Jei ne kasmet į projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijas vykstantys žurnalistai bei režisieriai, vargiai sužinotume apie komandų nuveiktus darbus iš pirmų lūpų. Tačiau ir taip sunkią kuprinę papildantys kompiuteriai, kameros bei kiti prietaisai tikrai ne sunkiausia ekspedicijos dalis. Redakcijų nepasiekiantys straipsniai bei staigi režisierių reakcija į dalyvių ašaras – tik keli pavyzdžiai, rodantys su kokiais iššūkiais susiduria ekspedicijas fiksuojantys profesionalai.

Jau daugiau nei 10 metų kartu su „Misija Sibiras“ ekspedicijomis į Sibirą ar kitas lietuvių tremties ir kalinimo vietas vyksta naujienų portalo „Delfi“ žurnalistai. Jų tikslas ne tik prisidėti prie tvarkymo darbų, bet ir nuolat informuoti visuomenę, kaip sekasi ekspedicijų komandoms. Panašų tikslą turi ir režisieriai, kurie kamera fiksuoja visus komandos išgyvenimus, o grįžę į Lietuvą kuria dokumentinius filmus.

Komandos važiuodamos į ekspedicijas iš anksto nusiteikia, kad jose reiks daug dirbti, todėl dalyviai dažniausiai yra pasiruošę galimiems sunkumams. Saulei kaitinant ar lietui pilant kaip iš kibiro, kartais net ir su 50 kilogramų sveriančia kuprine tenka žygiuoti dešimtis kilometrų iki tautiečių kapinių ir jas tvarkyti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokia kelionė žurnalistui ar režisieriui, kuris turi neštis savo darbui reikiamą įrangą, yra itin sunki, tačiau kartais nutinka priešingai.

Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras
Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras

„Ekspedicijoje nelengva, bet kiekvienas sunkumas įveikiamas vis kitaip. Ir sunkumus, ir džiaugsmą, ir liūdesį, ir nuovargį, ir pergales pasidalini su komanda, todėl bendrystė padeda viską įveikti ir iššūkiai tampa lengvesni“, – pokalbį pradeda „Delfi“ žurnalistė Kristina Pocytė. – „Viena yra kasdienis darbas, kuris tampa didesne ar mažesne rutina, kita – kai tu žinai, kad turi labai mažai laiko ir labai daug darbo, tada tų sunkumų stengiesi nepastebėti.“

Vis dėlto, be nesklandumų neapsieinama, todėl būtent nuo jų su žurnaliste K. Pocyte ir pradedame pokalbį. O su kokiais netikėtumais ekspedicijoje gali susidurti režisierius pasakoja Julija Ciurupa.

Geriausias laikas rašymui – kai komanda miega

K. Pocytė į ekspediciją vyko 2017 m. ir kartu su dar penkiolika žmonių tvarkė Irkutsko srityje esančias lietuvių kapines, pastatė naujus kryžius, susitiko su vietoje gyvenančiais lietuviais. Ekspedicijos metu žurnalistė parašė dešimtis straipsnių, o grįžusi dar ne kartą kalbino ir projekto organizatorius, ir, kaip pati sako, šeima tapusius komandos narius.

Bet pokalbio metu Kristina kelis kartus pamini, kad į ekspediciją niekada nežiūrėjo tik kaip į darbą, visų pirma ji save laikė komandos nare, o ne stebėtoja, kuri vėliau viską aprašytų. Tikslas informuoti visuomenę niekur nedingo, tačiau tam reikiamos sąlygos labai pasikeitė. Redakcijos stalu tapo Sibiro taigos samanos, o rašymo laikas išsitęsė nuo ankstaus ryto iki išnaktų.

Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras

„Niekada nebuvo taip, kad sakyčiau: aš turiu parašyti straipsnį ir neisiu dirbti. Kartais dienos metu rašydavau tekstus, jei likdavau stovykloje dėl kitų darbų, bet labiausiai mėgdavau juos rašyti naktimis, kai darbai jau padaryti, pokalbiai pasibaigę ir visi eina pailsėti“, – prisimena žurnalistė.
Pašnekovė pasakoja, kad straipsnių rašymą ekspedicijoje būtų galima palyginti su visos komandos dienoraščio vedimu. Ir nors nuo žurnalistikos yra neatsiejama objektyvumo sąvoka, čia, pasak žurnalistės, jausmų vengti nereiktų.

„Ekspedicija yra apie įvairias emocijas ir nuveiktus darbus. Aš manau, kad žmogus, kuris dvylika valandų ėjo kaitinančiame karštyje, turi teisę pasakyti, jog tas žygis buvo sunkus. Čia vyrauja visiškai kitokia straipsnių forma, tai ne tas pats, kas rašyti apie aktualius dalykus“, – sako K. Pocytė.

Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras

Skiriasi ne tik įprastas straipsnių rašymas, bet ir jų perdavimas redakcijai. Žurnalistė linksmai prisimena, kaip miškuose tekdavo ieškoti interneto, kad tekstai pasiektų Lietuvos gyventojus.
„Mes vaikščiodavom po visiškas miškų glūdumas, kur nebuvo įmanoma rasti interneto. Ką kalbėti apie internetą, jei net ir telefono ryšio nebūdavo. Kartą miške vienoje rankoje laikiau kompiuterį, kitoje – telefoną, kuriame buvo įjungtas internetas. Tam, kad galėčiau išsiųsti straipsnius, turėjau mėtyti telefoną į viršų. Reikėjo kažkokiu būdu įsijungti internetą.

Kitą kartą dar labiau nuklydom į miško glūdumas, kur visai nebuvo galimybės prisijungti prie interneto. Kadangi mūsų vadovas keliavo į miestelį, tai mes telefone nustatėm, kad atsiradus ryšiui elektroniniai laiškai išsisiųstų automatiškai, o patį telefoną įdėjom vadovui į kišenę“, – apie išradingumą siunčiant straipsnius į redakciją pasakoja žurnalistė.

Pirma nufilmuoji ašaras, vėliau aiškiniesi, iš kur jos atsirado

Režisieriaus darbas ekspedicijoje kiek skiriasi nuo žurnalisto, bet už filmą atsakingas žmogus lygiai taip pat stengiasi tapti komandos dalimi. Ypač svarbu suprasti ir pajausti kitą komandos narį, kad jis nebijotų kameros ir pačiu jautriausiu momentu nenusisuktų nuo objektyvo.

Režisierė Julija Ciurupa į ekspediciją Tomske vyko 2015 m. kartu su operatoriumi Vaidu Ažubaliu. Kaip režisierė sako, jiems dar labai pasisekė, kad galėjo kartu važiuoti ir komandiškai dirbti, nes dažnu atveju į ekspedicijas vyksta tik režisierius, kuris turi pats viską ir filmuoti.

Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras

J. Ciurupa pasakodama apie filmavimo užkulisius iššūkiu įvardija ne tik sunkią techniką, kurią operatorius privalo kartu su savimi nešiotis, bet ir gebėjimą greitai reaguoti į situaciją.

„Labai svarbu režisieriui būti čia ir dabar ir kiekvieną akimirką matyti temą ir galvoti, ar tai verta filmo, ar ne. Pamenu, aš dar net akių nepramerkiu, bet sąmonė jau prabudus ir girdžiu, kad kažkas valosi dantis, kikena, paukščiukai čiulba ir jau matau – čia kadras.

Režisierius, fiksuodamas tokio pobūdžio filmą, kurį tam tikra prasme galima vadinti ir realybės šou, turi mokėti pelnyti žmonių pasitikėjimą. Pavyzdžiui, žmogus sėdi ir verkia, tai jau suprantu, kad reikia filmuoti, nes tai ir yra tikros emocijos. Dėl ko jis verkia, paskui išsiaiškinsim. Bet pradėjus filmuoti žmogus ima pykti, pradeda sakyti „Kam čia dabar, nefilmuok“, būtent tada ir turi mokėti prieiti ir pelnyti jo pasitikėjimą, kad tave prisileistų prie savo intymiausių akimirkų ekspedicijoje. Tai buvo labai svarbu – išlaikyti pagarbą žmogui, esančiam šalia, bet kartu ir galvoti apie filmą“, – apie režisieriaus darbo ypatumus pasakoja J. Ciurupa.

Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras
Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras
Ekspedicijos Sibire užkulisiai: nuo filmavimų naktį iki telefono mėtymų į dangų
© Misija Sibiras

Ne ką lengvesnis darbas režisieriaus laukia po ekspedicijos, kai iš nufilmuotos medžiagos kuriamas dokumentinis filmas. J. Ciurupa prisimena, kad tik įrašų peržiūra jai truko bene pora mėnesių, vėliau scenarijaus rašymas ir montažo darbai užtruko dar tiek pat. Galutinį rezultatą buvo galima pamatyti po pusės metų.

Abi pašnekovės sako, kad savo darbais siekė parodyti, koks gyvenimas verda ekspedicijoje. Per dvi savaites komandos išgyvena ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį, pyktį, kylantį iš nuovargio, ar nusivylimą. Todėl tiek straipsniuose, tiek filmuose parodoma ne tik, kas įvyko ekspedicijoje, bet ir kokios emocijos užplūsta akistatoje su tremties istorija. Visa tai leidžia skaitytojui, žiūrovui ir pačiam prisiliesti prie savo šalies istorijos ir ją geriau suprasti.

Visus filmus galima pamatyti projekto „Misija Sibiras“ „Youtube“ kanale. Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.


www.DELFI.lt
5