„Kai turi vieną vaiką, supranti, koks sunkus tavo gyvenimas. Viską sureikšmini, stengiesi, kad būtų tobula. Jeigu gimsta antras vaikas – tau dvigubai sunkiau, nes nors negali viskas būti tobula, tu toliau stengiesi. Bet, kai gimsta trečias, suvoki, kad tau niekada neišeis tobulai ir nereikia. Viskas turi tekėti sava vaga. Iš karto geriau pasidaro, visi laimingesni“, – sako 5 vaikų tėtis Vaidas Sinica.

Dar tariantis dėl interviu, Alina Sinicė perspėjo, kad rasti jos ir vyro Vaido namus – nelengva užduotis. Ir ji nemelavo. Rasti jų namus Vilniaus rajone pavyko tik po kelių skambučių ir Alinos kantrių nuorodų.

Kuo daugiau vaikų – tuo lengviau

Duris atvėrusi 34 metų Alina pasakoja, kad po kelių valandų turės lėkti į oro uostą – laukia komandiruotė Suomijoje. Alinai priklauso privatus darželis Vilniaus mieste ir, atvirauja ji, dažnai tenka keliauti semtis gerosios patirties svetur. Skrydžiai jų namuose nėra naujiena – 35 metų Vaidas yra lakūnas.

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Sugužėjus į svetainę, Alina perspėja, kad namuose šiandien iš 5 vaikų tik 3. Vyriausieji liko pas močiutę. Ir nors namuose ne visi vaikai, 6 metų Augustinas ir 3 metų Vytis zuja aplink tėvus, vis prašydami šokolado. 6 metų įdukra Liepa, sako Alina, po darželio yra suirzusi, tad miega.

„Man buvo sunkiau auginti vieną arba du vaikus nei tris. Su kiekvienu vaiku vis lengviau. Net iš finansinės pusės lengviau, nes jie vienas per kitą paveldi daiktus. Tokia mano patirtis. Kai jie visi bus paaugliai, gal visai kitaip galvosiu“, – juokiasi pašnekovė.

Kad gyvenimas su 5 vaikais yra lengvesnis, nei su vienu sutinka ir Vaidas. „Kai turi daugiau nei 2 vaikus, tavyje įvyksta lūžis. Tu jau visai kitaip žiūri, kita aplinka ir šeimoje. Vienas, du – yra įtampa. Daug geriau yra turėti daugiau vaikų“, – šypteli jis.

Alina Sinicė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Alina Sinicė

Vienu ypu perka 200 kiaušinių

Ir nors kitokio gyvenimo Alina nenorėtų, grukšnodama arbatą prasitaria, kad vieni žmonės jų gaili. „Lyg būtume vargšai, nukankinti tėvai. Kiti stebisi, didžiuojasi“, – apie žmonių reakcijas į gausią šeimą pasakoja daugiavaikė mama.

Labiausiai, sako pora, žmonės stebisi jų maisto porcijomis. „Žmonės klausia, kai darai vakarienę, kiek kiaušinių kepi? Sakau, kad dažniausiai 20. Vienai vakarienei 20 kiaušinių? Taip! Paskaičiuok: kiekvienam po du, o jei kas trijų norės?“, – juokiasi Vaidas.

Alina prasitaria, kad būtent kiaušiniai jų virtuvėje yra itin populiarus maisto produktas. „Jei atrandu kiaušinių iš kaimo, tai perku 20 dėžučių iš karto. O žmonės sako, kad jie irgi perka 20 kiaušinių, nes juos labai mėgsta. Sakau: ne, ne. 20 dėžučių perku, tai yra 200 kiaušinių. 20 tėra vienkartinė dozė“, – pasakoja pašnekovė.

Vaidas Sinica
© DELFI / Kiril Čachovskij
Vaidas Sinica

Jokių bausmių

Pasiteirauju, apie ramybę namuose. Alina patikina, kad jos būna: antrasis namo aukštas yra skirtas vaikams, o pirmajame aukšte yra ramybės zona. Čia, sako Alina, yra ir jų miegamasis.

„Bet viena ausimi vis tiek girdi: jei šurmulys nėra džiaugsmingas, o barasi ar pešasi, tai eini padėti. Visą laiką stebi vaikų ribas. Labai gerai leisti ir jiems patiems išsiaiškinti, kad jie mokytųsi diskutuoti, nusileisti, už save pakovoti.

Bet jei jau pradeda vienas kitą pravardžiuoti, žeminti, tai yra pasiekta riba, kai nebegali jau leisti jiems aiškintis, nes jie tada jau nori viena skitą įskaudinti“, – pataria Alina.

Vaidas Sinica
© DELFI / Kiril Čachovskij
Vaidas Sinica

Vaikų, patikina daugiavaikė mama, jie nebaudžia. „Yra pasekmės. Tos pasekmės turi būti tiesiogiai susijusios su tuo, kas nutiko. Pavyzdžiui, mes turime susitarimą, kad aplink namą yra teritorija, mes būname lauke ir iš jos niekada neišeiname, dėl saugumo.

Vat, kuris nors susigalvoja ir išeina pro vartus. Tai pasekmė yra ta, kad tu šiandien arba rytoj į lauką neisi, nes nusižengei taisyklėms“, – sako pašnekovė.

Vienintelė Alinos ir Vaido dukra Liepa – įvaikinta. Alina drąsiai dalinasi patarimu su šeimomis, kurios galvoja apie įsivaikinimą. „Nesusikurkite jokių lūkesčių. Būna, susikuria lūkestį, kad tas vaikas kažką duos šeimai: suteiks pilnatvės, arba bus biologiniam vaikui sesė arba brolis, jie draugaus. Gali būti visaip.

Man atrodo, kai nori įsivaikinti vaiką, tai pirmiausia iš ne egoistinių, o altruistinių pažiūrų: galiu tam vaikui kažką duoti, suteikti. O kaip bus, tai ir pažiūrėsime. Jeigu noriu vaikui suteikti šeimą, mamą, tėtį, brolius, seses, tai tą suteiksiu be jokių nepagrįstų lūkesčių“, – šypteli Alina.

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Nedovanoja išmaniųjų įrenginių

Vaikai, pasakoja Alina, kiekvienais metais rašo laiškus Kalėdų seneliui. „Kas moka, tas rašo, kas nemoka – piešia. Seniau, kai buvo stiprus poreikis ir mada, rašė, kad nori gauti planšetę ar telefoną. Bet esame nutarę, kad niekada jiems kaip dovanos nedovanosime tų įrenginių“, – tikina mama.

Tėvai stengiasi riboti, kiek laiko jų atžalos naudoja išmaniuosius įrenginius. Kaip teigia Alina, jei žmogui kažką dovanoji, tai tampa jo nuosavybe ir jis ja gali naudotis kaip nori. „O kadangi mes duodame telefonus naudotis, tai sau pasiliekame kontrolės teisę: telefonai yra mūsų įrenginiai, bet mes jums duodame naudotis, jog galėtume su jumis susisiekti. Ir tada nėra vaikams to jausmo, kad iš jų kažkokį daiktą paėmėme. Kitokie jausmai, santykis. Todėl niekada nesinori dovanoti tokių dalykų“, – sako ji.

Nors, pastebi ji, Sinicų vaikams labiau rūpi ne pačios Kalėdos, o žiema. „Šalia mūsų namo yra kūdra. Ji užšąla ir vaikai pasidaro čiuožyklą. Jeigu būna toks vakaras, įsijungia prožektorių ir čiuožinėja. Kalėdų ar ne Kalėdų, bet žiemos periodas yra toks stebuklingas, kad tarsi naktį, nors iš tikrųjų dar diena, gali čiuožinėti“, – sako daugiavaikė mama.

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Gausėjant vaikų skaičiui, juokiasi Alina, didėjo ir Kalėdinis stalas, tuo pačiu – šeima tapo sėslesnė, nori daugiau laiko praleisti kartu, o ne kelyje pas gimines.

„Mūsų tradicija – mažiau laiko praleisto kelyje, daugiau – praleisto šeimoje. Švenčių metu nesureikšminame, kad viską reikia patiems gaminti, galime ir nusipirkti. Gaminame kartu, kad laiko nepraleistume, kad ruošiamės, ruošiamės, o dabar pabūsime kartu. Gaminimas, ruošimasis šventėms – jau yra buvimas kartu. Tai yra nuostabu.

Ko man trūko, kai augau savo šeimoje. Švęsdavome Kūčias, Kalėdas, būdavo, kad visi kažkur išsitaškę, išsiblaškę, dirba savo darbus: tu man tik netrukdyt, turiu mišrainės 5-10 kilogramų padaryti. Gaunasi, kad buvimo kartu, bendravimo nėra ir to trūksta. Tik paskui visi nuvargę susėdame prie stalo vos ne naktį: pavalgome ir nugriūname miegoti“, – pamena Alina.

Todėl, toliau pasakoja ji, savo šeimoje jie akcentuoja bendravimą. „Anksti prie stalo atsisėdi, pavalgęs dar turi laiko pabendrauti. Visai kas kitą. Nežinau, ar tai tradicija, ar būdas švęsti kartu, bet jaučiu, kad jis kitoks, nei būdavo seniau“, – džiaugiasi mama.


www.DELFI.lt
19