Apie vakar... Jūsų gyvenimo Lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Greičiausiai toks lūžis subrendo tarnaujant sovietinėje kariuomenėje. Ji jaunam žmogui buvo nelengvų išbandymų metas. Pusmečio muštras jaunesniųjų vadų – artilerijos seržantų mokykloje šalia Rygos, pusantrų metų tarnyba pėstininkų pulko artilerijos baterijoje, uždaroje karinėje bazėje Čekoslovakijoje, izoliacinė atskirtis nuo artimųjų ir pasaulio, periodiški mokymai, išvykos į poligonus žiemą ir vasarą, gultai eglių šakomis klotose palapinėse, šaudymai iš pabūklų, įtampa tarnybiniuose santykiuose, katastrofiška kareivių žūtis. Tai vertė nuolat mąstyti: kas toliau? Kas manęs laukia grįžus namo?
Kariška tarnyba buvo labai spartaus vyriškėjimo ir gilinimosi į save metas. Suvokiau, kad už mano nugaros niekas nestovi ir paramos iš niekur negaliu tikėtis. Sprendimą radau: įgyti universitetinį humanitaro išsilavinimą. Jis nebuvo atsitiktinis. Iki tarnybos kariuomenėje beveik metus studijavau Kauno politechnikos institute, kuriame gavau skaudžią specialybės, kartu ir ateities pasirinkimo pamoką.
Asmenybės, kurias sutikau Vilniaus universitete ir už jo sienų, Lietuvoje ir užsienyje, padėjo patikslinti pasirinkto kelio orientyrus. Jie buvo įžvalgūs ir šviesūs žmonės.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Man daug kas rūpi, bet pirmiausiai Lietuvos demografinė padėtis, Lietuvos universitetų ir Lietuvos mokslo ateitis. Mane jaudina į universitetą ateinantis jaunimas. Kokios kokybės intelektas jo bagaže, ką jis vertina ir ką pats geba atlikti? Kalba galėtų būti plati, bet aš sustosiu ties viena tema. Ne kartą paskaitos atokvėpio pertraukėlę auditorijos klausiau: ar menate savo šeimos ir genties istoriją? Kai kas linkteli galva. Mandagiai paprašau pakelti rankas tų, kurie žino visų keturių savo senelių vardus ir pavardes. Tokių būna apie pusę, kai kada ir kiek daugiau. To paties paklausus apie prosenelius, rankų iš viso nepakyla, tik kai kurie gali pasakyti prosenelių vyriškosios pusės pavardes. Dažniausiai tais atvejais, jei patys atstovauja šiai genties linijai. Kodėl taip yra? Ko moko mokykla ir kaip asmenį ugdo šeima?
Kas ji, kokio išprusimo šių dienų šeima? Ar ji vaikus supažindina su genties pirmtakų šaknimis, pasakoja apie jos praeitį, pagarbos vertas asmenybes, kartu aplanko gentainių, artimų ir tolimų, gyvenimo vietas, galbūt išlikusias sodybas, buvusias mokyklas, jų palaidojimo vietas, moko perskaityti samana apėjusius paminklų įrašus ir pakviečia talkon tvarkyti kapavietę.
Ar kartu su besistiebiančiu vaiku tėvai pavarto albumus ir pamoko senos nuotraukos kitoje pusėje pieštuku užrašyti genties nario vardą, pavardę, gyvenimo metus ir vietą. Ar mama ir tėtis patys tai žino? Ar mokykla šia linkme dirba? Savo asmeninėje bibliotekoje turiu Emilio Nauburo parengtą Klaipėdos krašto mokykloms skirtą vadovėlį „Kas piliečiui žinotina“ (1936). Jos svarbiausios temos: šeima, turto paveldėjimas, kaimas, valsčius, apskritis, Lietuvos valstybė ir jos santvarka, tarptautiniai santykiai. Noriu priminti, kad vadovėlio autorius valstybės pamatus grindė šeima. Gal ir mums piliečio ugdymą reikia pradėti ne nuo mokinio, bet nuo jo tėvų?
Apie rytdieną... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėt ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Labai kebli užduotis, nes galvon braunasi per šventinius minėjimus kartojami trafaretiniai priesakai. Nebūsiu gudrus ir aš. Linkėčiau įvertinti istorinę patirtį, pasimokyti iš istorijos ir jos kūrėjų laimėjimų bei klaidų, toliaregiškai nustatyti prioritetus bent šimtui metų į priekį ir jais vadovautis. Būtina sugyventi su kaimynais ir niekada aklai nepasikliauti tais, kurie su plačia draugiškumo šypsena veide bendraudami su mumis sprendžia savo pačių problemas.
Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Jei jau svajoti, tai kuklintis nevertėtų: norėčiau dar kiek pabūti laisvuoju mokslininku, panašiu į kadaise nerūpestingai gyvavusius laisvuosius menininkus. Kad ir pamėgtuose Plateliuose pasistatyti namelį – „dėdės Domo trobelę“ – su vaizdu į ežerą arba jo pusėn, jame pagarbiai įrengti asmeninę biblioteką, archyvą ir širdžiai mielų relikvijų rinkinėlį, kas mėnesį banko kortelėje rasti įrašytų smulkiųjų pragyvenimui ir užsiimti mintijimais bei tyrimais, dėl kurių nereikėtų kasmet pildyti akademinio krūvio ir mokslo darbų ataskaitų, rengti projektus, tykoti dažniausiai neigiamų atsakymų dėl jų finansavimo, skęsti nesenkančiame biurokratijos tvane.
O kai būtų ūpas ir laikas, sukviesčiau į save panašius ir prie vyno taurės pasiūlyčiau pasvarstyti pasaulio, mūsų šalies ir mūsų pačių netobulumo priežastis, siūlyti sprendimus bei išeitis.
Nepaisant to pridursiu, kad mano gyvenimo didžiausias laimėjimas yra darbas Vilniaus universitete ir šeima: Vida, Domas III, Julius ir Martynas. Jei stebukladaris pasiūlytų gyvenimo linkmę rinktis iš naujo, nieko nekeisčiau: traukčiau ton pačion pusėn.