Pavyzdžiui, dar universitete iš dėstytojo A. Ostapkovičiūtė išgirdo, kad su tokiu gyvenimo aprašymu verčiau eitų į grožio konkursą, o ne studijuotų robotiką. Ieškodama darbo ji taip pat buvo paauklėta, kad ir mūrininkai būna tik vyrai, pečiais gūžčiojo ir pirmieji klientai, kurie merginos yra prašę tiesiog pabūti laukiamajame, kol vyrai baigs darbus, ir net pagrasinę, kad „tuoj tave išsiauklėsim“.
Nors TECH srityje dirbančios moterys neretai pabrėžia, kad situacija čia pamažu keičiasi, A. Ostapkovičiūtė pastebi, kad robotikos specialistų kasdienybė – kiek kitokia. Dirbama ne tik prie kompiuterio, bet ir su fiziškai apčiuopiamais mechanizmais, pas klientus, konkrečiuose objektuose, kur tenka ir testus atlikti, ir programas reguliuoti, ir varžtus sukti.
„Turbūt dėl to dar mažiau moterų renkasi tokį darbą. Nes galvoja, gal man čia bus sunku ar panašiai. Bet aš kol kas, kiek dirbu, tai tikrai nesusidūriau su kažkokiomis problemomis iš šitos pusės“, – sakė laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Tačiau kartu pripažino, kad galiausiai jai teko užsiauginti storą odą ir visas stereotipiškas pastabas išmokti nuleisti juokais. Tad ir kitas moteris, svarstančias apie darbą srityse, kuriose šiandien galbūt yra daugiau vyrų, ji dabar moko atkakliai siekti savo tikslo.
„Svarbu žinoti, ko nori, ir siekti savo tikslo, nes, jeigu taip mėtysiesi, jeigu klausysi kiekvieno, ką tau sako už akių ar į akis… Jeigu kiekvieno to klausyčiau, aš nemanau, kad aš būčiau čia, kur esu dabar“, – užtikrino robotų programuotoja, laisvalaikiu dar dirbanti ir modelio darbą.
Tiksliuosius mokslus pasirinko paskatinta mokytojo
Paprašyta prisiminti savo vaikystę, A. Ostapkovičiūtė patikino nebuvusi ta mergaitė, kuri mėgtų tik kažką ardyti ar konstruoti. Vis dėlto jos kruopštumas, panašu, įgimtas, tik pasireiškė kitaip – vaikystėje ji mėgo siuvinėti, megzti, mielai žaisdavo su lėlėmis.
„Aš tiesiog labai mėgstu su rankomis kažką daryti, tai taip išsirutuliojo. Tai vienoj, tai kitoj srity“, – šiandien sako mergina.
Tiesa, galvodama apie būsimas studijų kryptis, ji svarstė ir apie juvelyriką, ir apie masažistės profesiją, tačiau, paskatinta fizikos mokytojo, pasuko į tiksliuosius mokslus.
„Galvojau apie automatiką, po to pamačiau, kad yra robotikos studijos. Robotika yra tarsi automatikos atšaka, tiesiog daugiau įsigilinama į robotus. Tai į pirmą vietą parašiau robotiką, į antrą – automatiką. Taip ir gavosi. Aišku įstojus... Tik įstojusi sužinojau, kad robotikoje bus daugiau programavimo negu mechanikos. Man truputį buvo šokas, kadangi nebesimokiau paskutinėse klasėse informatikos, bet visko galima išmokti, pasirodo“, – įsitikinusi ji.
Darbo pasiūlymai susirado patys
A. Ostapkovičiūtės teigimu, robotikos ir automatikos specialistai neretai dirba komandomis, o pagrindinis skirtumas – automatikos specialistai programuoja loginius valdiklius, kai robotikos – robotus.
„Studijuodama dar nežinojau, ar tikrai ateitį siesiu su šia sritimi, bet trečiame kurse gavau darbo pasiūlymą, kuris buvo susijęs su mano specialybe, ir pradėjau dirbti. Viskas vyko taip iš lėto ir prie pačių robotų prisiliesti gavau maždaug tik po metų. Ir, iš tikrųjų, iš pat pradžių buvo labai sunku. Bet po truputį, po truputį mokaisi, išmoksti. Kai tave įmeta į tokią duobę, tu turi kapstytis ir tada labai gerai viską išmoksti“, – šyptelėjo pašnekovė.
Nors baigusi studijas ji planavo šiek tiek pailsėti, darbo pasiūlymai ją pačią susirado. Dar prieš išvykdama į suplanuotą kelionę, A. Ostapkovičiūtė jau buvo pasirašiusi naują sutartį dėl robotų programuotojos pozicijos.
Tebuvo vienintelė mergina: liepė eiti į grožio konkursą, o ne studijuoti
Gali pasirodyti, kad programuotojos karjera klostėsi labai sklandžiai, tačiau iššūkių šiame kelyje jai vis dėlto netrūko. Pavyzdžiui, galiausiai dar studijų metu visoje katedroje ji teliko vienintelė mergina ir tai patiko ne visiems dėstytojams.
„Vienas dėstytojas sakė, kad su tokiu gyvenimo aprašymu tau – į grožio konkursą, o ne robotiką studijuoti. Man taip pasakė. Ir žinau, kad ne viena aš esu sulaukusi tokių komentarų ir tikrai merginos buvo, kurios perstojo kitur. Bet aš tiesiog gal esu tokia truputį labiau užsispyrusi ir man kaip tik tai buvo gal paskatinimas, kad aš jam įrodysiu, kad galiu ir padarysiu. Ir ne tik pabaigsiu šitas studijas, bet ir dirbsiu su tuo“, – ryžtu stebina mergina.
Anot jos, kai pradedi dirbti darbą, kuris įprastai laikomas gana vyrišku, patenki į įvairias panašias situacijas, tad ilgainiui tenka tiesiog užsiauginti storą odą ir stengtis į tokias replikas dėmesio nekreipti. Tiesa, minimas dėstytojas galiausiai sulaukė ir atitinkamos universiteto administracijos reakcijos.
„Turbūt bet kur, kad prasimuštum, ir jeigu nori daugiau kažko siekti, tai reikia turėti ugnelės tame, ką tu darai. Turi turėti tokį charakterį, turi parodyti. Ne tik parodyti, bet ir pats, svarbiausia, žinoti, kas tu esi, ko tu nori. Ir kad kitų tam tikra neobjektyvi kritika tavęs nenusodintų. Į objektyvią kritiką tikrai reikia kreipti dėmesį, bet yra daug tokios kritikos, kuri atsiranda dėl tavo lyties, išvaizdos, kitų savybių. Neturėtų iš viso kilti darbe tokie klausimai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tiko žinios, bet ne lytis? Pasakė, kad ir mūrininkai būna tik vyrai
Tiesiog be žado ji liko ir tuomet, kai bandydama įsidarbinti tarptautinėje kompanijoje ir jau įveikusi kelis atrankos etapus, išgirdo pastabą, kad ir mūrininkai būna tik vyrai.
„Aš labai norėjau toje įmonėje dirbti, mane tikrai labai domino pasiūlymas ir aš buvau užsidegusi, tikrai stengiausi. Atlikau testą, buvo gana ilgas pokalbis – abiems ruošiausi tikrai gana tvirtai. <...> Ir po to pokalbio buvo dar, kadangi tai buvo tarptautinė įmonė, tai buvo pokalbis su užsienio vadovu. Aš sulaukiau skambučio ir man sako, kad, galbūt neatkartosiu žodis į žodį, bet jis man sakė, kad kaip ir priežasties, dėl ko mes tavęs nepriimame tokios aiškios neturime, bet mūrininkais būna tik vyrai ir toks yra standartas“, – prisiminė A. Ostapkovičiūtė.
Ji pripažįsta, kad išgirdus tai, ištiko šokas: „Žmogus galėjo pasirinkti bet ką, visiškai bet ką. Tu gali paaiškinti, kad mums neužtenka tavo elektronikos, mechanikos, programavimo žinių. Mums neužtenka. Bet jis pasirinko pasakyti būtent tai. Kodėl, aš nežinau. Taip pat kitas klausimas – kodėl jie merginą kvietėsi į darbo pokalbį, gaišo tikrai daug ir savo, ir mano laiko, jeigu jiems netinka merginos? Tiesiog kodėl? Taip, tikrai, mane ištiko šokas.“
Yra prašę palaukti, kol vyrai baigs darbus, aiškinę, kad tuoj „išsiauklės“
Paklausta, kaip mano, iš kur tokie mitai ir stereotipai kyla, kodėl vis dar diskutuojame apie tai XXI a., A. Ostapkovičiūtė patikino, kad greičiausiai patekome į užburtą ratą – aptariamose specialybėse moterų nėra daug, bet jos čia ir neateina dėl vyraujančių nuotaikų.
„Tam reikia laiko ir tiek. Kad žmonės priprastų, nes jiems dabar tiesiog neįprasta, nesupranta, kaip čia, gal blogai padarys. Yra tam tikras nepasitikėjimas“, – pastebėjo robotų programuotoja.
Nors savo dabartine darboviete, kolegomis ir vadovais ji tikino galinti pasidžiaugti, klientų pasitikėjimą reikėjo įgyti pamažu, o praeityje yra tekę atsidurti ir labai nemaloniose situacijose.
„Kai pirmame darbe dirbau, tai su kolega, tarkime, nuvažiuodavome į objektą pataisyti arba sureguliuoti, tai į mane maždaug: „Tai tu gal laukiamajame pasėdėk čia, palauk“. O jau vyrai eina daryti darbų. Aš turėdavau kiekvieną kartą aiškinti, kad einu ir aš. Po truputį jie priprato, pakartotinių vizitų metu klausimų jau nebekildavo. Bet turbūt keisčiausias komentaras, kokio esu sulaukusi iš kliento, tai man buvo pasakyta: „Nieko, mes čia tuoj tave išsiauklėsim“. Aš nieko neatsakiau. Užteko mano žvilgsnio, kad suprastų žmogus, kad: „Ką???“, – prisiminė mergina.
Į pastabas dėl lyties stengiasi numoti ranka: svarbu žinoti, ko nori, ir siekti savo tikslo
Pastebėjus, kad tokios patirtys gali pakirsti ir stabilų pagrindą iš po kojų, A. Ostapkovičiūtė kartojo, kad tiesiog įprato būti vyriškoje kompanijoje ir nebėra tokia įžeidi, tokias pastabas tiesiog stengiasi priimti kaip neskoningą pokštą.
„Jeigu aš taip nepriimčiau, aš manau, kad labai įsiskaudinčiau save, nors niekur tai nenuvestų. O man mokyti kitus suaugusius žmones, ką jiems reikia šnekėti ir ko jiems nereikia šnekėti, tai, manau, čia jau ne mano darbas“, – požiūriu dalijosi mergina.
Jos teigimu, IT, TECH ir inžinerijos srityse tikrai reikia drąsesnių moterų, kurios pasitiki savo jėgomis ir nebijo apginti savo žinias, sprendimus ar pasirinkimus. Pati ji mielai skaito psichologinę literatūrą, stengiasi save apsupti žmonėmis, kurie kelia į viršų, o ne smukdo žemyn.
„Tiesiog aš išmokau nekreipti į visą tai dėmesio. Labai svarbu pasitikėti savimi ir čia ne tik, kad moterims, manau, ir vyrams to reikia. Yra ir tokių specialybių, kurios vadinamos moteriškomis, kur vyrai yra diskriminuojami. Tiesiog reikia tikėti savimi, pasitikėti savimi, savo jėgomis. Iš tikrųjų, viską galima išmokti. Aš jau sakiau: „Jeigu aš esu čia ir aš jau tiek išmokau, tai tikrai bet kas gali išmokt. Tikrai“, – atsisveikindama užtikrino ji.
