Pinigus klastojo ant paprasto popieriaus: neįtikėtina, bet apgauti pavyko
Lietuvos bankas gauna įvairios kokybės padirbtų banknotų. Kaip teigia Lietuvos banko Grynųjų pinigų departamento vyriausioji ekonomistė Ieva Vanskevičė, tai gali būti banknotų kopijos, kurias lengva atpažinti, nes jos neturi imituotų apsaugos priemonių, bet pasitaiko ir geriau padirbtų banknotų su imituotomis apsaugos priemonėmis. Tačiau, įdėmiau pasižiūrėjus, juos visuomet galima atpažinti.
„Nors tikimybė gauti padirbtą pinigą yra labai maža, visgi raginame visuomenę neprarasti budrumo.
Viena iš Europos centrinio banko pareigų yra užtikrinti, kad euras būtų saugi valiuta, todėl nuolat siekiama pagerinti banknotų gamybos technologijas. Pavyzdžiui, šiuo metu cirkuliacijoje dažniausiai sutinkami antros „Europos“ serijos banknotai yra daug saugesni ir tuo pačiu sunkiau padirbami“, – pabrėžia I. Vanskevičė.
Paklausta, kokių triukų pastaruoju metu imasi padirbinėtojai, ekonomistė prisimena atvejus, kai šalyje dar ne taip seniai pinigai buvo klastojami ant paprasčiausio popieriaus. Nors tokią klastotę nesunku atpažinti, visgi pastebėta, kad žmonės dažnai nebūna pakankamai budrūs.
„Įdomu yra tai, kad dar visai neseniai, 2019–2020 metais nemažą padirbtų pinigų dalį sudarė vadinamieji filmų pinigai, kurie yra atspausdinti ant paprasto popieriaus ir neturi jokių apsaugos priemonių imitacijų. Tai rodo, kad žmonės dažnai tiesiog netikrina gaunamų grynųjų pinigų. Todėl visada rekomenduojame atkreipti dėmesį į grynaisiais pinigais gaunamą grąžą prekybos vietose, turgavietėse ar gaunant pinigus už parduotas didesnės vertės įvairias prekes“, – įspėja I. Vanskevičė.
Nuo didelių nemalonumų apsaugos 3P taisyklė
Grynųjų pinigų departamento vyriausioji ekonomistė pažymi, jog į Lietuvos banką įtariami padirbtais pinigai patenka iš įvairių bankų padalinių, bankomatų, prekybos ir paslaugų įmonių arba iš fizinių asmenų, pateikusių prašymą Lietuvos banko kasose. Jeigu nustatoma, kad pinigai – padirbti, yra surašoma specialisto išvada ir siunčiama policijai, o policija aiškinasi aplinkybes ir sprendžia dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
O kaip patiems gyventojams šiandien galima atpažinti, ar į jų rankas nepakliuvo padirbtas banknotas? Ir ką jie gali padaryti, jei visgi paaiškėjo, jog banknotas padirbtas? Kaip nurodo I. Vanskevičė, visų pirma yra svarbu žinoti tikrų eurų banknotų požymius.
Ekonomistė rekomenduoja taikyti 3P taisyklę – pačiupinėti, pažiūrėti, pakreipti. Ją prisiminus, galima lengvai atpažinti, ar banknotas yra tikras.
Pačiupinėti banknotą – banknoto popierius šiugžda ir yra standus, o ant kairiojo ir dešiniojo kraštų yra trumpų iškilių brūkšnelių, taip pat iškilus pagrindinis architektūrinis motyvas, didžiojo nominalo skaičiaus.
Pažvelgti į banknotą prieš šviesą – išryškėja vandens ženklas, apsauginis siūlelis.
Pakreipti banknotą – kairiajame kampe esantis blizgus skaičius keičia spalvas iš ryškiai žalios į sodriai mėlyną, o dešinėje esanti juostelė blizga įvairiomis spalvomis.
„Jei vis dėlto kyla abejonių dėl eurų tikrumo, tokius pinigus galima pateikti Lietuvos banko kasose tikrumo tyrimui atlikti. Jeigu gyventojai pastebi, kad su jais bandoma atsiskaityti įtartinais pinigais, patariame tokių pinigų nepriimti ir kviesti policiją“, – sako I. Vanskevičė.
Bausmė – iki 10 metų nelaisvės, tačiau tai išgąsdina ne visus
Pinigų padirbinėjimas laikomas sunkiu nusikaltimu, o už tokią veiklą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 213 straipsnį gresia ne tik piniginės baudos, bet ir laisvės atėmimas iki 10 metų.
Pagal jį, asmuo, kuris pagamino, suklastojo, įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė arba realizavo didelį kiekį arba didelės vertės netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų arba vertybinių popierių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 10 metų.
Atsakomybė numatyta ne tik pinigus klastojantiems, bet ir juos realizuojantiems, kuomet žinoma, kad pinigai yra suklastoti. Jei asmuo, gavęs kaip tikrus realizavo nedidelį kiekį žinomai netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų ar vertybinių popierių, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų.
Nepaisant taikomos griežtos atsakomybės, dar ne taip seniai ikiteisminių tyrimų dėl pinigų klastojimo atvejus per metus skaičiavome tūkstančiais. Nors pastaraisiais metais pinigų padirbinėjimo atvejų ženkliai sumažėjo, per metus tenka vykdyti šimtus su pinigų klastojimu susijusių ikiteisminių tyrimų.
Kaip nurodo policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis, 2021 metais dėl tokio pobūdžio veiklos pradėti 493 ikiteisminiai tyrimai, 2020 metais – 755, 2019 metais – 1099, 2018 metais – 1885.
Prieš dešimtmetį sukčiai bandė pelnytis iš vieno tipo loterijų
Norint neteisėtai praturtėti, bandoma padirbinėti ne tik pinigus, bet ir loterijos bilietus. Tačiau Lietuvos loterijų asociacijos prezidentas Andrius Karaliūnas pažymi, jog tokių bandymų būta prieš daugiau nei dešimtmetį, o suklastoti šiuolaikinį loterijos bilietą yra praktiškai neįmanoma.
Loterijų veikimo sąlygas Lietuvoje apibrėžia Lietuvos Respublikos loterijų įstatymas, o už loterijų priežiūrą, licencijų suteikimą ir kontrolę šalyje atsakinga Lošimų priežiūros tarnyba prie finansų ministerijos. Loterijos bilietas – įrodymas, jog asmuo dalyvauja loterijos žaidime pagal griežtai reglamentuotas taisykles, pasižymintis unikaliomis savybėmis, priklausančiomis nuo loterijos tipo.
A. Karaliūnas išskiria, kad šiandien veikiančias loterijas galima padalinti į dvi dideles grupes – tai tiražinės ir momentinės loterijos. Jei pastarosios bilietai prieš daugiau nei 10 metų galėjo būti suklastojami, tai apie atvejus, kuomet kam nors būtų pavykę suklastoti tiražinę loteriją, A. Karaliūnui girdėti neteko.
„Momentinės arba trinamos loterijos pasižymi tuo, jog jų bilietuose iškart galima rasti informaciją apie laimėjimą – žaidėjas gali iškart pasitikrinti ir nieko nelaukdamas sužinoti, laimėjo ar ne. Tiražinių loterijų atveju, ar žaidėjas laimėjo, sužinoma tiražo metu tik po to, kai išrieda laimingi kamuoliukai ir duomenys patenka į loterijų sistemą“, – skirtumus įvardija A. Karaliūnas.
Norėdami pasiskaičiuoti laimėjimo tikimybę, informaciją apie galimų prizų fondą ir tiražą žaidėjai randa loterijos taisyklėse – pasak A. Karaliūno, čia jokios paslapties nėra. Anot jo, laimingų bilietų kiekį momentinių loterijų žaidime apsprendžia du faktoriai: bilietų kaina ir tos loterijos bilietų skaičius.
„Pavyzdžiui, seriją sudaro pusė milijono bilietų, kainuojančių po vieną eurą. Loterijų įstatyme nustatyta, kad laimėjimo fondas turi būti ne mažesnis nei 50 proc. bilietų vertės. Tokiu atveju, žaidėjams turi būti išdalinta 250 tūkst. eurų. Toliau jau prasideda žmonių norų patenkinimas – ar jie nori pretenduoti į vieną ar du didelius prizus, ar tiesiog pajusti laimėjimo džiaugsmą nepaisant prizo vertės. Jei pagrindinis prizas tokioje loterijoje sieks 100 tūkst. eurų, liks paskirstyti dar 150 tūkst. eurų mažesnėmis sumomis, kad loterijoje būtų daugiau prizų, nes anoks įdomumas žaisti, kai nieko nelaimi“, – loterijų veikimo principą paaiškina A. Karaliūnas.
Kita surinktų pinigų dalis skiriama loterijos mokesčiams sumokėti ir privalomai paramai bei labdarai, loterijos organizavimo kaštams padengti (bilietų gamybai, platinimui, marketingui, darbuotojų darbo užmokesčiui ir kt.)
Tuo metu tiražinėse loterijose laimėjimo dydis nėra žinomas iš anksto ir yra apskaičiuojamas pagal loterijos taisyklėse nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, jei tokioje loterijoje žaidėjas biliete turi 3 atspėtus skaičius iš 5, už šią kombinaciją jam atiteks tam tikras procentas nuo bendro laimėjimų fondo – tada žiūrima, kiek žaidėjų atspėjo tokį patį kiekį skaičių, ir laimėjimas jiems išdalinamas lygiomis dalimis. Šiuo atveju laimėjimo suma svyruoja priklausomai nuo to, kiek bilietų buvo išplatinta ir kiek žaidėjų turėjo reikiamą skaičių kombinaciją.
Imdavosi net ir skalpelio: šiuolaikinės sistemos taip apgauti nepavyks
Anot A. Karaliūno, padirbti bilietą tapo praktiškai neįmanoma nuo tada, kai 2010 metais pradėta bendradarbiauti su vienu didžiausiu pasaulyje loterijų informacinių sistemų kūrėju ir bilietų gamintoju „Scientific Games“, užtikrinusiu unikalią bilietų atpažinimo sistemą. Šiandien informacija biliete yra užšifruota, todėl laimėjimo buvimą ar dydį galima sužinoti ne tik vizualiai pažiūrėjus į nutrintą bilietą, bet ir patikrinus informacinėje sistemoje.
O iki tol, palyginus, momentinių loterijų patikra buvo labai primityvi – nutrynęs bilietą ir pamatęs reikiamą simbolių ar skaičių kombinaciją, laimėtojas pateikdavo bilietą terminale, kuriame pardavėja, lygiai taip pat, kaip ir žaidėjas, žiūrėdavo į simbolius ir skaičius, ir laimėjimą išmokėdavo įsitikinusi, jog jie sutampa.
„Dabar kiekvienas bilietas turi patikrinimo kodą, kuris nuskaitomas loterijos sistemoje. Yra sąmokslo teorijų, kad organizatoriai visus laiminčius bilietus tokiu būdu gali nustatyti, tačiau taip nėra. Kodas susideda iš dviejų dalių – viena matoma ant bilieto, o antra pasimato tik nutrynus bilietą. Kai žaidėjas atneša nutrintą bilietą, jį tikrinančiam darbuotojui nereikia žiūrėti, ar žaidimo simbolių ar skaičių kombinacija yra teisinga – jis nuskaito abu kodus, centrinėje sistemoje jie patikrinami, ir tik tada siunčiamas atsakymas, ar tas bilietas laimingas, ar ne. Duomenys užkoduoti taip, kad net IT specialistai negali matyti, kurie bilietai yra laimingi“, – aiškina A. Karaliūnas.
Iki loterijos bilietų sistemos atnaujinimo, bandymai sukčiauti klastojant laiminčius loterijos bilietus nebuvo reti. Sukčiai naudodavosi tiek asmeninėmis gudrybėmis, tiek pardavėjų išsiblaškymu, nes laimėjimai buvo išmokami paprasčiausiai vizualiai įvertinus, ar bilietas turi laimingą kombinaciją.
„Praktiškai klasikinis atvejis buvo įvykęs Anykščiuose apie 2006-uosius metus. Sukčius iš anksto pasiruošė laimingo bilieto klastotę – tuo metu dažnas sukčiavimo būdas, kuomet loterijos biliete būdavo labai kruopščiai pašalinama dalis žaidimų laukelio ir įklijuojama dalis iš kito bilieto, kad kombinacija atitiktų laimingą. Atvykęs į parduotuvę, jis nusipirko tuomet itin populiarų loterijos „TIK TAK“ bilietą ir pasitelkė aktorinius sugebėjimus – nusisukęs nuo pardavėjos jį nutrynė ir šūktelėjo „laimėjau 50 litų!“ Tada pakeitė nelaimingą bilietą iš anksto paruošta klastote.
Pardavėjai tokios emocijos įtarimo tuo metu tikrai nesukėlė. Tačiau jai teko stipriai nusivilti, kuomet atvykęs loterijos atstovas nustatė, jog bilietas padirbtas – tą patvirtino ir vaizdo kameros, kuriose buvo matoma, kaip sukčius sukeičia nusipirkta bilietą atsinešta klastote“, – sako A. Karaliūnas.
Panašiu laikotarpiu, apie 2007 metus, Ukmergėje ir jos apylinkėse pradėjo veikti savotiška bilietų padirbinėtojų brigada. Jie taip pat loterijos bilietų žaidimų laukuose užkeisdavo simbolius, taip klastodami laiminčius bilietus. Klastotės buvo gan meistriškos ir rajono pardavėjos pradėjo abejoti dėl kiekvieno joms pateikto tikrinti loterijos bilieto.
Tačiau A. Karaliūnas pažymi, kad didelių turtų iš to sukčiai vis tiek negalėdavo susikrauti, nes didesnių laimėjimų bilietai buvo tikrinami atidžiau.
„Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai žmonės bandydavo iš kelių bilietų padaryti vieną laimintį. Girdėjau tokių unikalių pasakojimų, kad, pavyzdžiui, jei biliete reikia surinkti tris obuolius linijoje, tai iš kelių bilietų tuos simbolius išpjaudavo su skalpeliu ir surinkdavo. Tada jau viskas priklausydavo nuo to, ar akyla darbuotoja būdavo, ar pastebėdavo, ar ne. Dabar jau gerus 10 metų nėra jokio tikslo taip daryti, nes ne vizualiai kontrolė vyksta, o pagal kodą“, – sako jis.
„Konkrečiai Ukmergės klastotojų brigados darbą ir visus kitus panašius atvejus padėjo išaiškinti ir užkirsti jiems kelią įdiegta naujovė – loterijos bilietų tikrinimas terminale per centrinę loterijos kompiuterių sistemą. Sukčiams atėjus su padirbtu bilietu, pardavėjos jį patikrindavo jau ne vizualiai, o per terminalą ir, supratusios, jog jis padirbtas, paprašydavo palaukti ir tuo metu iškviesdavo apsaugą ir policiją. Netrukus visi bilietų klastojimo atvejai baigėsi“, – teigia A. Karaliūnas.
