Pasitikėjimas savimi negali būti tuščias
Anot psichologės G. Buinickaitės, galima pastebėti, kad Z karta – tai karta, kuri daug liūdi, o dar labiau bijo būti nuliūdintais kitų, kas stipriai veikia jų pasitikėjimą savimi, tačiau, pašnekovė pabrėžė, kad pasitikėjimas savimi negali būti tuščias, o tą turi suprasti ne tik patys jaunuoliai, bet ir jų tėvai.
„Tėveliai, norėdami ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi, nuolatos juos giria. Mokykloje, darželyje jie nupiešia drugelius, o jiems sako: „kokie gražūs jūsų drugeliai, kaip jūs čia nuostabiai viską padarėte“. Yra momentų gyvenime, kai mes nesijaučiame nuostabūs ir ypatingi kaip drugeliai, ir, niekas nemokė šių vaikų, kad tai yra gerai ir, ką daryti, kai aš taip nesijaučiu“, – teigė psichologė.
Anot G. Buinickaitės, iš viso to gimsta problema, kad, kai jaunas žmogus nesijaučia gerai ir, kai nesijaučia ypatingas, jis susiduria su tam tikrais iššūkiais.
„Aš tada arba bandau save kažkaip atitraukti nuo to, arba labai nuliūstu. Labai panyra žmonės į liūdesį ir ši karta tikrai yra viena liūdniausių, turbūt, kuri daug liūdi ir labai daug bijo, jeigu kažkas nepasiseka“, – teigė ji.
Taigi, psichologės teigimu, jau nuo pat vaikystės vaikas turėtų žinoti ir suprasti, už ką ir kodėl jis yra giriamas.
„Reikia pagirti ir sakyti tuos dalykus, už ką jis tiksliai yra šaunuolis, kodėl gražus arba kažkoks ypatingas ir kitoks yra tas jo drugelis“, – aiškino G. Buinickaitė.
Didelė baimė klysti ir jaustis nepatogiai
G. Buinickaitės teigimu, šalia pasitikėjimo savimi, koja kojon žengia ir didelė Z kartos atstovų baimė klysti. Anot jos, tam didelę įtaką daro ir savęs lyginimas su kitais.
„Reikia pradėti jaunajai kartai suprasti, kad visi yra skirtingi. Skirtingi genai, skirtingi tėvai, skirtingai užaugome – visi esame skirtingi ir ten, kur mes turime atsidurti, kur turime save rasti, mes ateisime skirtingais būdais. Kažkada ateisime, bet mes turime ties tuo dirbti“, – aiškino psichologė.
Pasak pašnekovės, svarbu suprasti ir tai, kad tikras pasitikėjimas savimi – atsiranda per klaidas.
„Reikia nebijoti jų daryti, nes tada atsiranda kita dalis, kuri yra kompetencija. Atsiranda žinios ir įgūdžiai. Žinios negali tiesiog atsirasti dėl to, kad aš perskaičiau knygą. Aš perskaičiau, bet aš nežinosiu, kaip tą taikyti, jeigu nebūsiu su tuo susidūręs“, – teigė ji.
Psichologė patarė, kad labai svarbu yra stebėti, ko pačiam žmogui gyvenime trūksta.
„Tarkime, galbūt pastebėjau, kad truputėlį jaudinuosi, kai reikia bendrauti gyvai. Kišk save į tas situacijas ir bendrauk gyvai, nes nepatogumas, iš pradžių, bus, o paskui įprasi. Bijau gėdos ir taip toliau – įdėkite save į situacijas, kurias kontroliuojate. Šiandieną nueikite vakare į parduotuvę ir paprašykite žmogaus už jūsų sumokėti už jūsų prekes. Čia yra ir atsparumo stiprinimas, ir buvimas nepatogume, gėdoje. Po to galite paaiškinti, kad man Gintarė taip liepė“, – juokėsi G. Buinickaitė.
Anot jos, nors pastatymas savęs į tokias situacijas gali atrodyti labai sudėtingas, jis – tikrai duoda naudos.
„Aš jausiuosi truputėlį saugiau dėl to, kad aš tai pats kontroliuoju arba aš sukėliau šitą situaciją ir aš žinau, kodėl aš tai darau, bet reikia save sąmoningai dėti į nepatogumą, tam, kad paskui būtų nebebaisu“, – teigė psichologė.
Paramos ratas labai svarbus
Nors šiandien didžiąją dalį bendravimo su kitais žmonėmis perkeliame į socialinius tinklus, nes tai, atrodo, yra pakankamai patogu, vis dėlto, tai nebūtinai naudinga mums patiems. Pasak psichologės G. Buinickaitės, žmogus, žinodamas, kad, prireikus pagalbos, jis visada turės, į ką atsiremti, jaučiasi gerokai saugiau.
„Mes dažnai nepagalvojame, kad mums tų žmonių reikia ir sakome, kad nereikia, bet, iš tikrųjų, taip nėra. Pavyzdžiui, darbe mes netgi turėtume turėti dviejų tipų paramą arba ryšius, tai yra emocinė ir profesinė, nes, jeigu aš neturiu nieko, kas man patars dėl darbo kiekvieną kartą, kai nutiks su darbu susijusi situacija, kurios aš nesu patyręs, aš sugriūnu, sulūžtu, panikuoju. Jeigu aš turiu žmogų, pas kurį galiu nueiti, man iškart ramiau“, – aiškino ji.
Pasak psichologės, jeigu žmogus turi emocinę paramą, kurią, dažnu atveju, jam gali suteikti tokie artimi žmonės kaip mama, tėtis, brolis arba sesuo – jis privalo ja pasinaudoti.
„Skambink, kalbėk, sakyk, kad šiuo metu blogai jaučiuosi, o tu tiesiog paklausyk. Man nereikia patarimų. Tu tiesiog paklausyk. Viskas – išsiliejau ir judu į priekį“, – pavyzdžiais dalijosi G. Buinickaitė.
Tiesa, anot psichologės, jaunam žmogui šiandien yra labai svarbu suprasti, kad jam reikalingi ne tik jo paties amžiaus žmonės, bet ir vyresnieji, galintys tapti jo autoritetu.
„Tai turėtų būti autoritetas, mentorius ar kažkas, kas man gali tapti išminties šaltiniu. Būna smagu, kai vaikai juos randa dar mokykloje. Pavyzdžiui, kažkoks mokytojas tampa tuo žmogumi. Būna, kad jais tampa kaimynai, tetos, dėdės ir taip toliau. Tą atrasti labai svarbu“, – teigė G. Buinickaitė.
Pasitikėjimą savimi ugdo ir pagalba kitam
Nors apie tai susimąsto tikrai ne visi, tačiau, psichologės G. Buinickaitės teigimu, pagalba kitam – ugdo ir mūsų pačių pasitikėjimą savimi.
„Kai mes darome kažkam gerą, mūsų savigarba, pasitikėjimas savimi – kyla. Mes kartais nepagalvojame, kiek mes jau per dieną kitam padėjome. Mes nematome tų mažų pagalbų ir galvojame, kad, jeigu jau padėti, tai reikia daryti labai daug – eiti savanoriauti, aukoti dideles sumas, o kartais užtenka tiesiog pagerinti tam žmogui dieną“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, kartais pagalba kitam gali tapti tokie paprasti dalykai, kaip, pavyzdžiui, kažko praleidimas spūstyje, durų atidarymas kitam ar kiti panašūs veiksmai.
„Kai tu padarai kažką mažo – tau nuotaika gerėja, o pasitikėjimas savimi kyla ir jau esi atsparesnis“, – aiškino G. Buinickaitė.
Psichologė G. Buinickaitė sako, kad didžioji dalis problemų, su kuriomis šiandien susiduria jaunimas, yra tam tikrų praeityje padarytų jų tėvų veiksmų atspindys. Daugiau apie tai skaitykite ČIA.
