1918 m. sausio 28 d. Kazimieras Steponas Šaulys likus trims savaitėms iki Nepriklausomybės akto pasirašymo atšventė savo 46-ąjį gimtadienį. Šimtmečio proga projektas „LT1918” kviečia prisiminti tuos, kurių parašai pavertė nepriklausomybės idėją realybe. Šiandien susipažinkime su Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru Kazimieru Steponu Šauliu.

Tarp dvidešimties Lietuvos Tarybos narių pasirašiusių vasario 16 d. aktą buvo labai skirtingų profesijų asmenybės. Net keturi iš jų buvo pasirinkę dvasininko kelią. Vienas jų buvo Kazimieras Steponas Šaulys. Jo gimimo metu, vos devyneri metai buvo praėję nuo 1863 m. sukilimo kovų. Tąkart netoli Švėkšnos, netoli kurios jis gimė, dvaro su sukilimą malšinusiu Rusijos kariuomenės daliniu grūmėsi talentingo sukilėlių vado, daugiausiai kovų laimėjusio, bet nepelnytai primiršto Boleslovo Dluskio vadovaujami vyrai, ilgai kontroliavę pasienio apylinkes ir vis tikėję, kad žadėti ginklai iš Vakarų pasieks Baltijos jūros krantus.

Paslaptingasis signataras Kazimieras Steponas Šaulys vokiečiams vežė Nepriklausomybės aktą
© LT1918 archyvas

Sukilimui pralaimėjus, laisva vietos žmonių dvasia išliko – sienos su Vokietija artumas ne vieną vietinį ragino prisidėti prie kilnios knygnešystės tradicijos ir kovoti, prieš lietuvio širdžiai taip nemielą spaudos draudimą.

Paslaptingasis signataras Kazimieras Steponas Šaulys vokiečiams vežė Nepriklausomybės aktą
© Kauno arkivyskupijos muziejus

Tokioje aplinkoje gimė būsimasis signataras ir tai, be abejo, turėjo prisidėti prie jo ateities sprendimų. Vienas svarbiausių įvyko 1890 m., kai baigęs pradinę mokyklą Švėkšnoje ir progimnaziją Palangoje, tuomet aštuoniolikmetis jaunuolis pravėrė Kauno kunigų seminarijos duris. Nors tuometinė Rusijos imperijos valdžia prioritetu laikė stačiatikybės skatinimą, vis dėlto pasipriešinimas jai irgi dažnai buvo reiškiamas būtent katalikų tikėjimo pagrindu. Ne vienas atvejis, kai pirmasis bręstančios asmenybės konfliktas su vyraujančiu režimu būdavo tada, kai mokykloje buvo atsisakoma melstis pagal stačiatikių papročius. Ne vienas būsimas signataras dėl to buvo net išmestas iš mokyklos.

Kauno kunigų seminarijoje į kurią pateko jaunas K. S. Šaulys vyravo išties patriotinė atmosfera. Nenuostabu, juk tarp žmonių, kuriuos jis čia sutiko buvo tokie tautinio atgimimo šaukliai kaip Maironis ar Vaižgantas. Paini dar buvo ir kalbinė situacija – visuomenės elitas buvo įpratęs kaip atsvarą priverstiniam imperijos rusinimui neretai naudoti lenkų kalbą kaip atsvarą. Todėl jauniems klierikams buvo labai malonu girdėti, kai išdrąsėję kunigai vis dažniau ragindavo juos kalbėti lietuviškai.

Paslaptingasis signataras Kazimieras Steponas Šaulys vokiečiams vežė Nepriklausomybės aktą
© Kauno arkivyskupijos muziejus

1895 m. tęsti studijas K. S. Šaulys išvyko į Peterburgą, tuometinę, Rusijos imperijos sostinę. Nors imperijoje buvo proteguota stačiatikybė, vis dėlto, Peterburge veikė stipri katalikų akademija. Ten telkėsi lietuvių dvasininkų žiedas ir K. S. Šaulys čia bendravo su būsimu palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu, būsimu arkivyskupu Juozapu Skvirecku ir daug kitų šviesuolių. Matydami, kad Rusija tampa įvairių politinių grupuočių kovos arena, dažnėja teroro aktų ir gausėja radikalių organizacijų, jauni dvasininkai sielojosi dėl tėvynės Lietuvos likimo – kiek pavyks išvengti visų šių neramumų?

Paslaptingasis signataras Kazimieras Steponas Šaulys vokiečiams vežė Nepriklausomybės aktą
© LT1918 archyvas

Įgijęs Peterburge bažnytinės teisės magistro laipsnį, 1899 m. jis grįžta į Kauną ir čia pagaliau įšventinamas į kunigus.

Peterburge, kaip krikščioniškų pažiūrų žmogus, jis susidūrė ir su idėjomis, kurioms negalėjo pritarti. Tai buvo marksizmas, Lietuvoje stipriau paplitęs po Rusijos pralaimėto karo su Japonija 1904 – 1905 m. Bene pagrindinis marksistų taikinys buvo religija, kurios įtaką žmogui, jie visais būdais bandė pašiepti ir sumenkinti. Tačiau tuomet, pradėjus liberalizuoti režimą – valdžia ne tik panaikino spaudos draudimą, bet ir sušvelnino cenzūros reikalavimus. Tuo ėmė naudotis ir jaunas kunigas, spaudoje rašydamas straipsnius, kuriuose demaskavo, kad marksistinė ideologija, jei kam ir atrodo graži popieriuje, realybėje gali turėti labai skaudžių pasėkmių ir kainuoti milijonus sudaužytų likimų. Šiuo atveju būsimas signataras buvo išties labai įžvalgus ir nujautė žmonijai gręsiančią tragediją.

Kadangi pats daug dirbo su vargšais, Panevėžyje įsteigė net prieglaudą, socialistinėms idėjoms jis stengėsi priešpastatyti krikščioniškiosios demokratijos idėjas, kuriose irgi stipriai akcentavo meilę ir pagalbą sunkiau gyvenantiems žmonėms.

Vis dėlto, to laikotarpio demokratinė polemika ne tik padėjo išryškinti idėjas ir kontraidėjas, tačiau ir subūrė žmones. Pradėta ieškoti kompromisų, nes mažai tautai reikėjo kuo stipriau suburti visas kūrybines jėgas. Tą vainikavo Didysis Vilniaus Seimas, 1905 m., kai pagaliau suprasta, kad Lietuva nebėra tik „idea fix“, o yra realus ir siekiamas tikslas. Tegul pradžioje kultūrinės autonomijos pavidalu. Jau suprastas buvo ir atskirumas nuo didžiosios imperijos ir daugybės kitų joje gyvenančių tautų, kartu paliekant šioms pilnas teises siekti savųjų valstybių kūrimo. Pats K. S. Šaulys minėjo, kad būtent šiame epizode, jis tuomet dar jaunystėje, suprato kokio Lietuvos idealo nori siekti.

Aktyviai dirbdamas tiek spaudoje, tiek kunigų seminarijoje, 1915 m. jis buvo priverstas išsikraustyti iš Kauno. Vokiečiams artėjant, su dalimi kitų kunigų jiems buvo liepta išsikelti į Smolenską. Platūs pasitraukimo į Rytus mastai rodo ne tik artėjančių vokiečių baimę, bet ir tai, kad Rusijos imperijos pareigūnai išties nepasitikėjo, savo valdiniais, ypač taip vadintame „Šiaurės Vakarų krašte“ – Lietuvoje, kur seniai kildavo maištingos nuotaikos. Per Vatikano tarpininkavimą, K. S. Šauliui pavyko, kartu su kitais, veikliais kunigais, grįžti į Kauną, kurį jau buvo bepradedąs pamilti. Čia laukė ir vienas reikšmingiausių gyvenimo darbų.

1917 m. rugsėjį K. S. Šaulys, jau turintis gyvenimo ir politinės patirties dvasininkas, atvyksta į Vilniaus konferenciją, kuri reaguodama į Vokietijos politikos pokyčius, stengiasi rasti būdų, kaip sušvelninti griežtą okupacinį režimą, o vėliau pereiti prie plano maksimum. Juk būtent čia iškeliamas tikslas siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės. K. S. Šaulys tampa vienu iš tų dvidešimties, kuriems likimas patiki reikšmingą darbą tapti Lietuvos valstybės atkūrimo architektais.

1918 m. sausį Lietuvos Tarybą krečia aštrios diskusijos – vokiečiai, vis dar dominuojantys šioje Europos dalyje, nori, kad Lietuva tegul ir skelbianti nepriklausomybę, liktų faktiškai jų didelėje karinėje ir ekonominėje įtakoje, bei perimtų vokiškus politinius papročius. Dalis Tarybos narių tam prieštarauja ir siekia, kad politinius būsimos Lietuvos principus spręstų Steigiamasis Seimas. K. S. Šaulys taip pat dėjo į tai dideles viltis, nes siekė, kad demokratinėje Lietuvoje įsivyrautų jo propaguojamos idėjos. Todėl greta bažnytinio darbo, jis tapo aktyviu Steigiamojo Seimo nariu ir dirbo grupėje rengusioje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją. Stengėsi skatinti demokratinius principus, tačiau kartu stipriai palaikė krikščionybės įtaką politiniam gyvenimui.

Apie žmogų kalba ne tik jo darbai, bet ir ta, nematoma ledkalnio dalis – kiek reikėjo sudėti energijos, kad juos nudirbti. Verta prisiminti, kad daugelį metų K. S. Šaulys, dar prieš tapdamas signataru, dirbo vyskupo sekretoriumi – kur jam teko nuolat susirašinėti ne tik gimtąja, bet ir rusų, lenkų, lotynų kalbomis, kiaurą parą tvarkyti Kaune tuomet įsikūrusios Žemaičių vyskupijos dokumentaciją. Tai lėmė, kad K. S. Šaulys ilgam užsibuvo Kaune, šis miestam jam tapo labai savas ir artimas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę signataras toliau darbavosi Kaune, iki pat 1944 m.

Ir jo, kaip signataro veikloje, šis miestas palieka įspūdį – čia jis susipažino su kitu svarbiu dvasininku Justinu Staugaičiu ir spaustuvininku Saliamonu Banaičiu. Kartu jie posėdžiaudavo su Kauno miesto muziejaus direktoriumi Tadu Daugirdu ir galvodavo, kokiais žingsniais reikės siekti išsvajotos nepriklausomybės. 1917 m. rudenį, vos pajutę iš Kauną administravusios vokiečių okupacinės valdžios tam tikrą Berlyno požiūrio švelnėjimą, jie greitai iškeliavo į Vilnių, kad susipažintų su ten aktyviausiai besidarbuojančiais kolegomis. Taigi, galima pasakyti, kad tai ir svarbus Kauno indėlis į Lietuvos nepriklausomybės bylą.

Pats K. S. Šaulys dažnai pamirštamas ir istorija plačiau besidomintis žmogus, vargu, ar žino tokį signatarą. Bet būtent vasario 17 d. K. S. Šaulys sulaukė labai sudėtingos užduoties – nuvežti pasirašytą aktą Vokietijos kariuomenės Rytuose generalinio štabo viršininkui, generolui Maksui Hofmanui. Nors M. Hofmanas buvo bene talentingiausias Vokietijos karo vadas I-ame pasauliniame kare, jo požiūris į lietuvius buvo būdingas savo civilizacine misija įsitikinusiam kolonistui. Labiausiai jis pagarsėjo savo sparnuota fraze, kai Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo penkiamete dukterimi. Vis dėlto, M. Hofmanas žiūrėjo pirmiausiai Vokietijos interesų, tad natūralu, kad Vasario 16-osios aktas, šiuo keliu Berlyno turėjo nepasiekti.

Tuo tarpu K. S. Šaulys buvo priverstas nuryti nepasitenkinimo kartėlį. Tačiau tai skatino toliau nepasiduoti, stengtis daryti kažką taip, kad visgi vokiečiai turėtų kuo mažesnę Lietuvos kontrolę. Vokiečiais jis nepasitikėjo, todėl nepritarė ir bandymui Lietuvos karaliumi paskelbti Vilhelmą fon Urachą. Vis dėlto K. S. Šaulys siekė kompromiso, kai tai padaryti buvo įmanoma. Tokie buvo jo politinio veikimo principai. Kai kuriais atvejais tai pavykdavo. Pavyzdžiui 1918 m. pabaigoje sutapo M. Hofmano ir Lietuvos Tarybos interesai, kad Vilniuje atsirastų lietuvis vyskupas ir toks sutapimas padėjo Vatikanui priimti palankų sprendimą. Nors būta minčių, kad šias pareigas pats signataras ir užimsiąs, jos buvo pavestos senam signataro pažįstamui J. Matulaičiui, vėliau Vatikano paskelbtam palaimintuoju.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad po Steigiamojo Seimo, po Lietuvos Konstitucijos priėmimo, K. S. Šaulys savaip nusišalina nuo politinio gyvenimo ir koncentruojasi į religijos reikalus. Ir vis tiek, jis lieka, geras tarpininkas tarp Kauno arkivyskupo, savo studijų laikų draugo J. Skvirecko ir politinės vadovybės, kuriai vadovavo jo buvęs kolega rašantis Nepriklausomybės aktą, Antanas Smetona. Ramus, bet gyvas ir diplomatiškas signataro K. S. Šaulio būdas leido jam puoselėti ir skatinti visuomenėje principus, kuriais tikėjo, esant teisingus ir siektinus. Tam prisidėjo ir ilgametės pareigos dėstant studentams Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, kur signataras ilgą laiką vadovavo Bažnytinės teisės katedrai.

1944 m. K. S. Šaulys skaudama širdimi apleido taip mylimą tėvynę ir pamėgtą miestą Kauną. Jis neturėjo iliuzijų ir puikiai suprato, kokį šviesų rytojų jam gali atnešti komunizmas. Apsigyveno ramioje Šveicarijos žemėje, ten bendraudavo su savo kolega signataru ir tolimu giminaičiu Jurgiu Šauliu. Ir po šio mirties, K. S. Šaulys dar ilgai gyveno Šveicarijoje, kur mirė 1962 m., sulaukęs garbingo 92 m. amžiaus.

Ir šiais laikais liko aktualios ne tik tuomet skelbtos jo vertybės ir principai, bet ir tai, kad mokėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp religinės ir politinės veiklos, tarp meilės Katalikų Bažnyčiai ir tėvynei Lietuvai. Švenčiant šimtmečio metus, šią asmenybę ir jos darbus tikrai verta prisiminti. Gražu, kad tokių iniciatyvų daugėja. Neseniai Palangoje pagerbti miesto progimnazijoje besimokę signatarai, tarp jų ir K. S. Šauliui skirta skulptūra – meninis akcentas. 2017 m. ryškus paminklas šiam žmogui iškilo Švėkšnoje, o gimtoji sodyba Stempliuose paskelbta valstybės saugomu objektu.

Vis garsiau kyla ir iniciatyvos pažymėti šio žmogaus gyvenimo darbus Gargžduose, Kaune. Atminimo lenta jam kabo net tolimojoje, Šveicarijoje, Lugano mieste, kur signataras praleido paskutinius 17-ą savo gyvenimo metų. Visi šie darbai nuteikia pozityviau – rodo, kad mes vis dar sugebame, kaip himno žodžiuose, pasisemti stiprybės iš praeities ir toliau puoselėjame Lietuvą, taip tęsdami Vasario 16-osios akto signatarų darbus.

Didžiausia pagarba – prisiminti juos ir pasisemti stiprybės savo kasdienėms, kartais mažoms, bet reikšmingoms ir prasmingoms iniciatyvoms. Iš kurių galiausiai ir sulipdomas tas didysis kūrinys.


DELFI LT1918
1