Mergaitės taip nedaro

A. Garmutei teko augti ne savo biologinėje šeimoje. Būdama paauglė ji mokėsi Kaune, o savaitgaliais grįždavo pas įtėvius į kaimą, tačiau vieną penktadienį, būdama vos 14-os, gatvėje ji suimta ir vienui viena ištremta į Sibirą, kaltinant priklausymu nacionalistinei organizacijai.

Grįžusi į Lietuvą, A. Garmutė ne tik prašoko tris klases ir kartu su bendraamžiais baigė mokyklą, bet ir tęsė mokslus Kauno politechnikos institute, kur su pagyrimu įgijo inžinierės-technologės kvalifikaciją. Jos tyrimų tikslas – rasti būdų, kaip neutralizuoti kenksmingas atliekas ir iš jų pagaminti pramonei naudingus produktus, pavyzdžiui, statybines medžiagas.

Minėtame institute ji dirbo du dešimtmečius ir čia pakeitė įvairiausias pareigas, ištyrė 30-ies fabrikų atliekas, parašė beveik 100 mokslinių straipsnių ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos gamtos išsaugojimo. Nepaisant to, vis tiek atsimušė į lubas – dėl savo lyties ir antikomunistinių pažiūrių taip niekuomet ir netapo mokslų daktare.

„Moterys viską turi daryti dvigubai-trigubai geriau. Reikia įrodinėti, įrodinėti ir perrodyti, kad tavim patikėtų. O kai taip atsitinka, tada toj srity jau gali darbuotis“, – viename savo interviu pastebėjo ji.

Antanina Garmutė (Prienų krašto muziejaus nuotr.)

Dar vaikystėje buvo įdukrinta, augo tarp Kauno ir sodybos kaime

Būsima garsi išradėja gimė Marijos ir Jurgio Skučų šeimoje 1933 m. gegužės 30-ąją. Ji buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Plačiai neaiškinama, bet greičiausiai dėl silpnos mamos sveikatos dar mažą ją įsidukrino vaikų neturėjusi teta, mamos sesuo, Kotryna Petrauskaitė ir jos vyras Kazimieras Garmus.

Garmų šeima gyveno Piliuonos kaime, greta Prienų, maždaug 50-ies hektarų sodyboje vaizdingame slėnyje ant Nemuno kranto, turėjo namą ir Kaune. Mergaitei jie suteikė savo šeimos pavardę ir augino kaip savo dukrą.

Pradžios mokyklą A. Garmutė ir baigė Piliuonoje, mokslus tęsė Kaune. Darbo dienomis ji nakvodavo Kaune esančiame tėvų name, Aukštojoje Panemunėje, o savaitgaliais miškais grįždavo į sodybą Piliuonoje.

14-os – viena ištremta į Sibirą: tiesiog gatvėje areštavo

„Buvo penktadienis, kai 1948 m. gegužės 21-ąją, grįžtančią iš mokyklos keturiolikmetę, tiesiog gatvėje areštavo ir vieną, be tėvų, išvežė į Sibirą. Tėvai kaime spėjo pasislėpti“, – pasakojama knygoje „Antanina Garmutė: bibliografinė rodyklė: svarbesni mokslo darbai, išradimai, literatūriniai kūriniai“.

Paauglė apkaltinta ryšiu su „ginkluota banda“ ir „kad savo namus pavertė banditų prieglobsčiu“. Vėliau A. Garmutė savo prisiminimuose rašė, kad 1945–1946 m. pas jos tėvus studentaudamas gyveno partizanas Jurgis Lukša, kurį dažnai lankydavo brolis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti rezistencinio pogrindžio dalyviai.

Atsidūrusi Usolje-Sibirskoje mieste, dvejus metus ji dirbo sunkų fizinį darbą druskos kasykloje. Tik po pustrečių metų didžiulėmis tėvų pastangomis ji, kaip nepilnametė, paleista iš tremties.

Antanina Garmutė (Prienų krašto muziejaus nuotr.)

Prašoko 3 klases, studijas baigė su pagyrimu

Grįžusi į Lietuvą, A. Garmutė mokėsi dienomis ir naktimis, bet sugebėjo per dvejus metus baigti vidurinę mokyklą – prašoko 3 klases ir mokyklą baigė aukščiausiais pažymiais kartu su savo bendraklasiais.

„Mokėsi ji gerai, turėjo puikią atmintį. Pažinusi rūsčią gyvenimo tikrovę, stengėsi pateisinti ją iš Sibiro ištraukusių tėvų viltis. O šie, nors okupantų išvyti iš namų ir netekę visko, iš paskutiniųjų stengėsi sudaryti sąlygas mergaitei siekti mokslo šviesos“, – rašoma minėtoje knygoje.

Todėl ir po mokyklos A. Garmutė sustoti mokytis neketino. Ji įstojo į Kauno politechnikos institutą, Cheminės technologijos fakultetą, ir baigė studijas su pagyrimu, įgydama silikatų technologijos inžinierės kvalifikaciją.

Kauno politechnikos instituto (dab. Kauno technologijos universiteto) studentų miestelis, 20 a. 8-9 deš. (KTU muziejaus nuotr.)

Kovojo su diskriminacija ir dėl lyties, ir dėl politinių pažiūrų

Trejus metus A. Garmutė dirbo įvairiuose cechuose ir kombinatuose, nes tai buvo numatyta jai mokėtos stipendijos sąlygose. Vėliau tobulinosi Čekijoje, dirbo mokslinį darbą.

1964 m. ji apsigynė technikos mokslų daktarės laipsnį, parašiusi disertaciją tema „Klinkerio susidarymo procesų tyrimas degant anhidritines įkrovas“.

„Antaninai teko įveikti mokslo įstaigose vyravusią diskriminaciją – aukščiausio laipsnio mokslininkais galėjo tapti tik komunistinės ideologijos šalininkai, negana to, reikėjo aplinkiniams įrodyti, kad ir moterys gali būti mokslininkėmis. Priėmusi šiuos iššūkius, Antanina dirbo ištisas paras ir net sveikatai kenksmingomis sąlygomis“, – rašoma jos gyvenimą nagrinėjusiame Lietuvos galimybių plėtros centro straipsnyje.

Kauno politechnikos instituto skaičiavimo centras, 20 a. 7-8 deš. Kauno politechnikos instituto skaičiavimo centras, 20 a. 7-8 deš.Kauno politechnikos instituto skaičiavimo centras, 20 a. 7-8 deš.Kauno politechnikos instituto skaičiavimo centras, 20 a. 7-8 deš. (KTU muziejaus nuotr.)

Bendraudama su vyrais, protą slėpdavo: išradimai duoda didelį pasitenkinimą

Savo ruožtu pati A. Garmutė „Kauno dienai“ yra pasakojusi, kad, bendraujant su vyrais, savo protą geriau slėpti: „Jie labiau mėgsta globėjiškai ar net paniekinamai žiūrėti į moteris. Aš daug tokių mačiau. Nieko nepadarysi. Tiesiog toleruoji“.

Pasak mokslininkės, net ir daug žinodama, turėdama daug idėjų, tokioje aplinkoje ji neretai būdavo priversta tylėti, kolegos net išradimus jai trukdydavo daryti. Pavyzdžiui, vyresni mokslininkai sakydavo, kad vienos ar kitos jos idėjos įgyvendinti neįmanoma, nes, jeigu jie neperkando, tai ką jau kalbėti apie smulkutę merginą.

„Sakydavo: nedirbk tu šito. Mokslinio darbo vadovas ateidavo žiūrėti, ar Garmutė nedaro išradimų ir nešvaisto laiko veltui“, – juokėsi mokslininkė, kuri dėl savo tikslo nevengė dirbti net kenksmingomis sąlygomis.

„Nebijojau aš jų. Akis teko gydyti, bet išradimai duoda didelį pasitenkinimą. Buvau darbšti ir užsispyrusi. Vertingiausi mano darbai – išrasti būdai, kaip neutralizuoti kenksmingas atliekas ir iš jų pagaminti vertingus produktus. Sukūriau ferolitą – marmuro pakaitalą. Tai labai pigi ir aukštos kokybės medžiaga. Kartu su Leonu Juozonu išradome būdą, kaip impregnuoti ąžuolo skulptūras, kad jos būtų apsaugotos nuo žalingo atmosferos poveikio“, – pasakojo A. Garmutė.

Tačiau kai kurie kiti mokslininkai dėl didelio išradimų skaičiaus ją vadino neetiška. Neva moters pasirinkta mokslo sritis yra labai patogi išradėjams ir ši tuo naudojasi.

„Prieš kvailą geriau nutylėti. Tu nors plyšk įrodinėdama, jis vis tiek nepatikės. Bet jei jau viršijamos visos normos, aš prapliumpu“, – su „Kauno diena“ dalinosi A. Garmutė.

Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakulteto braižykloje, 1972 m. (KTU muziejaus nuotr.)

Prisidėjo prie Lietuvos ekologijos situacijos gerinimo, bet mokslų daktare taip ir netapo

Du dešimtmečius A. Garmutė dirbo Kauno politechnikos institute, pakilo čia nuo asistentės, vyr. dėstytojos, docentės iki vyr. mokslinės bendradarbės. Ji ištyrė daugiau nei 30-ies fabrikų atliekas, parašė apie 100 mokslo darbų, publikuotų Lietuvos, SSRS ir Čekijos spaudoje.

„Labai daug Antanina Garmutė nuveikė išradyboje: sukūrė naujus cheminių junginių sintezės būdus ir naujas, efektyvias statybines medžiagas, gaunamas kompleksiškai panaudojant įvairias pramonės atliekas – ferolitą, feropą, termolitą ir kt. Tai tiesioginis jos indėlis į Lietuvos ekologiją“, – rašo jos darbus analizavę mokslininkai.

A. Garmutė iki šiol yra daugiausiai išradimų registravusi moteris, jų skaičius įvairiuose šaltiniuose vyrauja, tačiau visuomet perkopia 110.

Nepaisant to, ji taip niekada ir netapo mokslų daktare. Į jokius gynimo planus A. Garmutė niekuomet nebuvo įtraukta, nes, jai tai pasakyta tiesiai, nebuvo komunistų partijos narė – negana to, kad nepartinė, dar ir tremtinė, moteris.

Kauno politechnikos instituto probleminė statybinių medžiagų laboratorija, 20 a. 7-8 deš. (KTU muziejaus nuotr.)

Prasidėjus Sąjūdžiui, atsidavė kūrybai

Prasidėjus Sąjūdžiui, nuo 1989 m., Antanina pasitraukė iš mokslo ir atsidavė kūrybai – ji viena pirmųjų aprašė tremtį, išleido autobiografinę apybraižą „Ešelonai“. Savo iniciatyva apvažiavusi visą Lietuvą, surinko jautrias savo likimo žmonių istorijas ir jas pavertė neįtikėtinos vertės kūriniais.

„Pasipriešinimo kovoje nedalyvavau. Užaugau šioje terpėje. Teisę parašyti apie TAI suteikė ir įpareigojo pats gyvenimas: užkaltas gyvulinis vagonas ir po to aiškiai parodyta barikadų pusė. Netolimoje ateityje šį skaudų mūsų tautos istorinį laikotarpį plačiai nušvies mokslinės studijos ir knygos, kurių niekada nebus per daug. Nuoširdžiai dėkoju gimtojo krašto žmonėms, visiems, kurie padėjo išleisti šią knygą. Tauta eina į Atgimimą. Visi, kuo galime, prisidedame. Grąžinu skolą gimtinei — LIETUVAI“, – dokumentinėje apybraižoje „Išėjo broliai“ į skaitytojus kreipėsi ji.

Maža to, prieš pat mirtį A. Garmutė dar parengė Čekų-lietuvių-rusų ir Lietuvių-čekų-rusų kalbų praktinį žodyną. Jos globojama užaugo ir našlaitė Giedrė, iki tol augusi vaikų globos namuose.

Antanina mirė 2011 m. birželio 28 d., eidama 79-uosius metus, palaidota Išlaužo kapinėse.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)