Tik pats žmogus gali keisti save ir savo aplinką
Dažnai tarp jaunų žmonių girdimos kalbos apie tai, kad jie yra neįvertinti, nereikalingi, niekaip neatrandantys gyvenimo prasmės. Pasak psichologės G. Buinickaitės, tokie pojūčiai yra ypač būdingi paauglystės laikotarpiui, kurio metu jaunuolis jau tarsi nebėra vaikas, tačiau – dar ir ne suaugęs žmogus.
„Aplinka vis dar laiko juos vaikais, o tikisi suaugusiojo elgesio. Tai yra savęs ieškojimų laikas, bandymų laikas. Ir tie bandymai, eksperimentavimai, savęs paieškos – nebūtinai yra suprantami vyresniems“, – teigė ji.
Anot psichologės, paauglystė yra ir perfekcionizmo metas. Tiesa, jos manymu, suderinti buvimą perfekcionistu ir norą eksperimentuoti – nėra lengva.
„Jie patys viduje yra be galo pasimetę. Lyg ir norisi dar to saugumo, kurį teikia tėvai, bet norėtųsi jau ir pasaulį pamatyti. Jaunystėje nerasti gyvenimo prasmės yra normalu. Ne visi nuo vaikystės žino, kuo bus užaugę, todėl tas savęs ieškojimas gali būti nepatogus tėvams, nes jiems baisu dėl vaiko. Juk jie nori, kad jų atžalai sektųsi“, – pasakojo G. Buinickaitė.
Vis dėlto, pašnekovės teigimu, tik patys jaunuoliai per savas patirtis turės ir galės suprasti, kokie jie nori būti, kas jiems patinka ir yra įdomu.
„Dėl to, kaip jaunieji žmonės jaučiasi, atsakingi yra ir jie patys, ir aplinka, kurioje jie auga, tačiau visada mokau, kad vienas svarbiausių tvirto ir atsparaus žmogaus bruožų yra supratimas, kad gyvenimą kontroliuoju aš pats, o netikėtumai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl aplinka, kurioje jie dabar auga, pilna technologijų ir socialinių tinklų, tėvų, kurie pernelyg juos saugo, juos formuoja, tačiau tik jie patys yra pajėgūs tą aplinką keisti arba jai atsispirti“, – teigė G. Buinickaitė.
Užsitęsusi paauglystė
Šiandien pastebima ir tai, jog jauni žmonės save „graužia“ dėl pačių įvairiausių dalykų: išvaizdos, negebėjimo prisitaikyti prie aplinkos ar kitų priežasčių. Paklausta, kodėl jaunuoliams kyla tokios ir panašios problemos, psichologė G. Buinickaitė pasiūlė atsigręžti į jaunosios kartos formavimosi laikotarpį ir eigą.
„Šiandien mūsų jaunoji karta bręsta lėčiau. Ką tai reiškia? Jei prieš 20-15 metų smegenys
baigdavo formuotis iki 21-23 metų, šiandien paskutinės jos dalys susiformuoja iki 28 metų. Tai reiškia, kad paauglystė užsitęsė“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, priežasčių, dėl kurių taip atsitiko, yra daug ir įvairių.
„Nuo tėvelių, kurie pernelyg rūpinosi savo atžalomis ir neleido jiems patiems bandyti, patirti ir klysti, patiems išsiaiškinti santykius, iki socialinių tinklų, kurie laiko jaunus žmones prikaustę prie telefonų ir kompiuterių, taip atitolindami brandai būtinų kompetencijų įgavimą – socialinius įgūdžius, problemų sprendimą, kritinį mąstymą“, – aiškino psichologė.
Pasak G. Buinickaitės, emocijų įvairovė paauglystės laikotarpiu – natūralus ir normalus dalykas.
„Paauglystėje išgyventi dėl savo išvaizdos yra natūralu, nes aš šiuo gyvenimo laikotarpiu ypač siekiu išlikti aplinkoje, noriu būti priimtas. Taip pat paauglystėje ypač stiprus yra gėdos jausmas, kuris išreiškia visuomenės priėmimo poreikį. Tai natūralu, nes mes ieškome savęs, bandome tolti nuo namų ir tėvų, o tai labai nesaugu, todėl mums reikia, kad kiti mus priimtų“, – pasakojo ji.
Tiesa, prie iškreipto savęs matymo labai stipriai prisideda ir lyginimasis su kitais, o prie to stipriai prisideda jau anksčiau minėti socialiniai tinklai.
„Socialinių platformų aplinka yra pasirodymas, kaip puikiai aš gyvenu, kokie gražūs mano nauji rūbai, smagios atostogos, naujas darbas ir taip toliau. Visa tai mus verčia jaustis prastesniais, nepakankamai gerais. Todėl ateina neįtikėtinas liūdesys“, – teigė psichologė G. Buinickaitė.
Z kartos jautrumas
Visuomenėje neretai pabrėžiama, kad vadinamoji Z karta – tikra jautruolių karta. Tiesa, prie tokių normų susiformavimo prisidėjo ne tik jaunų žmonių auklėjimas ar tam tikri pasikeitimai visuomenėje, bet ir daugelis kitų dalykų, tad, psichologės teigimu, ir dabartinės kartos jautrumas gali būti suprantamas iš kelių perspektyvų.
„Pirma, manoma, kad jie greitai įsižeidžia, net kai nėra kritikuojami. Antra – jie labai atvirai reiškia savo jausmus. Atvirai sako kai jiems liūdna, nepatogu, jie nori pasitraukti iš susitikimo ar paskaitų, jei pasijuto įžeisti, nori universitetuose ir biuruose saugių kampelių, ar būti įspėti, jei tema bus sudėtingo pobūdžio. Vyresnės kartos to nesupranta, nes gyvenimas nėra lengvas ir tu negali slėptis nuo kiekvieno sunkumo“, – pasakojo G. Buinickaitė.
Tiesa, norėdami pasislėpti nuo sunkumų, neretai jauni žmonės įninka į telefonus, pasineria socialinius tinklus ar kitaip atsiriboja nuo aplinkos, apsisaugodami nuo tiesioginių susilietimų su ja, o ir tai, dažnu atveju, daro daugiau žalos nei padeda jos išvengti.
„Tai, kad jie nebendrauja gyvai ar slepiasi už telefonų, padidina jautrumą tada, kai gyvai bendrauti reikia, nes neturi tam įgūdžių. Todėl reaguoja kaip reaguoja – išsigąsta, nuliūsta ar
supyksta. Prie pykčio prisideda ir tai, kad užsibuvę socialinėse medijose jie mato tik vieną
pasaulio pusę, vieną tiesos pusę, o gyvai bendraujant reikia gebėti išgirsti ir kitas puses, ir būti pagarbiais, ir supratingais. Vėlgi, tokio įgūdžio jiems dar reikia mokytis“, – teigė G. Buinickaitė.
Nerimas dėl ateities
Kiekvieno iš mūsų gyvenimas, kaip ir pats pasaulis, nuolat keičiasi, tad neretai net ir suaugusiam žmogui, pagalvojus apie savo ateitį, kyla nerimas ar stiprėja įtampa, net ir atliekant įprastus kasdienius darbus. Tiesa, ypatingi iššūkiai šiuo atveju kyla jaunajai kartai, esą jie, G. Buinickaitės teigimu, turi galimybę lengvai ir greitai gauti priėjimą prie informacijos, kur slypi naujienos apie pasaulio baisumus. Pasak pašnekovės, viena informacija – kelia vien baimę, tačiau tam tikrais atvejais sunkumai priverčia susimąstyti apie galimus pokyčius ir veiksmus, kurie gali padėti ateityje.
„Čia galime kalbėti apie šalis, kuriose baisu dėl teroro išpuolių, o mūsų atveju – dėl karo. Ši karta taip pat užaugo matę ekonominę krizę, tad žino, ką reiškia finansiniai sunkumai, tačiau didelė dalis jaunimo kaip tik ėmė mokytis finansinio raštingumo, investavimo galimybių“, – teigė psichologė.
Tiesa, pasak jos, baimę dėl ateities jaunam žmogui kelia ir tai, jog kažkada jiems teks palikti tėvų namus.
„Tai baisu, neramu. Jie kelia klausimus: kaip aš dabar pats turėsiu viską daryti? Kaip reikės rasti darbą? O ar seksis ten? Aišku, yra išimčių ir tų jaunų žmonių, kuriems kaip tik įdomu nauji patyrimai, tačiau didesnė dalis kol kas patogiai gyvena tėvelių namuose“, – teigė G. Buinickaitė.
Vis dėlto, pagrindinė jaunų žmonių baimės ir nerimo priežastis, psichologės manymu, yra kita.
„Ar būsiu priimtas toks, koks esu? Ar suprasiu, koks vis tik esu? O jei suklysiu? Kaip jie tada į mane žiūrės?“, – jaunuolių galvose kylančius klausimus įgarsino ji.
Atsigręžiant į tai, ką G. Buinickaitė kalbėjo anksčiau, vertėtų paminėti, jog tokie sunkumai ar užsitęsiančios gyvenimo prasmės paieškos – tai normalios patirtys.
Nuolatiniai pokyčiai visuomenėje
Turbūt kiekvienas, o, ypač, jauno žmogaus tėvai sutiktų su tuo, jog tarp jaunimo vyrauja nuomonė, kad vyresnieji – jų nesupranta. Pasak psichologės G. Buinickaitės, įdomu tai, jog kiekviena prieš tai buvusi karta, jaunystėje jautėsi taip pat, o tą, anot pašnekovės, lemia nuolatiniai pokyčiai.
„Kuo vyresni esame, tuo labiau mes norime, kad dalykai būtų kaip buvę. Pokyčius, prisitaikymą prie kitų ir netikėtumus visi praeina tarp 18-30 metų. Po to norisi būti tokiu, koks esu, kad dalykai būtų tokie, kaip tau patogu. Todėl su jaunosios kartos atėjimu – vėl ateina pokytis. Mes, vyresnieji, dažnai į savo jaunystę žvelgiame su nostalgija, kaip į gerus gyvenimo metus, ir todėl natūraliai lyginamės su jaunąja karta“, – aiškino psichologė.
Pasak jos, didelį vaidmenį šioje vietoje atlieka ir tos pačios technologijos.
„Vyresnės kartos neturėjo greito priėjimo prie informacijos, gyveno paprastame pasaulyje, kur telefonas nebuvo prikaustęs jų dėmesio. Jie žaidė pievose ir kiemuose, bendravo gyvai, o patirties sėmėsi griūdami ir vėl atsitiesdami, todėl jiems sunku suprasti kartą, kurių gyvenime technologijos užima tokią didelę dalį“, – teigė G. Buinickaitė.
Anot psichologės, visa tai – normalu.
„Vyresnieji patys to nepatyrė, todėl nenuostabu. Kaip ir jaunieji, nematę gyvenimo be technologijų, neįsivaizduoja, ką galima veikti prieš miegą ar atsikėlus, jei nėra telefono“, – tvirtino ji.
Netinkamas požiūris į emocinę sveikatą
Šiandien apie emocinę sveikatą ir rūpinimosi ja svarbą kalbama labai daug, tad nenuostabu, jog jaunimas skiria tam labai daug dėmesio. Visgi, tai – vienas tų atvejų, kai kiekybė tikrai nėra svarbiau už kokybę, esą, G. Buinickaitės manymu, jauni žmonės rūpinimąsi emocine sveikata ne visada supranta ir vykdo teisingai.
„Pirmiausia, jie labai daug apie ją kalba, nes, vis tik, buvo mokyti, kad jausti yra gerai, kad turime būti su savais jausmais ir juos įgarsinti. Tačiau, ko jie nebuvo mokyti ir ko nedaro, tai nežino, kada sustoti ir ką su tais jausmais daryti. Vien jausti neužtenka“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, problema yra ir tai, jog jauni žmonės šiandien per daug pasikliauna psichologų pagalba.
„Skamba keistai, tačiau nuolatinis lankymasis pas psichologą ir kalbėjimas apie tai, kaip jaučiuosi, savęs nestiprinant, neduoda naudos. Aš tiesiog savo atsakomybę už sunkumų įveikimą perduodu psichologui“, – aiškino G. Buinickaitė.
Psichologės teigimu, tenka pastebėti ir tai, jog patys žmonės neretai neteisingai įvardija su psichine sveikata susijusius dalykus.
„Tarkime, jie gali teigti, kad jiems depresija arba potrauminis sindromas, tačiau tai, iš tiesų, yra tik nepatogumas, kuriame jie nemoka išbūti. Negalimas išbūti nepatogume taip pat, deja, yra tėvelių ir ugdytojų „nuopelnas“. Iš to didelio noro rūpintis ir padėti savo vaikams, jie nuolat juos gyrė, ištikus bėdai puldavo ją spręsti patys, arba eidami į mokyklą, bendraudami su kito vaiko tėvais, arba, jau jei tai nesuveikė – bandė vaikus pradžiuginti leisdami daugiau laiko praleisti prie televizoriaus ar kompiuterio, nupirkdami kažką naujo ar kažkur nusivesdami“, – teigė G. Buinickaitė.
Anot jos, prie viso to jaunas žmogus tiesiog pripranta.
„Ši karta įprato, kad, jei jaučiasi blogai, kažkas turi jiems padėti, o, jei nepadeda – jie bėga, pasitraukia. Nes nepatogu. Prie to prisideda ir socialinių įgūdžių trūkumas“, – teigė psichologė.
Svarbiausia nebijoti klysti
Kalbant apie emocinę sveikatą ir kylančius vidinius sunkumus, visada atsigręžiama į tai, kad visų svarbiausia gyvenime yra balansas ir tai yra tikrų tikriausia tiesa. Pasak psichologės G. Buinickaitės, jaunimas šiandien turi rasti balansą tarp širdies ir proto, esą jie abu turi susivienyti.
„Jie turi net ir bijodami bandyti, klysti ir mokytis iš klaidų. Turi gebėti atsispirti telefone esančioms vilionėms ir gebėti kritiškai vertinti ten gaunamą informaciją. Rasti veiklų ir užsiėmimų už telefono ir kompiuterio ribų – stiprinti savo socialinius, problemų sprendimo, bendradarbiavimo ir kitus įgūdžius“, – patarimais dalijosi ji.
Pasak pašnekovės, jaunam žmogui labai svarbu yra surasti paramą, kuri nėra draugai, tėvai ar psichologas.
„Tai gali būti kiti suaugę, tetos, dėdės, močiutės ar seneliai, mokytojai, kaimynai, kurie atliks mentorių vaidmenį. Mano pačios mentoriai mokyklos laikais buvo etikos ir psichologijos mokytoja, mokyklos direktorius, bibliotekininkės“, – atviravo G. Buinickaitė.
Ji taip pat įvardijo ir kitus ne ką mažiau svarbius dalykus, kurie gali jaunam žmogui palengvinti kelią į tikrąjį savęs pažinimą ir vidinę ramybę.
„Reikia ieškoti gėrio gyvenime. Tikėti, kad pasaulis jau yra geras, nes jie jame yra ir bandyti padaryti jį dar geresniu padedant aplinkiniams, būnant pagarbiais ir sąmoningais, matančiais ir reaguojančiais į tai, kas vyksta aplink juos. Prisidedant. Ir, galiausiai, gyvenant. Einant, bandant, klystant, keliantis ir bandant vėl. Nes būtent šie keliai yra tai, kas juos suformuos kaip asmenybes, ir apie ką jie pasakos saviems vaikams“, – teigė psichologė G. Buinickaitė.
