Statybomis R. Bielskytė-Masiokė susižavėjo dar vaikystėje – nedidelę įmonę turi jos tėvai, tad vasaras ji leisdavo statybvietėse, labai patiko galimybė apčiuopti bei pamatyti savo darbo rezultatą. Tiesa, įdomu tai, kad būtent tėvai nuo inžinerijos srities studijų tik baigus mokyklą ją galiausiai ir atkalbėjo.

Nepaisant to, būdami vos 20-ies, jiedu su vyru įkūrė statybos įmonę. Po dešimtmečio ji yra didžiausia Kėdainiuose, o pati R. Bielskytė-Masiokė apie statybas kalba su neslepiama meile ir užsidegimu.

„Spaudimas iš karto po mokyklos stoti į aukštąją. Į bet kokią, bet kad tik nedarytų gėdos visai giminei. Prestižinių ir ne tokių prestižinių profesijų sąrašas, kabantis galvose. Baimė pripažinti, kad nori gyventi kitaip. Troškimas turėti greitų pinigų. Netgi kūno kultas – stiuardesės uniforma daug seksualesnė už botus. Susisteminant, tai gyvenimas ne dėl savęs, o dėl kitų – tėvų, mokytojų“, – kas lemia, kad net tos mergaitės, kurios nuo mažumės žavisi statybomis, vaikystėje mielai dėlioja lego ar stato smėlio pilis, o paauglystėje braižo brėžinius sąsiuvinių kampučiuose, dažniausiai nesiryžta studijuoti būtent su statybomis susijusios profesijos, aiškina pašnekovė.

Jos teigimu, kuklumas tikrai nėra dorybė, o vyras moterį gali nebent stumti į priekį, bet ne atlikti inkaro funkciją.

„Daug potencialo prarandama. Bet prarandama dar prieš baigiant mokyklą, kai žmogus užsiprogramuoja, kad „gyvens paprastą gyvenimą ir dirbs paprastą darbą“. Manau, visas tas humanitarinimas prasideda dar kūdikystėje. Gimus mergytei dažniausiai sakoma: „Kokia gražutė“, o berniukui – „Oho, koks stiprus“. Nemanau, kad tėvai dažnai apie tai susimąsto, bet aš tikiu, kad žodžiai programuoja“, – šiandien sako verslininkė.

Nuo inžinerijos bandė atkalbėti net tėvai: merginą statybvietėje suvalgys

„Skamba gal ir keistai, bet statyba yra mano aistra nuo vaikystės. Tai fiziškai apčiuopiama profesija – tu kasdien matai, kaip auga tavo projektai, važiuodamas pro šalį visuomet juos prisimeni ir gali pasidžiaugti ar paliūdėti. Man sunku susitapatinti su turinio kūrėjais, SEO tekstų rašytojais, influenceriais ir kitų profesijų, kurių darbo rezultato negali apčiuopti, atstovais. Man būtų sunku dirbti darbą, kurio rezultato negalėčiau tiesiogiai matyti“, – įsitikinusi R. Bielskytė-Masiokė.

Vasaromis savo laiką ji leisdavo statybvietėse kartu su tėčiu. Pamena, stebėdavo įvairius procesus – nuo vadovavimo darbuotojams, darbų organizavimo, bendravimo su užsakovais iki „Excel“ lentelių pildymo. Šią patirtį pašnekovė pritaikė ir vadovaudama pati – nesvarbu, ką konkrečiai darai kasdien, tavo indėlis yra reikšmingas kuriant didelius statybų projektus.

Vis dėlto, atėjus metui rinktis būsimas studijas, užsiminusi apie statybos srities mokslus, R. Bielskytė-Masiokė palaikymo nesulaukė net iš šioje srityje dirbančių tėvų.

„Mokyklą baigiau gerais pažymiais, sekėsi tiek kalbos, tiek tikslieji mokslai, todėl galėjau stoti į įvairius universitetus. Tie patys tėvai, kurie įkvėpė susidomėti statybos sektoriumi, realiai ir atkalbėjo nuo inžinerinės krypties studijų, motyvuodami tuo, kad „merginą statybvietėje suvalgys“. Buvau ką tik baigusi mokyklą, su nuliu patirties ir, nors labai pykau, bijojau ginčytis. Pasirinkau techninės kalbos vertimo studijas“, – prisimena R. Bielskytė-Masiokė.

Rasa Bielskytė-Masiokė
Rasa Bielskytė-Masiokė. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Pastebi iškreiptą darbo rinką: aukštosiose studija per daug žmonių

Nors motyvavo tai, kad žmogus, mokantis kalbų, niekada neprapuls, dar studijuodama ji dirbo vertėja, greitai suprato, kad nuolatine veikla tai netaps.

„Esu žmogus, kuris stengiasi visame kame įžvelgti gero. Pavyzdžiui, patiko lotynų paskaitos, kur tiesiog mokė tarptautinių žodžių ir priesagų (tarkime, „-itas“ reiškia uždegimą), todėl beveik niekada nereikia versti, ką kalba gydytojai. Labiau mane erzina nepagarba ir nekompetencija, žmonių „nurašymas“ dėl lyties ar amžiaus, kas tikrai pasitaikydavo. Aš, kaip ir keli kiti bendrakursiai, studijų metų dirbau. Kartais tekdavo nuo 6 val. ryto dirbti, po to važiuoji į 10 val. paskaitą, pavėluoji 5 min. ir tau sako: „O, tai išsimiegojai grožio miegeliu“ – kas automatiškai suponuoja mintį, kad studijuojančios merginos yra tingios, linkusios į atidėliojimą ir, be kita ko, dar susikoncentravusios tik į išvaizdą“, – pastebi pašnekovė.

Anot jos, deja, humanitariniai mokslai tradiciškai laikomi lengvesniais, todėl rekomenduojami merginoms, kurios kažkodėl, manoma, yra kvailesnės nei vyrai, bet neva privalo turėti bent kažkokį išsilavinimą.

„Ši stigma, kad aukštasis išsilavinimas yra privalomas, iškreipia ir darbo rinką, ir pačių aukštųjų mokyklų prasmę. Mano nuomone, aukštosiose apskritai studijuoja per daug žmonių, o magistro studijos irgi dažnai pasirenkamos vien tam, kad „nežinau, kuo noriu dirbti, tai dar truputį pastudentausiu“. Man, kaip darbdaviui, patirtis ir asmenybė yra daug svarbesni nei išsilavinimas, nes dažnai vienintelis dalykas, kurį parodo diplomas – kad žmogus sugebėjo pusę metų dirbti prie vieno projekto“, – žodžių į vatą nevynioja pašnekovė.

Statybų įmonę įsteigė dar antrame kurse, bet tapo didžiausiais Kėdainiuose

Kartu su dabartiniu vyru R. Bielskytė-Masiokė dar besimokydama antrame studijų kurse įsteigė statybos įmonę „Doresta“.

„Norėjome daugiau. Nelegali veikla netraukė, gebėjome burti žmones – viskas nutiko gana spontaniškai. Steigdami įmonę su niekuo nesitarėme ir toli neplanavome. Tiesiog žinojome, kad taip reikia“, – pamena pašnekovė.

Iš pradžių darbų apimtys buvo nedidelės, samdyti daug personalo nebuvo reikalo, tad ji ėmėsi dokumentų tvarkymo darbų, o baigusi studijas prisijungė visu pajėgumu.

„Rezultatai pasimatė beveik iš karto – įmonė, kaip ir bet kas gyvename, auga tiek ir taip, kiek tu jai duodi. Šiuo metu esame didžiausi Kėdainiuose. Tai buvo ilgametis tikslas, kurį pasiekus, natūralu, radome naujų iššūkių. Dabar atrodo, kad tai buvo kažkoks paralelinis gyvenimas, bet kažkada pati ir darbininkus į darbą veždavau, ir cemento maišus bagažinėje vežiodavau, ir kopėčias laikydavau, kai per škvalą vėjas keldavo stogo kampus – tas jausmas, kad privalai daryti geriau, ir atsakomybė už klientą visada varė į priekį“, – patikino R. Bielskytė-Masiokė.

Papasakojo, kaip kūrė savo verslą: o tai vyro kokio nėra?

Verslo pradžioje, pamena, buvo daug streso ir netvarkos, tačiau ilgainiui darbus pavyko sustyguoti.

„Iš pradžių tvarkiau dokumentus, po to pradėjau įteikti juos užsakovams, tada ėmiau su jais derėtis. Vėliau atsirado poreikis bendrauti su tiekėjais, man tai patiko, nes jie mane pradėjo atpažinti. Atsiradus daugiau objektų, natūraliai man teko dalis darbuotojų priežiūros. Daugumai buvo smagu su manimi bendrauti, nors, žiūrint atgal, man pačiai kelia nuostabą, kaip žmonės patikėjo šituo vaiku – bet esu jiems dėkinga, kad patikėjo.

Ilgainiui pradėjau ieškoti veiklos, kuri tiktų išskirtinai man – pradėjome prekiauti stogo danga, nes Kėdainiuose nebuvo tokios specializacijos parduotuvės. Iš pradžių dalis klientų protingai linksėdavo man kalbant, kol paklausdavo: „O tai vyro kokio nėra?“, tačiau maždaug per pusę metų juos prisijaukinau. Tiesa, stogo dangų parduotuvės galiausiai atsisakėme, šiuo metu vadovauju „betono mazgui“. Man tai labai artima sritis, nes, vėlgi, labai apčiuopiama – nė vienos statybos neapsieina be betono ir betonuotojų. Turiu puikius darbuotojus, su kuriais kartu gilinamės į procesus ir technologijas. Nors ir pradžių ši mintis atrodė beprotiška, antrosios įmonės steigimas buvo visai kitoks, nei pirmosios – jau turėjome know-how, finansinį pagrindą ir personalą, į kurį galėjome atsiremti“, – pasakoja verslininkė.

Rasa Bielskytė-Masiokė
Rasa Bielskytė-Masiokė. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Dėmesio sulaukia daugiau, bet situacija gerėja: turi patarimą moterims

Paklausta, ar nebuvo baisu – jauna, studentė, nebaigusi šios srities studijų ir dar moteris, ji pridūrė, kad egzistuoja ir dar vienas stereotipas – jei žmona ar dukra dirba šeimos versle, tai esą tik tėvo ar vyro dėka, fiktyviai, o išties geria kavą ar važinėja po Maldyvus.

„Realiai yra kitaip – tu dirbi sau. Tau tai ne darbovietė, o gyvenimas. Tu esi asmeniškai atsakingas už savo darbuotojus ir klientus. Tiesa, turiu pripažinti, kad tam kartais yra pagrindo, bet aš pati niekada nepriimčiau dirbti nekvalifikuoto draugo ar giminaičio, nes tai kenkia tiek verslui, tiek santykiams“, – aiškina R. Bielskytė-Masiokė.

Anot jos, kompetencija ir laikas nuneigia visus stereotipus, tačiau pavienių situacijų, kai reikalaujama bendrauti su vyrais ar atėjus į darbo pokalbį paklausiama, o tai su kuo čia dabar kalbėtis, vis dar pasitaiko.

„Neslepiu, kad būdama moteris sulaukiu daugiau dėmesio statybų aikštelėje, nes moterys dažnai net statybų sektoriuje yra linkusios pasirinkti mažiau matomą poziciją – dirbti biure, su dokumentais, projektavimo srityje. Mano nuomone, tai klaida, nes statybose, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, reikia pusiausvyros. Be to, moterys dažnai niurna dėl atlyginimų skirtumų tarp vyrų ir moterų – taip yra ne dėl kvalifikacijos, o dėl pasirinktos krypties. Jei moteris dirba tokį patį darbą kaip vyras, ji tiek pat ir uždirba. Tačiau dabar lyginame inžinieriaus ir kambarių tvarkytojos atlyginimus – tai iškreipia vaizdą. Šioje srityje esu dešimt metų, tad galiu patvirtinti, kad įvaizdis, nors ir po truputį, bet keičiasi – juk kadaise statybininkai nei šalmų dėvėjo, nei biotualetus į objektą vežėsi, nei visada blaivūs darbe pasirodydavo, nei sąskaitas išrašydavo. Sektorius tvarkosi, o kartu jame atsiranda ir lyčių lygybė“, – tikina pašnekovė.

Dirbdama su vyrais R. Bielskytė-Masiokė sako taip pat matanti daug principų ir pletkų, tačiau pati ilgainiui išmoko nesureikšminti kasdieniškumų: „Galiu pasakyti žmogui, kad jis padarė visišką nesąmonę, o po 3 min. eiti kartu gerti kavos. Turi būti atskirtis tarp darbo ir asmeniškumų“.

Tęsia studijas ir planuoja įmonės plėtrą: statybos atveria duris

Šiuo metu ji ne tik toliau sėkmingai dirba savame versle, bet ir studijuoja – kolegijoje baigė statybos inžinerijos mokslus, dabar magistrantūroje mokosi statybos valdymo.

„Papuoliau į grupę, kurios didelė dalis – ką tik po studijų, todėl kartais jaučiuosi kaip mama, kuri turi tramdyti bendrakursius, jei nori išgirsti dėstomą dalyką, ir valdyti: „Kaip boba, taip ir durna“ tipo pastabas, adresuotas tiek dėstytojoms, tiek apskritai studijuojančioms merginoms. Gėda pripažinti, bet kartais jos būna svaidomos ne be reikalo“, – prasitaria R. Bielskytė-Masiokė.

Vis dėlto ji tiki, kad statybos atveria duris, tad ateities planuose – ir vadovų magistrantūros studijos bei įmonės plėtra gamybos kryptimi.

„Statybos atveria duris – renovuojame ir statome gamyklas, sandėlius, biurus, į kuriuos durys paprastai pašaliniams yra uždarytos, todėl žinių bagažas visuomet pildosi ne tik statybinėmis, bet ir kitų sričių žiniomis“, – aiškina R. Bielskytė-Masiokė.

Ir iki šiol, tikina, ją labiausiai žavi gebėjimas iš nieko padaryti kažką. O kartu – ir galimybė dalintis, burti komandą, kuri dirbtų viena linkme.

„Tai nėra kažkokia mistinė sritis. Svarbiausia yra procesai ir jų valdymas, todėl į tai ir koncentruojuosi. Sudėtingiausia – pirmąkart stoti prieš dalykus, kurių nebuvau anksčiau dariusi (pavyzdžiui, kai reikėjo kurti betono receptus, sertifikuoti betono mazgą, kai niekas mūsų įmonėje neturėjo analogiškos patirties), maloniausia – matyti, kai tai, ką darai ilgą laiką, duoda grąžos. Tarkime, žmonės, naudodamiesi tavo sukurta sistema, patys užsisako medžiagų, patys susidėlioja maršrutus ir panašiai“, – pasakoja ji.

Paklausta, ką galėtų patarti toms mergaitėms, kurios galbūt svarsto apie profesiją, apipintą panašiais stereotipais, kaip išdrįsti žengti savo svajonės link ir nepasiduoti, nepaisant sunkumų, kurie greičiausiai vis dėlto iškils, R. Bielskytė-Masiokė patikino teturinti vieną patarimą: „Vienintelis žmogus, su kuriuo būsi visą gyvenimą, esi tu pats, tai geriau padaryk taip, kad tas žmogus būtų įdomus“.