Konkurencija – kaip ją mato jauni žmonės?
Naujuosius metus jaunuolė Agnė (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas) pasitiko kupina energijos ir pasitikėjimo savimi. Kaip teigė pati mergina, ji tiki, kad būtent šios savybės jai padės pasiekti 2024-iesiems metams sau iškeltus tikslus ir svajones, kurios išties didelės.
„Mano norai koncentruotis į asmeninį tobulėjimą. Noriu naujų patirčių ir iššūkių, nes būtent jie leidžia man jausti, kad gyvenu „pilna koja“. Daug galvoju ir apie tai, ką turiu padaryti, kad pasiekčiau savo svajones, nes žinau, kad niekas kitas už mane neįveiks visų kliūčių, kurios gali man sutrukdyti“, – dalijosi mergina.
Agnė taip pat pasakė, kokios kliūtys dažniausiai pasitaiko jos kelyje.
„Manau, kad mane dažniausiai stabdo mano pačios vidinės baimės – bijau nuvilti save, kitus, neišpildyti kažkieno lūkesčių ir panašiai. Galų gale, mano norai reikalauja daug drąsos ir veržlumo, kurio kartais man pritrūksta, nes nesu žmogus, mokantis ir mėgstantis „lipti per galvas“ ar konkuruoti su kitais“, – atviravo ji.
Kaip teigė pati mergina, panašios emocijos ją lydi jau nuo pat vaikystės.
„Niekada nebuvau didelė drąsuolė ir visada galvojau, kaip dėl tam tikrų mano veiksmų gali jaustis kiti, o mano aplinkoje visada buvo ir iki šiol yra žmonių, kurie visiškos mano priešingybės. Visada matau, kad žmonės aplink mane nori savo tikslus pasiekti bet kokia kaina, nepaisydami, kaip tai paveiks jų santykius su kitais ar net pačiu savimi. Kartais mane tai žavi, nes, atrodo, kad jie gali užkariauti pasaulį, tačiau labai dažnai susimąstau ir apie tai, kad tokio elgesio kaina gali būti labai skaudi ir pamokanti“, – kalbėjo Agnė.
Paklausta, kas, jos manymu, lemia tai, kad visų žmonių požiūris į konkurenciją ir varžymąsi su kitais yra skirtingas, mergina ir vėl prisiminė savo pačios vaikystę.
„Manau, kad man to neįskiepijo mano pačios tėvai, nes jie niekada manęs neauklėjo taip, kad mano tikslai ir norai yra svarbiau už visa kita. Tuo tarpu, savo aplinkoje mačiau ir visiškai priešingų pavyzdžių. Man artima ir visą vaikystę kartu su manimi augusi draugė visada savo tėvų buvo skatinama veikti taip, kad jai niekas nekliudytų siekti savo svajonių. Negaliu pasakyti, kad jos ar jos tėvų požiūris buvo blogas, bet, deja, net ir mūsų santykis nutrūko dėl to, kad, bendraudama su ja, nuolat jaučiau įtampą ir draugės norą visada būti žingsniu priekyje“, – teigė Agnė.
Pasakė, iš kur kyla noras konkuruoti su kitais
Iš kur kyla noras konkuruoti ir tikėjimas, kad tai – vienintelis būdas pasiekti savo tikslus ir svajones, Delfi pasiteiravo psichologės Ugnės Juodytės. Pasak jos, šaltinių ir veiksnių, dėl kurių žmogui gimsta noras konkuruoti su kitais, yra tikrai ne vienas, o dalis jų į mūsų gyvenimą atėjo net ir iš gilių praeities šaknų.
„Jeigu nagrinėtume iš evoliucinės perspektyvos, konkurencija yra būdas išgyventi ir perduoti savo genus ateities kartoms. Ši tendencija matoma daugelyje gyvūnų rūšių, įskaitant žmones. Konkurencija gali pasireikšti ieškant maisto, partnerių ar teritorijos. Mūsų protėviai, kurie sėkmingai konkuruodavo, turėjo didesnę tikimybę išgyventi ir perduoti savo genetinę medžiagą“, – kalbėjo ji.
Be to, psichologė pridūrė, kad konkurencinį norą gali skatinti ir asmenybės bruožai bei įgyti elgsenos modeliai.
„Pavyzdžiui, aukštas savęs vertinimas ir noras būti geriausiems gali skatinti žmones siekti aukštų tikslų ir konkuruoti su kitais“, – teigė U. Juodytė.
Įtakos žmogaus veiksmams turi ir jo aplinka.
„Visuomenė ir kultūra, kurioje augame, taip pat gali stiprinti konkurencinį elgesį. Pavyzdžiui, švietimo ir darbo rinkos sistemos dažnai skatina konkurenciją, pripažįstant ir apdovanojant tuos, kurie pasiekia geriausius rezultatus. Socialiniai lūkesčiai ir vertybės taip pat gali skatinti konkurencinį elgesį“, – aiškino psichologė.
Tiesa, varžytis ir konkuruoti savo gyvenime yra linkę ne visi. Pasak U. Juodytės, tyrimai rodo, kad žmonių polinkis konkuruoti yra sudėtingas ir priklauso nuo įvairių psichologinių orientacijų.
„Pavyzdžiui, asmeninės plėtros konkurencinga orientacija (PDCA) yra susijusi su aukštesne saviverte ir mėgavimusi užduotimis, o hiperkonkurencinga orientacija (HCA) dažnai siejama su žemesne saviverte ir agresyviu elgesiu. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad yra žmonių, kurie vengia konkurencijos dėl baimės prarasti kitų pritarimą ar dėl baimės patirti nesėkmę“, – teigė ji.
Taigi, psichologės teigimu, priežasčių, lemiančių vienokį ar kitokį žmogaus asmeninį pasirinkimą, yra daugybė.
„Tai gali priklausyti ir nuo asmeninių žmogaus savybių, ir nuo šeimos, mokyklos, kitos aplinkos, kurioje žmogus užaugo, ir nuo kultūros, įsitikinimų, kurie dominavo žmogaus aplinkoje. Net nuo genetikos, o kai kurie tyrimai rodo, kad ir testosteronas turi įtakos konkurencijai. Pasitikėjimas savimi ir situacijos, kuriose žmogus atsiduria – taip pat daro įtaką“, – teigė U. Juodytė.
Konkuruoti nelinkę asmenys jaučia didelį spaudimą
Neretai nutinka taip, kad žmonės, kurie nėra linkę konkuruoti, jaučia didelį emocinį spaudimą iš tų, kurių gyvenime konkuravimas yra išties dažnas atvejis. Pasak psichologės U. Juodytės, dažnai tokios situacijos gali kilti ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime, o spaudimą patiriantys žmonės gali jaustis nusivylę savimi ar apskritai prarasti pasitikėjimą savo jėgomis. Anot psichologės, tokiais atvejais – svarbu išmokti tvarkyti su tokio tipo spaudimu. Ji įvardijo, kokiais būdais galima tą padaryti.
„Gali būti naudinga aiškus savo vertybių žinojimas. Jis padeda priimti sprendimus, kurie palankūs asmeniui, o ne jo aplinkai. Gerai būtų žinoti savo stiprybes – tai neleis stipriai svyruoti pasitikėjimui savimi ir nepasiduoti spaudimui, kai to reikia. Aišku savo ribų suvokimas ir gebėjimas jas iškomunikuoti – tai suteiks galimybę nesileisti būti įtrauktam į nereikalingą ar neproduktyvią konkurenciją“, – aiškino U. Juodytė.
Tiesa, su tam tikrais sunkumais ir neigiamu poveikiu sveikatai gali susidurti ir tie, kurie patys nuolat kelia konkurencines situacijas.
„Nuolatinė konkurencija gali sukelti didelį stresą ir emocinį išsekimą, ypač, jei asmuo jaučia, kad nuolat turi įrodinėti savo vertę. Tai taip pat gali sukelti psichologinę priklausomybę nuo laimėjimų ir pasiekimų“, – teigė psichologė.
Ji pridūrė, kad šie žmonės gali jausti ir nuolatinį nerimą, jėgų neturėjimą, gali ateiti iki depresijos epizodų ar panikos atakų. Be to, nuolatinė konkurencija gali daryti ir neigiamą įtaką santykiams su kitais.
„Žmonės, kurie nuolat konkuruoja, gali patirti įtampą santykiuose tiek darbo, tiek asmeniniame gyvenime, nes jų elgesys gali būti suvokiamas kaip agresyvus arba dominuojantis“, – teigė psichologė.
Sveikos konkurencijos ribos – kokios jos?
Anot U. Juodytės, nuolatinė konkurencija gali padidinti tarpusavio nesutarimus ir įtampą, ypač, jei konkurencija yra „nesveika“ arba jei asmenys siekia pergalės bet kokia kaina.
„Tokiose situacijose gali būti pažeidžiami tarpasmeniniai ryšiai, o žmonių bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienas kitu gali sumažėti“, – teigė ji.
Be to, U. Juodytės teigimu, beribį žmogaus norą konkuruoti ir važytis su kitais lydi visa emocijų „puokštė“.
„Kai žmonės jaučiasi nepakankamai įvertinti ar pralaimintys, palyginus su kitais, jie gali jausti pyktį, pavydą. Dėl noro įveikti kitus bet kokia kaina – gali jausti agresiją. Dėl nuolatinio spaudimo laimėti ir baimės nesėkmingai pasirodyti gali būti jaučiamas nerimas, įtampa. Kai tikslai nėra pasiekiami arba patiriamas nuolatinis pralaimėjimas, galima susidurti su liūdesiu, skausmu, nusivylimu“, – teigė ji.
Tam, kad to išvengti, vertėtų atkreipti dėmesį į sveikos konkurencijos ribas, kurios, psichologės įsitikinimu, tikrai egzistuoja.
„Konkurencija turėtų būti grindžiama pagarba konkurentams, neleidžiant konkurencijai tapti asmeniška ar žeidžiančia. Svarbu laikytis taisyklių ir etikos normų, vengiant nesąžiningų taktikų ar apgaule grindžiamo elgesio. Konkurencija turėtų būti naudojama kaip priemonė asmeniniam tobulėjimui, o ne tik kaip kova dėl pergalės“, – patarė U. Juodytė.
Kad didelis noras konkuruoti nevirstų skaudžiomis gyvenimo pamokomis, kiekvienam žmogui vertėtų atrasti tam tikrą „aukso viduriuką“, leidžiantį konkurenciją išlaikyti sveikose ribose.
Psichologė U. Juodytė patarė, kaip tą padaryti.
„Aš manau, kad pradėti būtų galima nuo savęs pažinimo ir atsakyti sau į klausimus: kokios mano vertybės, stiprybės, tikslai, norai, svajonės. Taip lengviau galėsite atpažinti, kada konkurencija jums naudinga, o kada ne“, – teigė ji.
Tiesa, svarbu ne tik tai.
„Reikia mokytis konkuruoti su savimi, o ne kitais, mokytis nustatyti aiškias ribas, kad konkurencija nebūtų kenksminga jums ar jūsų santykiams ir mokėti atsiraukti bei atsipalaiduoti, kai konkurencija tampa pernelyg intensyvi“, – patarė psichologė U. Juodytė.
