Lemtingam sprendimui įtakos turėjo vaikystėje įskiepytas patriotiškumas
Pašnekovas Lukas – dar prieš keletą metų karo tarnybą atlikęs savanoris. Prisimindamas dienas, kada jam teko priimti šį reikšmingą sprendimą ir savanoriškai atlikti pareigą tėvynei, šiandien jaunuolis sako, kad net ir žengdamas pirmuosius žingsnius link šio savo tikslo, jis tvirtai žinojo, kodėl to siekia ir jokio nerimo širdyje nejuto.
„Turbūt didžiausią įtaką mano sprendimui padarė įskiepytas patriotiškumas. Nuo pat vaikystės Lietuva ir jos istorija man sukeldavo pasididžiavimo jausmą, kad esu lietuvis. Su šeima nepraleisdavome reikšmingų valstybės švenčių, o liepos 6-ąją visada randame laiko sugiedoti himną, net jeigu esame skirtinguose miestuose. Taip pat jaunystėje mano senelis buvo partizanas ir atidavė savo duoklę dėl tokios Lietuvos, kurioje dabar ir gyvename“, – pasakojo Lukas.
Kaip teigė pats vaikinas, tokį jo sprendimą palaikė ir patys artimiausi jo žmonės, tačiau jų širdyse buvo ir nerimo.
„Jie nerimavo, nes į tarnybą išėjau 2021 metų lapkritį, o, kaip žinome, tuo metu geopolitinė situacija buvo ganėtinai nerami, tiek su Baltarusijos pasienyje sieną kertančių pabėgėlių srautu, tiek ir prie Rusijos, ir Ukrainos sienos kylančia įtampa“, – prisiminė Lukas.
Kaip bebūtų, šeima ir artimi draugai buvo tai, kas jaunuoliui suteikė tuo metu reikalingos stiprybės.
„Jų suteiktas palaikymas labai padėdavo sunkiose akimirkose. Kai atrodydavo, kad jau pasiduosi – tai suteikdavo tarsi antrą kvėpavimą. Tėtis visada primindavo: „sunku pratybose – lengva kare“, – dalijosi vaikinas.
Teko patirti psichologinių iššūkių
Kaip pastebėjo patirties karo tarnyboje turintis jaunuolis Lukas, kariuomenėje gausu tiek fizinių, tiek psichologinių iššūkių, tačiau būtent pastarųjų, anot jaunuolio, ten gerokai daugiau.
„Psichologinių iššūkių yra žymiai daugiau, pradedant tuo, kad nemažai laiko praleidi „uždarytas“ kareivinėse. Kasdieninė rutina ir tos pačios sienos vakarais gali būti to psichologinio lūžio priežastimi. Taip pat, vyresnių vadų įsakymai, užduotys – tai tikrai priverčia įsisprausti į tam tikrus rėmus, kuriuose turi išbūti“, – teigė Lukas.
Vis dėlto, to, ką teko patirti, vaikinas teigė nelaikantis blogu ar neigiamu jo patirties aspektu.
„Tai yra puiki galimybė dar geriau pažinti save, ugdyti savo asmenines savybes ir, iš dalies, surimtėti“, – teigė jis.
Anot Luko, fiziniai ir psichologiniai iššūkiai karo tarnyboje skiriasi tuo, kad būtent tam tikriems fiziniams sunkumams tu gali pasiruošti.
„Mankštos, privalomasis sportas, fizinės būklės patikrinimas – visi šie veiksniai kasdien tobulina tave, todėl tai yra pakankamai paprastai įveikiami iššūkiai“, – teigė jis.
Vaikinas pridūrė, kad tiek psichologiniai, tiek fiziniai iššūkiai jam buvo gana paprastai įveikiami. Jis pasidalijo, kas jam padėjo tą padaryti.
„Tiesiog įsikali į galvą mintį, dėl ko tu tai darai, niekada nepamiršti, kad tave palaiko tiek kariuomenės draugai, tiek šeima ir kiti pažįstami, gyvenantys įprastus gyvenimus kitoje kareivinių tvoros pusėje“, – kalbėjo Lukas.
Gavo vertingų pamokų
Karo tarnyboje įgyta patirtis palieka vienokį ar kitokį pėdsaką kiekvieno žmogaus gyvenime. Jaunuolis Lukas pasidalijo, ką iš šio gyvenimo etapo išsinešė jis pats.
„Tarnybos metu išsivystė truputį kitoks mąstymas ir gyvenimo supratimas. Norėjosi gyventi sėsliau, panirti į savo tikslus ir siekti jų. Tiesiog atsirado daugiau drąsos ir mažiau abejonių, priimant tam tikrus sprendimus. Visi pokyčiai, vienaip ar kitaip, buvo tik į gerąją pusę. Neigiamų dalykų iš tarnybos neišsinešiau“, – atviravo vaikinas.
Jis įvardijo ir pagrindines išmoktas pamokas, kurios vaikiną lydi iki pat šios dienos.
„Viena pagrindinių – niekada nepasiduok, nes nuo tavęs priklauso ne tik tavo, bet ir daugelio aplinkinių likimas. Antroji, tačiau taip pat svarbi – nebandyk išvengti neišvengiamo. Formuluotė galbūt kėbloka, bet pagrindinė esmė: kad ir kas bebūtų, pasiryžk, nusiteik ir atlik. Kiekvienas bandymas išvengti ar „pasiplauti“ – tiesiog dar labiau apsunkina ir pablogina bet kokią situaciją gyvenime“, – įkvepiančiomis mintimis dalijosi Lukas.
Vaikinas pasidalijo ir dar viena svarbia bei jo gyvenimą pakeitusia patirtimi.
„Trečioji, kuri turbūt sudaro visą visumą, tai taktinio mąstymo pamokos, kurios, net ir gyvenant paprastą gyvenimą, leidžia visiškai kitu kampu pažvelgti į gyvenimiškas situacijas“, – teigė jis.
Tarnyboje pasigedo tam tikrų dalykų
Savo patirtimi karo tarnyboje pasidalijo ir savanoris Erikas (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas). Jis, kaip ir pašnekovas Lukas, šį svarbų žingsnį žengė remdamasis savo vidiniais įsitikinimais, tačiau tą darė jau gerokai anksčiau.
„Kai atsirado privalomoji karinė tarnyba, būtent tuo metu baigiau 12-tą klasę. Aš dar tiesiog nežinojau, kur noriu stoti ir mokytis, tad pagalvojau, kad būtų visai neblogai nueiti, 9 mėnesius pabūti kariuomenėje ir galbūt per tą laiką suprasti, ko noriu gyvenime. Ta kariuomenė buvo labai gražiai pristatyta mums, nors realybė buvo šiek tiek kitokia. Aš nuėjau savo noru, praktiškai niekas manęs to neskatino daryti, išskyrus draugą, su kuriuo kartu ten ėjome. Jis buvo tarsi motyvacija šalia“, – prisiminė vaikinas.
Šeimos palaikymo jam taip pat netrūko.
„Mano šeima palaikė mano sprendimą. Gal buvo šiokių tokių bandymų su manimi pasikalbėti ir paklausti, kodėl tą darau, bet šiaip palaikė. Su tuo problemų nebuvo“, – tvirtino Erikas.
Kaip teigė pats pašnekovas, tai, ką pamatė šiame savo gyvenimo etape, jo nenustebino, tačiau tam tikrų dalykų, jo akimis, kariuomenėje tuo metu trūko.
„Kad kažkas mane nustebintų kariuomenėje, to nebuvo, bet vieno tikėjausi labiau – tikėjausi, kad bus daug labiau akcentuojamas sportas, bus privaloma sportuoti ir netgi leidžiama kiekvieną dieną eiti sportuoti su treniruokliais ir panašiai“, – kalbėjo Erikas.
Pasak jo, kartais laiko sportui tiesiog pritrūkdavo.
„Tai buvo leidžiama ne kiekvieną dieną, nes vykdavo ir pratybos, ir kiti užsiėmimai, ir, atrodo, tas sportas vykdavo tik su kūno svoriu – atsispaudimai, pritūpimai, kas, realiai, yra labai senų laikų paprasti pratimukai – nieko naujo. Galvojau, kad bus apmokymai, kaip sportuoti taisyklingai, kaip ir ką daryti, ir panašiai. Įsivaizdavau gražesnį paveikslą, bet šioje vietoje viskas gavosi kiek kitaip“, – pripažino vaikinas.
Kovoti su kylančiais iššūkiais padėjo vaikystėje patirtas auklėjimas
Kaip teigė Erikas, nei didelių fizinių, nei psichologinių iššūkių kariuomenėje jam patirti neteko, o, jeigu jų ir pasitaikydavo, susitvarkyti tikrai pavykdavo.
„Aš sakyčiau, kad didelių sunkumų kariuomenėje nepatyriau, išskyrus tai, kad kelias pirmas savaites reikėjo adaptuotis prie režimo, prie to kitokio, griežtesnio gyvenimo būdo. Fiziškai sunku man nebuvo, kadangi prieš tai – didžiąją gyvenimo dalį sportavau. Didelių iššūkių fizinė veikla man ten nekėlė“, – pasakojo jis.
Būtent su psichologiniais iššūkiais kovoti Erikui labai padėjo tai, kokį auklėjimą jis pats patyrė vaikystėje.
„Psichologiškai labai sunku taip pat nebuvo, nes nuo vaikystės buvau auklėjamas disciplinuotai tėčio, kuris turėjo gana sunkią vaikystę ir buvo praėjęs daug gyvenimo sunkumų. Jis mane daug ko išmokė, dėl to, būnant kariuomenėje, nei vadai, nei jų taisyklės man neatrodė labai griežtos ar sunkios. Tikiu, kad tiems, kurie gyvenime nėra patyrę tokios griežtos disciplinos, griežtesnio auklėjimo – jiems buvo sunku. Tas matydavosi“, – atviravo Erikas.
Įgyta patirtis praverčia ir kasdieniame gyvenime
Kaip teigė pats jaunuolis, patirtis kariuomenėje, jam suteikė daug gyvenimiškų pamokų.
„Iš tikrųjų, kariuomenė išmokina žmogų, kaip reikia vykdyti savo pareigas gyvenime, kaip įvykdyti išsikeltas užduotis per tam tikrą laiko tarpą, kad atitinkamu metu jau pateiktumei reikiamą rezultatą. Pats tas kėlimasis tuo pačiu metu, ėjimas miegoti tuo pačiu metu, valgymas tuo pačiu metu – tai įdiegia gebėjimus planuoti savo laiką, susidėlioti darbus pagal prioritetą“, – pasakojo Erikas.
Be to, pasak pašnekovo, aplinka, kurioje jam teko gyventi, moko ir pagarbos vienas kitam.
„Visada buvo atsižvelgiama į rangus, o tie rangai padeda tau suprasti, kas yra viršesnis ir panašiai. Tas gyvenime priverčia pagarbiau žiūrėti į kiekvieną asmenį ir tu gal labiau vertini jo pareigas, vertini jo gyvenime įdėtas pastangas, ir visai kitaip žiūri į žmogų, be jokio sumenkinimo ar panašiai“, – kalbėjo vaikinas.
Jis pripažino, kad tarnyba jam įdiegė ir dar vieną svarbią savybę.
„Sakyčiau, kad po kariuomenės atsirado toks nebijojimas dirbti daugiau ir, jeigu reikia, dirbti viršvalandžius. Tiesiog yra užduotis ir tu suvoki, kad turi ją įvykdyti ir neatidėlioji darbų į šoną. Daugiau, iš esmės, mano gyvenime niekas nepasikeitė. Visada buvau toks, kad jeigu reikia atsikelti – aš atsikelsiu, jeigu reikia tada eiti miegoti – eisiu miegoti, reikia tada valgyti – valgysiu, stengsiuosi nevėluoti ir panašiai. Galbūt dar atsirado daugiau ištvermės“, – teigė Erikas.
Tiesa, vaikinas prisiminė, kad tam tikru laiku jis svarstė ir apie tolimesnį kariuomenėje įgytos patirties ir įgūdžių tobulinimą, tačiau, vis dėlto, nusprendė eiti visai kitu keliu.
„Studentavimo metais, buvau pamąstęs apie tarnavimą savaitgaliais. Trūko pinigų, galvojau, savaitgaliais patarnausiu, prisidėsiu pinigų prie sunkesnio gyvenimo etapo, bet priėjau išvadą, kad reikia nesimėtyti, kad reikia tvirtai eiti savo keliu, net jeigu ir tai bus sunkesnis kelias. Aš visada žinojau, kad tai verta daryti, nesiblaškiau, ėjau tuo keliu, kuriuo galbūt prisibijo eiti arba galvoja, kad pinigai yra svarbiau nei tavo paties pašaukimas“, – teigė jaunuolis.
Skyrė žinutę tarnybos vengiantiems vaikinams
Nesunku pastebėti, kad jaunuolių, įvairiausiais būdais bandančių išvengti privalomosios karo tarnybos, mūsų šalyje tikrai yra. Paklaustas, ką pasakytų tokiems vaikinams, Erikas jiems skyrė svarbią žinutę.
„Ką patarčiau jaunuoliams – visų pirma, nereikia bijoti, nes ten tikrai nėra sunku. Tie devyni mėnesiai, jie greitai praeina. Šiais laikais kariuomenė apskritai nėra tokia sudėtinga, kaip buvo anksčiau: ir maistas geresnis, ir daug daugiau laisvo laiko, ir savaitgaliais išleidžia, jei stengiesi. Be to, susirandi daug pažįstamų, kurie, taip sakant, gali tau gyvenime padėti, o galbūt tai gali būti ir geri draugai, su kuriais galėsi toliau bendrauti“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, ši tema – tai lyg neišsemiama diskusija, kurioje kiekvienas žmogus gali turėti savitą nuomonę ir požiūrį. Jis pasidalijo ir savuoju.
„Manau, prisėdus prie stalo dešimčiai žmonių ir pradėjus kalbėti šia tema, kiltų didžiulis ginčas arba didelė diskusija. Visų pirma, aš manau, kad neturėtų būti jokios prievolės. Žmogus turėtų būti laisvas pasirinkti – nori eiti ar ne. Manau, tikrai atsirastų norinčių eiti, tik skaičius gal būtų mažesnis, nes faktas, kad mes visi gyvenime turime savo tikslų ir mes vis tiek eisime link jų “, – teigė Erikas.
Savo įžvalgomis šioje vietoje pasidalijo ir pašnekovas Lukas.
„Tai yra labai rimtas ir net sakyčiau garbingas žingsnis žmogaus gyvenime. Ir tai – tik devyni mėnesiai, per kuriuos išmoksti neaprėpiamą skaičių gyvenimo pamokų: pakeiti savo mąstyma, sutvirtėji fiziškai ir psichologiškai. Kaip ir minėjau – „nebandyk išvengti neišvengiamo“. Gyvename tokiame neprognozuojamame pasaulyje, kuriame karybos žinios gali ne tik padėti, bet ir išgelbėti savo bei kitų gyvybes“, – teigė jaunuolis.
