Kompiuterinių žaidimų poveikis žmogaus emocijoms
Kompiuterinių žaidimų pramonei sparčiai augant, vis daugiau diskutuojama ir apie jų poveikį žmogaus emocinei sveikatai. Psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė atkreipė dėmesį, kad jis gali būti išties įvairialypis.
„Kompiuteriniai žaidimai suteikia malonumo – tai žaidimas, o žaidimas yra susijęs su gerais jausmais, nes, jei kyla neigiamos emocijos, mes tiesiog pasitraukiame iš žaidimo, jo nebetęsiame. Darbus tenka tęsti, net jei ir nemalonu, nes darbas reikalauja rezultato, ir nesvarbu, ar mums malonu jį dirbti. Žaidimas vyksta tik tada, kai jis pasirenkamas laisva valia. Jei žaisti būtų nemalonu, jaunuoliai, ko gero, tiesiog nebežaistų“, – kalbėjo ji.
Be to, pašnekovė atkreipė dėmesį ir į dar vieną įdomią detalę.
„Kompiuteriniai žaidimai jaunuoliams gali padėti pasijausti galinčiais: kiek ten užduočių reikia įveikti, lygių pereiti! Su kiekvienu pasiekimu didėja jausmas, kad gali, kuris yra vienas esminių mūsų poreikių. Realybėje jaunimas gali neturėti tinkamų aplinkybių ar galimybių tą pajausti“, – teigė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Pasak psichologės, kompiuteriniai žaidimai yra sukurti taip, kad juos žaidžiant žmogui kiltų kuo daugiau gerų emocijų.
„Jie patenkina smalsumą (žaidimuose galima pažinti tikrąjį arba autorių sukurtą fantazijų pasaulį), kūrybos galimybes (kur dar realybėje jaunimas gali kurti savus pasaulius?), žaidžiant galima jausti, kaip lavėja tam tikri įgūdžiai (greitas reagavimas, pastabumas, bendradarbiavimas, planavimas)“, – vardijo ji.
Žaisdami kompiuterinius žaidimus jaunuoliai patenkina ir dar vieną savo esminį poreikį.
„Kompiuteriniai žaidimai šiais laikais dažnai žaidžiami komandomis, tad taip patenkinamas ir bendravimo poreikis, kas buvo ypač aktualu karantino laikais, bet išlieka svarbu ir dabar, kai jaunimas išsiskirsto po savus namus ir neturi daug erdvių, kuriose galėtų leisti laiką su draugais“, – atkreipė dėmesį psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Taigi, galėtų atrodyti, kad kompiuteriniai žaidimai jaunam žmogui atveria tik pačias geriausias ir įvairiausias galimybes, tačiau, vis dėlto, visada yra ir kita medalio pusė.
„Kaip ir kiekvienoje veikloje, žaisdami žaidimus galime patirti ir sunkumų, kai nesiseka, kai žaidimas nepateisina lūkesčių, kai nepavyksta susitarti su draugais. Taip pat, pernelyg didelis įsitraukimas į kompiuterinius žaidimus (o jie tikrai kuriami taip, kad nuo jų sunku būtų atsitraukti) gali sutrikdyti kitas svarbias realaus gyvenimo sritis: santykiai, mokslas ar sveikata“, – kalbėjo psichologė.
Pasak jos, tai – viena iš probleminio interneto naudojimo formų, kuriai esant žmogaus gyvenimo kokybė prastėja ir gali prireikti kreiptis pagalbos į specialistus.
„Visgi, nepamirškime, kad įvairūs neigiami jausmai taip pat kyla ir kai nesiseka realiame gyvenime, ir kai per daug kažkur kitur įsitraukiame (į knygas, serialus), todėl sieti juos tik su kompiuteriniais žaidimais nebūtų teisinga“, – atkreipė dėmesį M. Skerytė-Kazlauskienė.
Kompiuteriniai žaidimai ir agresija – kokį ryšį tai turi?
Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama ir apie tai, kad kompiuteriniai žaidimai skatina agresyvumą bei žiaurų elgesį. Kaip pastebėjo psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė, vaikai yra linkę mėgdžioti, dėl to atrodo, kad jie ims mėgdžioti ir tai, ką mato ekranuose.
„Jei žaidimai yra žiaurūs – jie gali įpiršti mintį, kad žudyti ir skriausti kitus yra leidžiama“, – teigė ji.
Vis dėlto, kai kalbame apie žaidimus, galinčius kelti agresyvumą ar nevaldomą pyktį, svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
„Daug priklauso nuo to, ar kalbama apie vaikus iki 12 metų, kurių pasaulis kažkiek persipina su magijos, pasakų, gal ir kompiuterinių žaidimų pasauliais, ar apie vyresnius, kurie tikrai gerai skiria, kas yra realybė ir kas yra kompiuteriniame žaidime. Dar dažnai tokia mintis kyla pabandžius jaunus žmones „atplėšti“ nuo ekranų – dažniausiai, jie reaguoja piktai ir gana agresyviai, bet ar mes patys taip nereaguojame, jei mus kas bando išplėšti iš veiklos, į kurią esame pilnai panirę, įsitraukę, kuri patinka ir ja mėgaujamės?“, – svarstė psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Šioje vietoje ji pasidalijo ir žinomais duomenimis.
„2020-tų metų išsami daugelio tyrimų rezultatų meta-analizė nerado ryšio tarp kompiuterinių žaidimų ir agresijos, net tarp žiaurių kompiuterinių žaidimų ir agresijos, tačiau yra pavienių tyrimų, kurie tą ryšį randą. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip atliktas pats tyrimas“, – teigė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Tam, kad jauno žmogaus emocijos iš kompiuterio ar telefono ekrano nepersikeltų į realybę, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus.
„Svarbu atsižvelgti, kam yra skirti kompiuteriniai žaidimai, kuriai amžiaus kategorijai. Kadangi kompiuteriniai žaidimai yra komercinis produktas, jie turi atliepti tokiems produktams taikomas taisykles, todėl neturi atvirai skatinti žiaurumo“, – teigė psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Be to, kaip teigė specialistė, svarbu, kad kompiuteriniai žaidimai neužimtų didelės jaunuolių gyvenimo dalies.
„Iki 12 metų jie turėtų sudaryti tik labai mažą gyvenimo dalį, o vėliau – kontroliuojamą dalį, greta mokyklos, laiko su draugais, būrelių, sporto ir gyvenimo realiame pasaulyje. Jei jaunuoliai renkasi žaisti vien žiaurius kompiuterinius žaidimus – tai gali signalizuoti apie jų vidinę būseną ir gali būti ženklas, kad jiems gyvenime reikia pagalbos“, – atkreipė dėmesį ji.
Pasak M. Skerytės-Kazlauskienės, taip pat yra ir su agresija.
„Jei tėvai ar pats jaunuolis pastebi, kad agresijos daugėja – gerai yra kreiptis pagalbos. Ji gali būti susijusi su poreikių nepatenkinimu, su ankstesnėmis neišspręstomis traumomis, nesėkmėmis, su kuriomis jaunam žmogui pačiam gali būti per daug sunku susitvarkyti. Taip pat, gali būti, kad į agresiją polinkį turintys jaunuoliai rinksis žiauresnius žaidimus, kurie, jų manymu, jiems padeda iškrauti susikaupusius neigiamus jausmus, bet gali ir juos sustiprinti“, – teigė psichologė.
Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų – reali grėsmė
Posakis „Kas per daug – tas nesveika“ žinomas visiems, tačiau dažnas žmogus net nesusimąsto, kad ta pati taisyklė galioja net ir žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Kaip pastebėjo psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė, priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra reali grėsmė, tačiau iki jos – seka ir kitos problemos.
„Iki jos yra probleminis vartojimas, kai dar nėra priklausomybės, tačiau žaidimas kompiuteriu, laikas prie ekranų neigiamai veikia žmogaus gyvenimą, nebelieka laiko kitoms veikloms, kitos veiklos pranyksta iš asmens gyvenimo, sutrinka santykiai su kitais žmonėmis“, – aiškino specialistė.
Kaip teigė psichologė, priklausomybė yra dar sunkesnis lygis, kai pats žmogus nebegali ištverti be kompiuterinių žaidimų.
„Buitiškai, mes labai greitai sakome, kad žmogus tapo priklausomas, bet išvažiuoja jaunimas vasarą į stovyklą, pagyvena savaitę be kompiuterinių žaidimų ir išgyvena, nes realus gyvenimas, jei jis įdomus, įtraukiantis, jei jame yra vietos draugystei, nuotykiams, žaidimams, visada pranoks kompiuterinius žaidimus“, – teigė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Jos manymu, jaunuoliai supranta, kad žaidimas – tai gyvenimo pakaitalas, o ne pats gyvenimas, tačiau dažnai realiame gyvenime jiems pritrūksta smagumo, nuotykių ir įvairesnių patirčių ar iššūkių.
„Tai pirmoji prevencija dėl probleminio kompiuterinių žaidimų vartojimo – įdomus, iššūkių teikiantys gyvenimas. Į žaidimus lengviau pasineria žmonės, turintys sunkumų, siekiantys užsimiršti, nesijaučiantys, kad kažką gali gyvenime, praradę savęs jausmą, neturintys artimų draugų, su kuriais galėtų kartu leisti laiką“, – teigė psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Pasidalijo reikšmingais patarimais
Kad kompiuteriniai žaidimai išliktų pramoga ir nevirstų emocine našta – gyvenime svarbu laikytis tam tikrų taisyklių. Tiesa, apie jas turi pagalvoti ne tik patys jaunuoliai, kurie apie savo tam tikrų veiksmų pasekmes dažnai dar nesusimąsto, bet ir jų tėvai.
„Pirma taisyklė – vaikai, pirmiausia, turi išmokti gyventi, žaisti, draugauti ir veikti realiame gyvenime. Dėl to svarbu iki 3 metų vaikams nesiūlyti ekranų pasaulio malonumų, o iki 12 metų – riboti. Šiuolaikinės technologijos yra sudėtingos, o vaikų pasaulis paprastas. Toks jis ir turėtų net ir technologijų amžiuje, nes tai yra svarbu vaikų raidai“, – teigė psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Pasak jos, 3-7 metų vaikai daugiausiai laiko turėtų praleisti su artimaisiais, lauke, gamtoje, žaisdami su bendraamžiais, o ekranai turėtų būti tik kaip mažas ir nelabai svarbus priedas gyvenime, suteikiantis šiek tiek įvairovės.
„Pradinukai lengviau įkrenta į kompiuterinius žaidimus, tačiau, jei jiems pasiūloma aktyvios veiklos – jie mielai ja ir užsiima, dėl to svarbu stebėti, kad jie patirtų gyvenime iššūkių, turėtų aktyvių veiklų ir jų ekranų laikas būtų ribojamas“, – teigė psichologė.
Ji taip pat pasidalijo taisyklėmis, kurių vertėtų laikytis apie saikingą ekranų vartojimą kalbant su kiek vyresniais jaunuoliais.
„Su vyresniais vaikais ir jaunuoliais gerai yra ne vienareikšmiškai nustatyti ekranų laiko ribas, bet tartis, ką reikia padaryti, kad galėtų žaisti, kiek laiko pačiam jaunuoliui norisi, o kiek yra protinga praleisti prie ekranų, kad tai būtų bendras sutarimas, kuris neiššauks priešiškumo, padės jausti kontrolę (kurios ir duoda kompiuteriniai žaidimai, kurią dažnai atima tėvai)“, – atkreipė dėmesį M. Skerytė-Kazlauskienė.
Be to, pašnekovė siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, dėl ko jauno žmogaus gyvenime atsiranda ekrano laikas. Galbūt užuot ruošęs namų darbus arba leidęs laiką su draugais, jis renkasi žaisti kompiuterinius žaidimus.
„Tada verta pasirūpinti, kad šios veiklos ar joms skirtas laikas nepradingtų iš jaunuolių gyvenimo. Pavyzdžiui, jei tai laikas su draugais, bet žaidžiama aktyviai susijungus su draugais tais momentais, kai negalima susitikti – tai nieko neprarandama. Svarbiausia, kad šeimoje vaikai būtų matomi, girdimi ir jaučiami, kad jų poreikiai būtų atliepiami, kad jie jaustųsi saugūs ir mylimi, kad žinotų, kad iš tėvų sulauks pagalbos ir paramos, jei jiems to reikės“, – teigė M. Skerytė-Kazlauskienė.
Kaip teigė psichologė, jei šeimoje yra palaikomas tarpusavio ryšys ir pagarba, kompiuteriniai žaidimai gali tik praturtinti gyvenimą, o ne jam pakenkti.
„Jei jaunuolis ar šeima turi sunkumų, kompiuteriniai žaidimai gali padėti nuo tų sunkumų pabėgti, nors ir laikinai, tačiau reikėtų visgi padėti jaunuoliams juos spręsti, o ne versti kaltę kompiuteriniams žaidimams. Atsigręžę į savo vaikus, kalbėdami apie tai, kas svarbu, galime rasti sprendimų ir jiems padėti. O kartais gal tereikia pasidomėti, ką jaunuolis žaidžia ir pažaisti kartu?“, – svarstė VšĮ Vaiko psichologijos centro įkūrėja, Vilniaus universiteto lektorė, psichologė dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.
