Ši migrantų krizė, pavadinta hibridiniu karu, nebuvo neregėtas reiškinys. Labai panaši situacija 2015-ųjų rudenį susiklostė prie Rusijos sienų šiaurės rytuose. Tada tūkstančiai žmonių, dauguma jų – nuo karo bėgantys sirai, taip pat irakiečiai bei afganistaniečiai, tranzitu pervažiavę Rusiją, pateko į Norvegiją ir Suomiją.
Didžiausio srauto sulaukė Norvegija – 5500 pabėgėlių atmynė iš Rusijos dviratukais, kadangi įstatymai draudė jiems kirsti sieną pėsčiomis. Iš pradžių nežinoję, kaip reaguoti, norvegai šiuos žmones priėmė ir ėmėsi nagrinėti jų prieglobsčio prašymus, bet vėliau persigalvojo ir bandė juos deportuoti atgal į Rusiją, nurodę, kad tai – pirmą saugi šalis į kurią jie atvyko, todėl, pagal tarptautinius susitarimus, ten ir turi likti. Tačiau rusai, praleidę pabėgėlius, atgal jų priimti visai nenorėjo.
Tai nebuvo natūralus migracijos kelias – prie jo aktyviai prisidėjo žmonių kontrabandininkai, už kelis tūkstančius dolerių siūlę pilną kelionės paketą – Rusijos vizą ir kelionę per šią šalį į Norvegiją. Šios šalies politikai tuomet Rusiją kaltino tuo, kad pasinaudodama migrantais šantažuoja savo kaimynes.
Ši krizė labai priminė tai, kad Lietuvoje įvyko 2021-aisiais metais.
„Visą metodologija migrantų instrumentalizavimo ir srautų organizavimo ateina nuo 2015 metų, kai Rusija tą darė prieš Suomiją ir Norvegiją, – tvirtino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. – Tada prie derybų stalo buvo pasodinti norvegai, suomiai, kad kalbėtųsi dėl Rusijai naudingų dalykų. Tai priverstinis bendradarbiavimas. Tą patį Lukašenka bandė taikyti ir mums. Viename sakinyje mums jis grasina, kitame siūlo sėstis ir kalbėtis.“
Tuo metu lenkų premjeras Mateuszas Morawieckis buvo dar kategoriškesnis – pačiame migrantų krizės pike, pernai lapkritį, jis pareiškė, kad būtent Vladimiras Putinas iš Kremliaus viską režisuoja, siekdamas destabilizuoti Europos Sąjungą.
„Ši ataka, kurią vykdo Lukašenka, turi sumanytoją Maskvoje, sumanytojas yra prezidentas Putinas“, – pareiškė jis kalbėdamas parlamente. Šį kaltinimą kategoriškai atmetė pats V. Putinas, tvirtinęs, kad Rusija su šia istorija neturi nieko bendro.
Turizmas iš Irako
Įrodyti tokius pareiškimus sudėtinga, tačiau atlikus socialinių tinklų analizę, galima rasti vieną keista sutapimą. 2016 metais feisbuke pradėta itin aktyviai reklamuoti irakiečiams Baltarusiją kaip puikią šalį atostogoms.
Kelionių paketų kaina prasidėdavo nuo 1000 JAV dolerių, skrydžiai iš pradžių vykdavo iš Erbilo – Irako Kurdistano sostinės. Į kainą įeidavo 5 nakvynės 3 žvaigždučių viešbutyje, VIP priėmimas Minsko oro uoste bei turai su gidais.
Nuo tada kelionių agentūrų, siūlančių atostogas Baltarusijoje, reklamuojamoje kaip „ežerų kraštas“, tik daugėjo, kainos krito, skrydžiai dažnėjo ir plėtėsi, jų atsirado ir iš Irako sostinės Bagdado.
Jau nuo 2017 m. galima rasti instrukcijų arabų kalba apie Baltarusiją kaip lengvą kelią į Europos Sąjungą.
„Kai atvykstate į oro uostą Minske, viza kainuos 80 eurų. Turite turėti sveikatos draudimą, kvietimą į šalį ir tam tikrą pinigų sumą, taip išvengsite bet kokių problemų. Išvykti iš Baltarusijos paprasta, nėra nei policijos, nei saugomos sienos, jums reiks tik jūsų pačių kojų. Įeikite į Lietuvą, iš ten galite sėsti į traukinį ir keliauti į Lenkiją, o po to į Vokietiją arba galite plaukti keltu. Lengviausias kelias į Europą. Reiks tik nedaug pinigų ir tikėjimo dievu“, – tokia žinutė arabų kalba buvo platinama feisbuko puslapiuose.
Tačiau šis kelias didelio populiarumo tada dar nesusilaukė. Per Lietuvą į Europą driekėsi kiek kitoks neteisėtos migracijos maršrutas – dažniausiai tai buvo vietnamiečiai, žmonių kontrabandininkams sumokėję 20-30 tūkst. JAV dolerių ir vežami per visą Rusiją. 2015 metais Lietuvos pasieniečiams įkliuvo 382 vietnamiečiai, 2014 m. – 301. Vėliau šis srautas mažėjo, sėkmingai sutriuškinus žmonių kontrabandos grupuotes. Taip pat pasitaikydavo atvejų, kai į Lietuvą bandydavo patekti rusai, čečėnai, tadžikai, afganistaniečiai.
Į Lietuvą pernai patekęs irakietis Ali aiškino, kad anksčiau kirsti sieną buvo itin sudėtinga, atskridę į Minską turistai būdavo prižiūrimi, o siena saugoma iš Baltarusijos pusės.
Pirmieji ženklai
Kad siena išties buvo saugoma, patvirtina ir su Delfi bendravę pasieniečiai – kolegos iš Baltarusijos ne tik patys gaudydavo neteisėtus migrantus, tačiau juos pastebėję pranešdavo lietuviams. Be to, veikė ir readmisijos sutartys – sieną neteisėtai kirtę užsieniečiai galėjo būti grąžinami iš kur atėję.
Tačiau viskas pasikeitė 2020-ųjų metų rudenį – tuomet prie Lietuvos sienos pradėjo vykti išties keisti dalykai. Tai sutapo su Baltarusijos prezidento rinkimais, kurie, kurių Vakarų bendruomenė nepripažįsta, nes jie suklastoti. Dėl to Minsko gatvėse prasidėję taikūs protestai buvo brutaliai numalšinti, o mitinguotojai suimti ir kankinti. Šalies opozicija, taip pat ir pirštinę Lukašenkai rinkimuose metusi Svetlana Cichanouskaja, pabėgo į Lietuvą, kur gavo politinį prieglobstį.
Tuo pat metu pasieniečiai pradėjo stebėti neįprastą kaimyninės valstybės kolegų elgesį. Nutrūko ne tik anksčiau vykęs bendradarbiavimas – susitikę Baltarusijos pareigūnai net nebepasisveikindavo su mūsiškiais, Delfi yra pasakojęs Gintaro Žagūnio užkardos vadas Žydrūnas Vaikasas.
Dar keisčiau buvo, kai jo prižiūrimoje teritorijoje Dieveniškių kilpoje į Lietuvą pateko kelios migrantų grupės, iš pradžių 2020 m. lapkričio 4-osios vakarą įkliuvo 19 čečėnų su Rusijos pilietybėmis, po savaitės – Šri Lankiečių šeima, dar po dienos – 6 afganistaniečiai.
Tai – klausimus keliantys atvejai, nes kilpa niekada nebuvo patraukli migrantams, net į ją patekus sudėtinga toliau tęsti kelionę į Lietuvos gilumą, o po to į Europą, nes reikia įveikti akylai saugomą vadinamąjį kilpos „kakliuką“.
„Kodėl? Pamatėme, kad migrantų ir organizatorių, Baltarusijos tarnybų, tikslai yra skirtingi. Mes migrantams esame tik kaip tranzitas į Vakarus. O baltarusiai siekia tiesiog padaryti mums problemų. Iš esmės baltarusiai į Dieveniškių kilpą įstumdami žmones supranta, kad arti 100 proc. jų bus sulaikyta“, – aiškino G. Žagunio užkardos vadas Žydrūnas Vaikasas.
Iki atvykstant šiems migrantams pasieniečiai pastebėjo ir nebūdingai apsirengusius pareigūnus, kurie apžiūrinėjo sienos ruožą. Beveik neabejojama, kad jie atliko žvalgybą, tikrindami galimybes siųsti migrantus.
Ir tai buvo ne pavieniai atvejai, panašūs dalykai stebėti visame daugiau nei 700 km ilgio pasienio su Baltarusija ruože.
„Nenoras bendradarbiauti sienos incidentų klausimais ir keičiantis informacija apie prie sienos fiksuotus įvykius visame pasienyje pradėjo ryškėti antroje 2020 m. pusėje“, – Delfi sakė VSAT atstovas Giedrius Mišutis.
Šilumos ieškoję irakiečiai
Po to pamažu pradėjo augti ir atvykėlių skaičius, Tverečiaus užkardo pasieniečiai 2020-ųjų gruodžio 13-ąją sulaukė anonimo skambučio – Dysnų kaimo keliuku eina būrys įtartinų žmonių. Sureagavę į iškvietimą jie negyvenamo namo kieme rado 5 vyrus, 3 moteris ir 2 paauglius, visi jie prisistatė Irako piliečiais.
Po kiek daugiau nei mėnesio tos pačios užkardos pareigūnai sulaikė keliuku einančius 14 žmonių, 7 vyrus, 2 moteris ir 5 nepilnamečius, visi jie – taip pat irakiečiai. Dar po kelių savaičių 12 irakiečių užtikti bandydami sušilti apleistoje sodyboje.
Migrantų skaičius dar labiau šoktelėjo balandį – tada atėjo 67 žmonės, gegužę – 77. Visa tai vyko dar iki žymiojo Lukašenkos grasinimo užtvindyti Lietuvą migrantais ir narkotikais, tačiau panašu, kad jau tada buvo klojami pamatai užsieniečių antplūdžiui, kuris prasidėjo iškart po to, kai dėl užgrobto „Ryanair“ lėktuvo Baltarusijos režimui įvestos sankcijos.
Po to skaičiai išaugo kartais – birželį atvyko 473 žmonės, liepą – 2891 užsienietis.
Kaip Delfi pasakojo ne vienas kalbintas migrantas, Lukašenkos pareiškimas, kad jis nebesaugos sienų, buvo išgirstas Irake ir žaibiškai pasklido po šios šalies socialinius tinklus.
„Lukašenka atidarė sieną. Lukašenka tai pasakė per žinias. Tiesiog gauni vizą ir atskrendi iš Bagdado. Iš Minsko už 7 tūkst. eurų tave gali nugabenti į Vokietiją. Aš ėjau pats, nes viską žinau, pažįstu žemėlapius“, – Delfi pasakojo Ali.
Jis jau anksčiau neteisėtai gyveno Suomijoje, kur sugebėjo neteisėtai patekti maršrutu per Rusiją, tačiau buvo deportuotas atgal į tėvynę. Ali sakė nuolat ieškojęs kelio atgal į Europą, tačiau kelias per Turkiją buvo per daug brangus, sudėtingas ir pavojingas. Bandydami įveikti viduržemio jūrą migrantai nuolat žūva.
Kitas pašnekovas Sarnemas pasakojo, kad pabėgo iš Irako, nes ten buvo persekiojamas dėl dalyvavimo politiniuose protestuose. Vyras pirmiausia bandė per Turkiją patekti į Graikiją, tačiau nesėkmingai. Vieną birželio dieną jis išgirdo apie kelią iš Baltarusijos į Lietuvą.
„Nuskridau ten, dvi dienas buvau Minske, kai sutariau su žmonių kontrabandininku, kad jis padėtų man patekti į Lietuvą. Jis nuvežė mane iki sienos ir nurodė, kur eiti. Patekau į Lietuvą, kur sutikau pasieniečius. Pasidaviau ir paprasčiau prieglobsčio. Jie elgėsi su manimi gerai, nuvežė mane į pasienio postą, ten paėmė telefoną ir laikė 10 dienų, o tada nuvežė į Pabradę“, – pasakojo užsienietis.
Apie tai, kad galima patekti į Europą per Baltarusiją, jis taip pat sužinojo socialiniuose tinkluose. Irakiečiai plačiai dalinosi informacija, kad Lukašenka visiems duoda vizas ir nebesaugo sienų, todėl patekti per ten yra labai paprasta. Lėktuvo bilietas iki Minsko jam atsiėjo 700 JAV dolerių, dar 2500 eurų jis esą sumokėjo kontrabandininkui.
Įdomu tai, kad vasarą taikinys buvo tik Lietuva. Sarnemas aiškino, kad taip nutiko dėl kelių priežasčių – pirmiausia, Baltarusiai patys saugojo sieną su Lenkija.
„O tiems, kam pavykdavo pereiti sieną, jei juos pagaudavo lenkai, jie išsiųsdavo atgal į Baltarusiją“, – priežastis aiškino jis.
Kodėl Baltarusija kreipė migrantus į Lietuvą, galima tik spėlioti, galbūt tai kerštas už tai, kad Lietuva priglaudė S. Cichanouskają ir kitus Baltarusijos opozicionierius.
Ilga kelionė link svajonės
Įvairiose feisbuko bei „Telegram“ grupėse migrantai pradėjo dalintis istorijomis, kaip patekti į Lietuvą, dalindavosi patarimais, kaip elgtis, pavyzdžiui, eiti naktį nenaudojant žibintuvėlio, būti apsirengus tamsiais rūbais, o kirtus sieną nusiskusti barzdą, apsirengti tvarkingais rūbais, o sutiktiems žmonėms šypsotis.
Buvo rekomenduojama, kokios žirklės geriausiai tinka kirpti metalui bei kokią SIM kortelę įsigyti Baltarusijoje, kad ji veiktų ne tik ten, bet ir patekus į Lietuvą.
„Idealiai eikite keturiese, bet ne daugiau nei penkiese. Geriausia išeiti po pirmos valandos nakties ir eiti iki aušros“, – slaptoje „Telegram“ grupėje likimo draugams pataria vienas žmogus.
Patrauklumo Lietuvai pridėjo ir pasakojimai, kad pasiprašę prieglobsčio migrantai apgyvendinami stovyklose, kurios nebuvo gerai saugomos. Iš jų per 2021 metus sėkmingai pabėgo daugiau nei 700 žmonių. Dėl šių priežasčių užsieniečiai, kirtę sieną, net nesislapstydavo. Kaip pasakojo pasieniečiai, su kuriais Delfi dalyvavo sulaikymo operacijoje, kartais žmonės tiesiog išeidavo ant kelio, susikurdavo laužą ir laukdavo, kol pareigūnai juos ras.
Atsirado net kanalai „Youtube“, kuriuose buvo aptarinėjamos Lietuvos politinės aktualijos, verčiami ministrų ir pasieniečių pasisakymai bei straipsniai apie migraciją. Taip pat juos buvo aptarinėjama, kaip geriausia patekti į Lietuvą.
Suklestėjo ir turizmas, anksčiau iš Irako į Minską būdavo tik vienas skrydis per savaitę, tačiau 2021 m. vasaros pradžioje jau būdavo organizuojami du, o visi norintys netilpdavo į lėktuvus. Rugpjūtį jau buvo pradėti organizuoti skrydžiai net iš trijų miestų. Viskas sustojo tik įsikišus Europos Sąjungai ir pradėjus spausti Iraką stabdyti keliones.
Kelionė į Minską su savaitės nakvyne viešbutyje, Covid testu, kelionės draudimu bei bilietu atgal ir kvietimu nuo 600 iki 1500 JAV dolerių.
Kai kurios kelionių agentūros apsidrausdavo nuo migrantų pabėgimo paimdamos jų pasus, tačiau tai nebuvo reikšminga atgrasanti priemonė – maždaug 80 proc. atvykėlių į Lietuvą atėjo be dokumentų, taip apsunkindami galimybes nustatyti jų tapatybes.
Slaptose „Telegram“ grupėse būdavo siūlomas pilnas kelionės paketas – pavėžėjimas nuo Minsko iki pasienio, gido paslaugos pėsčiomis kertant sieną ir jau laukiantis automobilis Lietuvos pusėje, kuris nuveš iki išsvajotosios Vokietijos. Tačiau tokios paslaugos kainuodavo brangiai ir galėdavo siekti ir 10 tūkst. eurų, tačiau būdavo ir pigesnių variantų.
Kaina svyravo priklausomai nuo to, kiek žmogus pasiryžęs eiti pėsčiomis, kiek ilgai gali laukti vizos ir iš kur nori keliauti. Pavyzdžiui, už skrydį iš Stambulo iki Minsko, o po to 20-ies kilometrų kelionę pėsčiomis neteisėtai kertant sieną su Lenkija buvo prašoma 2700 eurų, o atsiskaitymas – tik pasiekus Vokietija.
Tiesa, kai kurie migrantai į tokius pasiūlymus liepdavo žiūrėti įtariai – esą patiems geriausiems žmonių kontrabandininkams nėra reikalo reklamuotis, apie juos galima sužinoti tik iš lūpų į lūpas, o skelbimus apie keliones į Vokietiją dedantys žmonės tėra apgavikai.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė dar krizės pradžioje apkaltino Baltarusijos pasieniečius organizuojant žmonių gabenimą, tačiau iš migrantų pasakojimų, panašu, kad tada tokios pagalbos jiems net nereikėjo, jie patys noriai sumokėdavo taksistams nuo maždaug 100 iki 400 eurų taksistams už kelionę nuo Minsko iki sienos su Lietuva.
Tiesa, Baltarusijos pasieniečiai ne tik užsimerkė prieš neteisėtai sieną kertančius migrantus, tačiau ir slėpė įkalčius, pavyzdžiui, naikino atvykėlių paliktus pėdsakus.
Lietuvą galiausiai pavyko pasiekti maždaug 4200 žmonių, dalis jų iki šiol yra įkalinti pabėgėlių stovyklose, dalis pasinaudoję chaosu krizės pradžioje paspruko, dar keli šimtai su pasiūlymų grįžti į tėvynę, už tai gavę 300 ar 1000 eurų atlygį.
Socialiniai tinklai įkvėpė ir karavaną
Socialiniai tinklai ne tik paskatino migrantų krizę, tačiau ir įkvėpė bene didžiausiam jos įvykiui, kai lapkritį šimtai žmonių susibūrė į karavaną ir patraukė prie sienos su Lenkija. Ten įkūrę stovyklą jie bandė patekti į stovyklą.
Viskas prasidėjo nuo lapkričio 6 dieną paskelbto 3 minučių trukmės įrašo, kuriame jaunas kurdas, apsuptas savo tautiečių Minske, ragina visus susirinkti ir kartu bandyti eiti į pasienio punktą Lenkijoje bei ten teisėtai prašytis prieglobsčio.
„Prisiekiu dievu, mums susirinkti yra geriausia“, - kalbėjo jis.
Netrukus sukurtos atskiros grupės šiam žygiui, kur migrantai pradėjo dalintis žemėlapiais su nuorodomis į Bruzgus, nedidelį miestelį prie Kuznicos pasienio punkto Lenkijoje.
„Vilties karavanas susirinks čia, kur pažymėta mėlynais taškais“, - rašyta žinutėse.
Panašu, kad jie tikėjosi teisėtai prašytis prieglobsčio Lenkijoje, tačiau, kaip rodo vaizdo įrašai, iš pradžių greitkelių ėjęs „vilties karavanas“ buvo nukreiptas į miškus.
