Turime, kuo didžiuotis
D. Rakauskaitės teigimu, lyginant su kitomis šalimis, Lietuva turi labai daug natūralios gamtos, kurios iki šiol nepalietė žmogiškosios ar ūkinės veiklos padariniai.
„Mes turime natūralių ūkių su natūraliomis vagomis, dar turime tikrai nemažai miškų, ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie Olandiją ar Daniją – ten, iš tikrųjų, būtų sudėtinga, pavyzdžiui, steigti kokią saugomą teritoriją, nes visos teritorijos yra kultūrintos, apsėtos ir taip toliau“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, Lietuvos gamtos grožį ir ypatybes itin vertina atvykstantys užsieniečiai.
„Neseniai teko būti su svečiais iš Italijos. Ėjome Neries regioniniame parke Dūkštų ąžuolyno pažintiniu taku ir jie tikrai stebėjosi tiesiog tokiais elementariais dalykais: kaip pas mus žalia, kaip pas mus paukščiai čiulba, kad pas mus ir ežiuką, ir varlę galima pamatyti. Iš tikrųjų, jeigu nueini į kažkokią girią, ar tai Dainavos, ar Labanoro, be abejo, yra tų kirtimų, bet čia jau yra kita problema. Vis tiek mes turime daug tos natūralios gamtos“, – teigė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė.
Tiesa, gimtinės grožį myli ir patys lietuviai. Tą rodo lankomų objektų lankytojų skaičiai.
„Mes pastebime, kad Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose žmonių daugėja, tuo labiau, kad dabar yra labai daug lankymui pritaikytų vietų. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba už europines lėšas pastaruoju metu saugomose teritorijose yra pritaikiusi labai daug vietų lankymui: yra apžvalgos bokštai, kur mes tiesiog galime suvokti kraštovaizdį nuo viršaus, yra ir upės, upių slėniai, ežerynai, girios, daug labai ir naujų, ir atnaujintų pažintinių takų“, – teigė D. Rakauskaitė.
Ji išskyrė ir populiariausius objektus.
„Pats populiariausias yra Arlaviškių pažintinis takas (Kadagių slėnis), kuris yra Kauno marių regioniniame parke. Visiškai neseniai tame pačiame Kauno regioniniame parke atsidarė Nemuno slėnio lauko ekspozicija, kur žmonės tiesiog gali įsivaizduoti, kaip buvo užlietas Nemunas, kai statė Kauno hidroelektrinę ir kaip atsirado Kauno marios – ten labai įdomūs seno Nemuno ir užlietų teritorijų kontūrai“, – teigė pašnekovė.
Pasak D. Rakauskaitės, pažintiniuose takuose laiką galima praleisti ne tik prasmingai, bet ir įdomiai.
„Pažintiniai takai gali būti ir labai įdomūs, pavyzdžiui, su mįslėmis. Tu gali ten pasukti ir atspėti mįslę, domėtis daugiau tiesiog nusifotografuodamas QR kodą. Tikrai pastaruoju metu nacionaliniai ir regioniniai parkai yra labai pritaikyti lankymui“, – teigė ji.
Pašnekovės teigimu, lietuviai šiomis galimybėmis tikrai naudojasi ir keliauja aktyviai.
„Apskritai, žmonės Lietuvoje tikrai atsigręžia į gamtą, ypač po karantino, po pandemijos periodo. Tai tiesiog buvo toks laikas, kai jie suprato, kad gamtoje jie atgauna jėgas ir tai yra ir sveikatai, ir psichologinei būsenai žmogui labai sveika“, – teigė ji.
Įrengė lankytojų skaičiuotuvus
Šiais metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba populiariausiose saugomose teritorijose įrengė skaičiuotuvus, fiksuojančius jų lankytojų skaičius. D. Rakauskaitė atskleidė, kur tokie skaičiuotuvai yra pastatyti.
„Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pastatė juos populiariose saugomose vietose: Punios piliakalnyje, Pajūrio regioniniame parke prie Olando Kepurės skardžio, Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Šeirės take, nes ten ir dviratininkai keliauja, ir pėstieji, taip pat Krekenavos apžvalgos bokšte, Dzūkijos nacionalinio parko bokšte Merkinėje“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, šiuo metu Lietuvoje yra 76 tokie skaičiuotuvai, tačiau jų skaičių planuojama dar didinti.
„Tai yra labai geras metodas skaičiuoti tuos lankytojus. Mums, be abejo, reikia žiūrėti ir žinoti tą lankomumo statistiką, o šių metų rezultatus suvesime metų pabaigoje. Skaičiuotuvai buvo tik birželio mėnesį pastatyti, tai galima būtų viščiukus skaičiuoti pačioje rudens pabaigoje, žiemą ir statistika būtų tikslesnė, bet, žinote, gali būti ir tam tikra paklaida: gali stirna prašokti, o ją užfiksuos kaip lankytoją“, – teigė D. Rakauskaitė.
Ekoturizmo ypatybės
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių specialistė paaiškino, ką turime žinoti apie tvaresnio keliavimo ypatumus.
„Ekoturizmas arba tvarusis turizmas yra apie keliavimą, nedarant žalos aplinkai, nedarant žalos gamtai ir tvariomis priemonėmis: dviračiais, pėsčiomis ar, tarkime, ta pačia baidare. Vienareikšmiškai, žmonės tikrai daug keliauja dabar pėsčiomis, nes yra labai didelė pasiūla maršrutų, apie kuriuos galima sužinoti lankytojų centruose“, – teigė D. Rakauskaitė.
Pasak jos, Lietuvoje yra penki nacionaliniai ir trisdešimt regioninių parkų, ir kiekvienas jų turi lankytojų centrą. Tokiuose lankytojų centruose darbuotojai lankytojams gali suteikti žinių ne tik apie pašnekovės minėtus pėsčiųjų maršrutus, bet ir supažindinti su kita svarbia informacija.
„Šią vasarą, visi lankytojų centrai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, iki rugsėjo pabaigos dirba ir savaitgaliais, tai lankytojas būtinai turėtų užsukti į lankytojų centrą ir pasidomėti, kur keliauti po tą saugomą teritoriją, kas ten įdomaus yra, kokie maršrutai, kokios yra lankomos vietos“, – teigė ji.
Lankytojų centruose žmonėms taip pat suteikiama informacija apie vietas, kuriose vaikščioti negalima. Tokios vietos yra žymimos kaip rezervatas.
„Į rezervatus galima keliauti tik su saugomos teritorijos darbuotoju, nes ten yra uždraustas lankymas ir paliktos sąlygos gamtai natūraliai vystytis taip, kaip jai lemta“, – aiškino D. Rakauskaitė.
Anot pašnekovės, lankytojų centrai yra steigiami visame pasaulyje, tad šias galimybes turėtų išnaudoti ir lietuviai.
„Ir Amerikoje, ir Europoje, važiuodamas į nacionalinį parką, tarkime, tu visada iš pradžių ateini į lankytojų centrą ir sužinai, ką ten verta pamatyti, o tik tada keliauji į gamtą“, – dalijosi ji.
Taisyklės, kurių vertėtų nepamiršti
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių specialistės D. Rakauskaitės teigimu, keliaudami gamtoje turime nepamiršti ir kai kurių ganėtinai paprastų, tačiau labai svarbių dalykų. Pasak jos, reikia suprasti, kad gamta, miškas ar pieva – tam tikrų gyvūnų ar vabzdžių namai, o apie tam tikras žmogiškų veiksmų pasekmes gali priversti susimąstyti gamtoje matomi pavyzdžiai.
„Jeigu nueitumėte į mišką ir stebėtume skruzdėlyną, suprastumėte, kad ten yra tam tikra sistema. Skruzdėlės turi savo namus ir, galima sakyti, savo civilizaciją visą. Mes taip pat turime savo namus, tai, jeigu mes savo namus, kambarį saugome, tai reikėtų suvokti, kad ir tas augalas ar vabzdys, ar kitas gyvūnas taip pat turi savo namus gamtoje“, – aiškino ji.
Anot D. Rakauskaitės, žmogus neturėtų jaustis gamtos šeimininku. Gamtoje negalima naikinti žolės ar miško paklotės, kurti laužų tam nepritaikytose vietose bei imtis kitų veiksmų, galinčių pakenkti kitų gyvųjų organizmų gyvavimui.
„Reikia suprasti, kad kiekviena rūšis turi savo buveinę, savo namus ir reikia tą gerbti. Tiesiog, reikia stebėti gamtą ir suvokti, kad žmogus yra gamtos grandinėje, bet jis jokiu būdu nėra šeimininkas. Galima pasakyti, kad jis yra viena iš organizmų rūšių“, – teigė ji.
Dėmesį reikėtų atkreipti ir į tai, kaip gamtoje elgiamės su savo šiukšlėmis.
„Labai svarbu, kad tai, ką tu atsineši į gamtą – turi ir išnešti, tai yra šiukšles. Mes netgi pažintiniuose takuose ir prie lankomų objektų nestatome šiukšliadėžių. Reikia suprasti, kad, jeigu tu eini, tarkime, pelkėje pažintinį taką – niekas tavo šiukšlių neišneš. Jeigu tu numeti kažkokį ledų popierėlį – kas pakels toje pelkėje tą popierėlį?“, – aiškino D. Rakauskaitė.
Gamtos nauda žmogui
Pasak D. Rakauskaitės, niekam neturėtų kilti klausimų, kad buvimas gamtoje žmogui teikia didelę naudą, tad rinkdamiesi keliauti tvariau padedame ne tik aplinkai, kurioje gyvename, bet ir sau.
„Tvarusis ir gamtinis turizmas tikrai žmogui teikia tokią emocinę tvirtą būseną ir, manau, ypač dabar, kai žmonės labai daug sėdi prie kompiuterių ir mažiau juda, tai pasivaikščiojimas gamtoje, pažintiniu taku ar natūraliu gamtos taku, tikrai jam padeda sveikatai“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, tą patvirtina ir moksliniai tyrimai.
„Yra moksliniai tyrimai, kurie rodo, kad, tarkime, gamta skatina kūrybiškumą net iki 50 procentų, kad pasivaikščiojimas miške mažina streso hormonų lygį. Nyderlandų mokslininkai taip pat išaiškino, kad žmonės, gyvenantys ne toliau kaip per kilometrą nuo žalios aplinkos, mažiau skundžiasi depresija, nerimu, širdies ligomis. Šie dalykai kaip ir aiškūs, ir ne veltui žmogus jaučia, kad kartais jam reikia gal tiesiog net ir medį apsikabinti ar pabūti gamtoje, pasivaikščioti“, – dalijosi D. Rakauskaitė.
Pavyzdžiai, kurie liūdina
Anot D. Rakauskaitės, nors ir galima pastebėti, kad žmonių, o, ypač, jaunimo suvokimas apie tai, kaip derėtų elgtis gamtoje, auga, praktikoje tenka pastebėti ir tokių pavyzdžių, kurie įrodo, kad auginti sąmoningumą dar yra kur.
„Mes saugomose teritorijose kartais pastebime, kad apipaišo grafičiais informacinius stendus. Buvo, pavyzdžiui, kažkoks niekdarys, kuris tiesiog išpjaustė visus tekstus anglų kalba – tiesiog norėjo specialiai kenti. Būna ir taip, kad mes statome kažkokią poilsiavietę gražioje vietoje, kad būtų ir nuo lietaus pasislėpti, ir suoliukas, stalai, o kažkas sudegina. Yra pavogti laiptai į piliakalnius. Visko būna, visokių tų žmonių yra“, – dalijosi ji.
Pasak pašnekovės, neretai žmonės nesusimąsto ne tik apie tam tikrus gyvūnus, bet ir apie kitą žmogų.
„Pripažinkime, kad yra žmonių, kurie nepaiso 25 metrų juostos ir privažiuoja, nusiplauna mašinas. Jis tikrai nepagalvoja ne tik apie rūšis, kurios ten gyvena, bet jis apie kitą žmogų nepagalvoja, kuris ten maudosi. Tų žmonių visokių yra ir visos mūsų pastangos ir turi būti nukreiptos į tai nuo mažens, nuo vaikystės, kad žmonėms būtų skiepijami tos gamtosauginės vertybės“, – teigė D. Rakauskaitė.
Pasak jos, tam tikromis edukacinėmis programomis užsiima ir patys lankytojų centrai.
„Mes labai daug organizuojame edukacijų moksleiviams ir nuo pat darželių, ir įvairioms klasėms. Tos edukacijos, ekskursijos nukreiptos į tai. Daug visokių ir renginių, gamtos festivalių organizuojame, kur ir su šeimomis žmonės atvyksta“, – dalijosi ji.
