Pirmąkart į Gruzijos ir Rusijos konflikto zoną fotožurnalistas Artūras Morozovas nuvyko 2008 metais. Ne kartą jam teko mobilizuotis, bėgti ir priimti greitus išgyvenimo sprendimus. „Iš pradžių gniaužiau baimę, stengiausi nesubliūkšti. Vėliau supratau, kad baimė – natūralus ir naudingas jausmas, sveiko proto saugiklis“, – sakė fotografas, kuris vykstant į pavojingas keliones į kuprinę su fototechnika įsideda ir šalmą bei neperšaunamą liemenę.

Fotoreporteris dokumentuoja politinius ir socialinius virsmus karo paveiktose zonose. Šiuo metu veikia net kelios lietuvio parodos: „Vijna. Karas Ukrainoje” NATO būstinėje Briuselyje (beje, čia po parodos pavadinimu kabo užrašas: „Šioje patalpoje venkite slaptų pokalbių“), „Miniartextil“ bienalėje Italijoje, šiuolaikinio meno mugėje „Cosmoscow“, gimtajame Kaune, Čečėnijos aikštėje. Parodą Klaipėdoje apie migrantų kelią į Europą organizavo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra UNHCR. Vėliau „Vilties kelias“ keliaus ir po kitus Lietuvos miestus.

A. Morozovo nuotraukos publikuojamos ne tik Lietuvos spaudoje, bet ir leidiniuose, kuriuos skaito ir kuriais pasitiki žmonės iš viso pasaulio: „The Guardian“, „NY Times“, „Der Spiegel“, „Al Jazeera“.

Artūras Morozovas
© DELFI montažas
Artūras Morozovas

Nepageidaujamas žmogus su kamera

Tiesa, ne visos autoriaus parodos buvo sutiktos svetingai, sujudimai lydėjo ne vieną A. Morozovo fotografijų ekspoziciją. Kaune nuniokota jo lauko paroda „Gruzija 08 08 08“, į „Vijna. Karas Ukrainoje“ atidarymą Berlyne, kultūrinėje erdvėje „Pankė“, sugužėjo policininkai, turėję informacijos apie ten planuojamą prorusišką demonstraciją, kuri netrukus ir įvyko.

„Demonstracija mane nustebino. Kita vertus, kas vyksta dėl politinių motyvų, yra ir savaime kontroversiška. Kaune susidūriau su incidentu: Afganistane kovojusiam karo veteranui nepatiko, kaip fotografijose pavaizduoti Rusijos kariai Gruzijoje. Po poros dienų paroda buvo aplaužyta“, – apie aplinkinių reakcijas pasakojo Artūras.

Vaizdai iš konflikto zonos
© Artūras Morozovas
Vaizdai iš konflikto zonos

Kitais kartais nepasitenkinimas, priešiškumas nukreiptas ne tik į viešoje erdvėje matomas fotografijas, o ir patį fotografą. Devyniais atvejais iš dešimties konflikto zonose jis – nepageidaujamas žmogus, fiksuojantis ne visada etikos principų ar įstatymų besilaikančius karius.

Siekiant įgauti nesvetingos kompanijos pasitikėjimą fotografui tenka įsilieti į karių gretas: kartu gaminti valgį virtuvėje, padėti atlikti bendrus darbus ir tai daryti tol, kol juo bus pilnai pasitikima. Kitos situacijos – sudėtingesnės: A. Morozovo buvo paprašyta saugoti rūsyje laikomą karo belaisvį ar, fiksuojant karinę operaciją, fotoaparatą iškeisti į ginklą.

Be meno nepraėjo nė vienas karas

Ukrainos fronte Artūras yra buvęs jau dešimtį kartų. Ėjo pabėgėlių keliais, kūrė projektą „Gilyn į Rusiją“, rengė fotopasakojimą apie vandens tiekimo problemas Palestinoje. Į karštuosius taškus jis vykdavo po teroro aktų, fotografavo pokonfliktines zonas Azerbaidžane, Čečėnijoje, Gruzijoje, Turkijos ir Sirijos pasienyje. Nuolat plėtoja ir serijas Lietuvoje – šiuo metu kuria pasakojimą apie pilkapius ir senovės lietuvių laidojimo tradicijas.

Kas labiausiai jį šokiravo karo zonose? „Žmonės netenka namų, artimųjų, žemė slysta iš po kojų, – vardijo A. Morozovas. – Sutinku žmones, kurie ką tik gyveno įprastus gyvenimus, dirbo ir kūrė planus, auklėjo vaikus, bet staiga, dėl susiklosčiusių politinių situacijų, viskas tragiškai sugriuvo.“

Vaizdai iš konflikto zonos
© Artūras Morozovas
Vaizdai iš konflikto zonos

Prasidėjus Maidano revoliucijai į Kijevą suskubo drąsesni menininkai. Būtent jų dėka svarbūs įvykiai buvo nušviesti visam pasauliui. „Menas ir konfliktas – netikėta jungtis, bet nė vienas karas neapsiėjo be kūrybinių procesų, – įsitikinęs fotožurnalistas. – Maidano revoliucija buvo ypač meniška: vieni šaudė ir mėtė „Molotovo kokteilius“, kiti kūrė performansus, naktį dainavo liaudies dainas, paišė politines karikatūras ant sienų, kūrė eilėrasčius. Mano darbas – fiksuoti, dokumentuoti realybę. Tačiau kadruose jaučiame ir meninę raišką. Šviesotamsa, kontrastai, ilga ekspozicija, „išplaukęs“ kadras – meninės raiškos priemonės stiprina emocinį poveikį, padeda perteikti tvyrančią nuotaiką.“

Ginkluotis atsisako

Menininkas gyvena Kaune ir Visagine, tačiau keliauja nuolat. Visuomet ieško unikalių vietų, kurių nebūtų atradę kiti fotokorespondentai, arba pašnekovų, kurių (iš)gyvenimo istorijos fotopasakojimus paverčia asmeniškais ir jautriais.

Kartais į kelionę jam tenka dėtis šalmą ir neperšaunamą liemenę. „Kur pavojinga lendu, kur labai pavojinga – sudvejoju. Tačiau būtent dėl tų įdomių situacijų, dažnai lydimų rizikos, kaskart grįžtu į tas vietas“, – sakė Artūras.

Anot jo, ginklas ir žurnalistika – nesuderinami. „Kartą likau vienas su karo belaisviu. Jis buvo uždarytas bulvių rūsyje, o man buvo liepta jį prižiūrėti per naktį. Žinoma, atsisakiau. Tačiau niekas manęs neklausė – kariai išvyko į karinę operaciją. Ar man padėti tam žmogui rūsyje? Ar nesikišti? Kaip elgtis situacijose, kurios nėra aprašytos jokiame vadovėlyje? – profesinius iššūkius nupasakojo pašnekovas. – Dilemų nekildavo, kai kariai man siūlydavo ginklą ar liepdavo kovoti. „Supranti, jie – priešai“ – dažnai bandydavo įtikinti. Akimirką, kai žurnalistas prisiliečia prie ginklo, žurnalistika baigiasi.“

Vaizdai iš konflikto zonos
© Artūras Morozovas
Vaizdai iš konflikto zonos

Kiekvienas A. Morozovo kadras – itin brangus. Dažnai didžiąją laiko dalį užima pati kelionė dėl tikslo: fotografas skrenda, važiuoja, apsigyvena nesvetingoje zonoje ir laukia parengtyje.

„Gerą kadrą pajuntu intuityviai, tai – vienas didžiausių šio pasaulio džiaugsmų, kurio nežinos niekuomet nefotografavę žmonės. Jo laukiu ilgai, kantriai stebiu, mąstau, kol galiausiai, vos vieną milisekundę, elementai susidėlioja taip, kaip ir norėjau. Nuspaudžiu mygtuką ir iškart pajaučiu (nereikia nė tikrinti): turiu“, – kalbėjo ne vienuose spaudos apdovanojimuose, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintas fotografas.

Fotografas ir jūra

Spaudos fotografija A. Morozovas susidomėjo penkiolikos, vartydamas „Nacionalinės geografijos“ žurnalus. Susitaupęs pinigų nusipirko pirmąją muilinę. Išlaikyti juostinį fotoaparatą pigu nebuvo, tačiau tėvai ryškindavo visas sūnaus juostas.

Paaugliui patiko vaizdais pasakoti istorijas. Tą žiemą, per atostogas, jis dirbo Palangoje. Pamatė žvejus, per didžiausius šalčius plaukiančius į jūrą žvejoti, ir pasisiūlė kartu. Šie nužvelgė vaikiną su sportbačiais ir pamokė: „Eik, apsirenk šilčiau“. Pasiėmęs šiltesnių batų porą ir juostinį fotoaparatą, Artūras su jais išplaukė į jūrą.

Artūras Morozovas, Aleksandras Macijauskas
© DELFI (R. Achmedovo nuotr.)
Artūras Morozovas, Aleksandras Macijauskas

Fotografija A. Morozovui tapo dienoraščiu – pagal nuotraukų katalogus gali pasitikrinti, kur ir kada buvo, ką per metus nuveikė ir pamatė. Tačiau jei tuomet jūroje „pliauškino“ viską, dabar savo kadro ieško sudėtingose, tolimose kelionėse.

„Be proto įdomu pažinti pasaulį per jame vykstančius procesus, naujienas ir karus. Žurnalistą visų pirma veda smalsumas“, – sakė visąlaik aktualių įvykių epicentre besisukantis fotožurnalistas.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
© SRTRF logotipas
Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF

www.DELFI.lt
2