Vaikystės svajonę stiprino artimoje aplinkoje matyti pavyzdžiai
„Tai buvo vaikystės svajonė, kurią pavyko realizuoti. Kad tai mano gyvenimo kelias, suvokiau vidurinėje mokykloje, kai reikėjo svarstyti apie tolimesnę perspektyvą – kokius dalykus toliau mokytis, kurių atsisakyti, kur norėčiau įgyti aukštąjį išsilavinimą. Šį momentą laikyčiau kritiniu, kadangi iškart nusprendžiau stengtis dėl stojimo būtent į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją“, – pasakojo vaikinas.
Kaip teigė pats Kristijonas, nusprendęs rinktis šį kelią, jis atmetė visus iki tol apsvarstytus variantus. Nors baigiamuosius egzaminus mokykloje išlaikė taip, jog turėjo aukštą konkursinį balą ir galėjo įstoti į daugybę kitų specialybių, jis liko ištikimas savo svajonei, kuri neišblėsta iki pat šios dienos.
„Pasirinkti tokį kelią labiausiai įkvėpė sudėtinga Lietuvos valstybės raidos istorija: nuolatinės kovos su kaimynėmis ATR epochoje, ilgas okupacijų laikotarpis, sunkiai iškovotos nepriklausomybės faktas – tai paskatino prisidėti prie nusistovėjusios padėties išlaikymo“, – dalijosi kariūnas.
Svarbų vaidmenį renkantis ateities kelią Kristijono gyvenime atliko ir patys artimiausi žmonės.
„Itin svarbiu pavyzdžiu šeimoje laikau savo tėtį. Jis, ilgametis valstybės tarnautojas, visada –
tiek darbe, tiek namie – išlieka sąžiningas, morališkai teisingai elgiasi. Taip pat svarbiu pavyzdžiu laikau senelį, turintį daug visuomeninės patirties, dėl to gebantį teisingai vertinti
rizikas, pasidalinti kritine patirtimi“, – pasakojo vaikinas.
Pasak jo, renkantis kario kelią, reikalingas ir svarbus savęs, kaip asmenybės pažinimas.
„Naujas karys turi suvokti, kas jis yra, ko jis siekia ateidamas į jėgos struktūrą, kurioje srityje yra stipresnis, kurioje silpnesnis, ką reikėtų savyje tobulinti – tai padės išlikti emociškai stipriam, atsivers galimybės visapusiškam tobulėjimui. Esu įsitikinęs, kad visos kitos svarbios tarnybai savybės gali būti išugdomos eigoje“, – teigė K. Kilčauskas.
Psichologinė sveikata svarbiau nei fizinis pasirengimas
Visiems puikiai žinoma, kad sveikata ir sportas – neatsiejami nuo karo tarnybos, tačiau, jaunojo kariūno manymu, psichologinės sveikatos palaikymas yra dar svarbesnis už fizinį pasirengimą.
„Kario kasdienybėje apstu įvairių psichologinių iššūkių, tai dažnas atvejis ne tik lauko pratybose, bet ir esant ramioje būsenoje. Aš, asmeniškai, su jais kovoju žvelgdamas į situaciją per platesnį spektrą, šaltu protu ieškodamas problemų sprendimo“, – atviravo K. Kilčauskas.
Anot jo, prie psichologinės būklės gerinimo prisideda ne tik kasdienis sportas bei fizinių savybių lavinimas, bet ir kiti dalykai.
„Kariui itin svarbu rasti laiko ir mėgstamiems dalykams. Pavyzdžiui, aš kelis kartus per savaitę dalyvauju muzikinės grupės repeticijose, tai labai padeda atsipalaiduoti“, – pasakojo vaikinas.
Įvairius pomėgius kariūnas derina su griežta dienotvarke. Kristijono teigimu, iki popietės jis stengiasi atlikti visus akademinius darbus, o vėliau – imasi kitų veiklų.
„Asmeninėje dienotvarkėje esti ne tik paskaitos, bet taip pat įvairūs susitikimai, pasiruošimas renginių vedimui, muzikinė veikla, mano vadovaujamo kariūnų būrio administravimas bei reikalų tvarkymas, narystė studentų atstovybėje, įvairūs papildomi darbai, todėl pastovią kasdienybę išlaikyti sunku, kadangi situacija labai dažnai keičiasi“, – dalijosi jis.
Tarnyba padeda gilinti suvokimą apie save
Pastebima, jog neretai jauni žmonės karo tarnybos išsigąsta. Anot Kristijono, baimės gimsta dėl įvairių skirtingų pavyzdžių: vieni baiminasi dėl išsiskyrimo su antrąja puse, šeima, nutrūksiančių ryšių su draugais, kiti bijo, kad dėl karo tarnybos praras svarbų laikotarpį, per kurį būtų galima įstoti į aukštąsias mokyklas. Karininku norintis tapti jaunuolis siūlo į visa tai pažvelgti iš kitos pusės.
„Įsivaizduojamos problemos dėl santykių palaikymo dažniausiai nebūna pagrįstos, kadangi laiko šiam procesui tikrai būna, tereikia noro ir, žinoma, artimųjų supratimo, palaikymo. Antra, į baimę dėl prarastų metų ir neįstojimo į kolegiją ar universitetą siūlyčiau pažvelgti iš kitos pusės – kokie šansai, kad, įstojęs į aukštąją mokyklą, individas nemes mokslų, nes kažkas nepatiks, atsiras kitokie prioritetai? Rezultatas bus tas pats – prarastas laiko tarpas“, – teigė jis.
Anot K. Kilčausko, karo tarnyba žmogui gali būti labai naudinga ir vertinga, todėl bandantiems kariuomenės vengti – jis turi pasiūlymą.
„Karo tarnyba gali padėti gilinti suvokimą apie save, pomėgius, naujos patirtys neabejotinai taps faktoriumi, lemiančiu apsisprendimą, ką daryti toliau. Pašauktiesiems ir bandantiems vengti kariuomenės norėčiau pasiūlyti pasidomėti, kokios yra karo realijos Ukrainoje bei koks yra agresorės valstybės karių elgesys su okupuotų teritorijų vietiniais gyventojais. Manau, tikrai atsiras noras išmokti užkirsti kelią analogiškai įvykių eigai“, – teigė vaikinas.
Prasidėjus karui Ukrainoje, nuotaikos karo tarnyboje, jo akimis, išliko ramios.
„2022 m. vasario 24 d. nuotaikų galėjo būti įvairių – vieni galbūt išsigando, kitiems tai sukėlė adrenaliną, o treti išvis nereagavo. Kariūnų tarpe nepastebėjau išgąsčio – vyravo šaltai įvertinta situacija, supratimas, į ką kilęs karinis konfliktas gali peraugti. Nuotaikos iki pat šios dienos išliko ramios“, – teigė K. Kilčauskas.
Nuo mažens skatino neignoruoti aplinkos
Karo tarnyba – viena iš patriotiškumo išraiškų, tačiau, K. Kilčausko teigimu, nereikėtų manyti, jog patriotiškumas yra apibrėžiamas vien tik žygdarbiais.
„Patriotiškumas – tai indėlis į valstybės raidą, dalyvavimas visuomeninėje veikloje skatinant bendruomeniškumą, vienybę, suvokimą, kokie yra būtini klestinčios visuomenės parametrai, karinės tarnybos atlikimas, taip pat paprasti, bet gražūs, gestai, kuriantys jaukumą. Nereikėtų laikyti, kad patriotiškumas apibrėžiamas vien tik žygdarbiais. Jis gali pasireikšti tiesiog
profesionaliu kasdienių pareigų atlikimu“, – dalijosi vaikinas.
Kristijonas, kaip ir kiti kariškiai, savo patriotiškumą išreiškia tiek atlikdamas karo tarnybą, tiek dalyvaudamas įvairiuose visuomeniniuose renginiuose bei prisidėdamas prie jų organizavimo. Kaip teigė pats vaikinas, jis niekada neatsisako padėti, kai jo prašoma. Taip gyventi jis buvo pratinamas nuo mažens.
„Maži dalykai, tokie kaip pagalbos rankos ištiesimas, manau, yra labai svarbūs, kadangi paskatina suvokimą, jog individas yra tam tikros bendruomenės dalis, todėl jis potencialiai elgsis atitinkamai – kai reikės, kažkam padės, patars, nebus pasyvus. Nuo pat mažens buvau ugdomas neignoruoti aplinkos, todėl kasdien stengiuosi padaryti kažką gero, kas kurtų jaukesnį mikroklimatą“, – teigė jis.
Ateities tikslai
Dvidešimt vienerių metų amžiaus vaikinas savo vaikystės svajonę šiuo metu pildo karo tarnybą atlikdamas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, o ateičiai sau kelia didelius tikslus.
„Esu išsikėlęs tikslą toliau kryptingai siekti karininko laipsnio, profesionaliai atlikti savo
pareigas, o akademinėje srityje – pradėti doktorantūros studijas. Siekti šių tikslų įkvepia
suvokimas, kad akademiškai išsilavinęs karys gali prisidėti prie tolesnio kariuomenės bei
visos krašto apsaugos sistemos, tam tikrų doktrinų vystymo“, – dalijosi jis.
