„Mano pirmieji darbo metai policijoje buvo žiauriai sunkūs. Aš visai kitaip įsivaizdavau tą policiją. Patekau į tokią peklą, gyvatyną“, – atskleidė D. Mackela.
Kaip teigia jis, pradžioje sutiko ir tokių žmonių, iš kurių daug išmoko, tačiau buvo ir labai daug negatyvių dalykų, kurie vertė abejoti, ar verta toliau tęsti pradėtus darbus.
„Aš 5 metus buvau tas pėsčiasis patrulis, be jokio automobilio, žiemą – vasarą tie patys batukai, tos pačios kelnytės ir tu zulini toje gatvėje, tu reaguoji, nes automobilių tuo metu būdavo gal penki rajone“, – atvirai dalijasi laidos pašnekovas.
Pareigūnas atviras: silpnumo akimirkų tikrai būdavo, jų išvengti nepavyko, tačiau išsimiegojus, pailsėjus viskas vėl atrodydavo gerai. Jis taip pat įvardija, kad neprarasti motyvacijos ir atrasti jėgų padeda alternatyvios veiklos. Vyras jau seniai svajojo dirbti su vaikais ir jaunimu, todėl nusprendė savo laisvą laiką paskirti jų ugdymui ir užimtumo didinimui.
„Aš organizuoju stovyklas, žygius, kartais tų žygių būna laisvu laiku, na atiminėji iš šeimos tą laiką“, – pasakoja D. Mackela.
Kaip teigia laidos pašnekovas, niekas dažniausiai šios veiklos neremia, tačiau kartais savivaldybė skiria paramą tam, kad vaikai, kurie neturi galimybės dalyvauti jokiose stovyklose, galėtų tai padaryti.
„Yra gera komanda, veikli, kuri neuždirba nei cento, bet aria, dirba“, – priduria pareigūnas.
Žinomo pareigūno pavyzdys parodo, kaip galima įprasminti savo veiklą ir bei suteikti kitiems tai, ko jie patys negali sau leisti, kurti bendruomeniškumą, padėti.
