×

Karys be uniformos. Sausio 13-ąją Aukščiausiąją Tarybą gynęs vyras: ruoškitės blogiausiam

20. gegužės 2017 ,
Karys Albertas © DELFI / Domantas Pipas

Dar prieš vykstant susitikti su Albertu Daugirdu į jo sodo namelį, iš atsargos kario gavome išsamų žemėlapį su nuorodomis, kaip surasti susitikimo vietą. Su fotografu nusijuokėme – paprastai žmonės nurodo koordinates, kurias būtų galima suvesti į GPS, o čia – ne kiekvienam įkandama orientacinė užduotis.

„Aš įsmeigsiu vėliavėlę, kad pamatytumėte“, - telefonu patikino pašnekovas. Važiuodami supratome, vėliavėlės reikia ne be reikalo – sodo namelis Šalčininkų rajono miškų glūdumoje. Ir žemėlapis, ko gero, supaišytas ne atsitiktinai – telefono ekrane užgęsta visos ryšio padalos.

Pasukę į raudona vėliavėle pažymėtą kelią kone iš karto privažiuojame medinėmis lentomis apkaltus vartus, ant kurių virvėmis išraitytas užrašas „Žalias Velnias“. Būtent taip partizano Jono Misiūno slapyvardžiu pavadinta Alberto įkurta neformali brolija, kurios narius, kaip rašoma oficialiame puslapyje, vienija požiūris į Lietuvos istoriją, valstybės saugumą, gamtą ir kitos vertybės.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Sausio 13-ąją Aukščiausiąją Tarybą gynęs vyras: ruoškitės blogiausiam
© DELFI / Domantas Pipas

Stabtelime prie vartų, išlipame iš automobilio ir jau netrukus pamatome link mūsų ateinantį Albertą. Vyras pasipuošęs kamufliažine apranga. „Įvažiuokit į kiemą“, - pasiūlo pašnekovas. „Aš per tą laiką nubėgsiu ištraukti vėliavėlę“, - paaiškina ir bėgte pasileidžia įsukimo link. Po kelių akimirkų grįžta nė kiek neuždusęs ir pasiūlo pasirinkti pokalbio vietą – namelyje ar lauke. Kadangi rytas žvarbokas, prisėdame viduje.

Tiesa, viduje taip pat vėsoka. Tačiau Albertui, ne kartą buvusiam išlikimo kursuose ir išmokusiam prisitaikyti prie -30 temperatūros, tai, panašu, nė kiek netrukdo. Vyras iš karto pasiūlo šlepetes, tačiau palto nusivilkti nedrįstu – žvarboka. O štai pašnekovas, užkaitęs arbatos, ramiai įsitaiso ant kampinės sofos. Apsižvalgau, namelio sienos – nukabinėtos įvairiais kariškais atributais, viename kampe – krūva vaikiškų žaislų.

Pokalbio pradžią padiktuoja pašnekovo apranga. Paklaustas, ką jam reiškia uniforma, vyras sudvejoja. „Apie tai niekada nesusimąsčiau“,- sako jis, tačiau netrukus patikina, kad tai gerokai daugiau nei rūbas.

„Su uniforma oficialiai save įrėmini į tą gyvenimo filosofiją, kurios laikaisi. Tik kai užsivelki uniformą, tu tampi pastebimas ir visi viliasi tave išvysti galbūt kitaip elgiantis, galbūt viliasi, kad tas žmogus yra ekspertas, kad jis turi patirtis, kurios, pirmiausia, visiems asocijuojasi su saugumu. Užsivilkęs uniformą tu suvoki, kad absoliučiai neturi teisės elgtis lengvabūdiškai. Kita vertus, kai tu nusivelki uniformą, nereiškia, kad nusivelki ir savo filosofiją, savo požiūrį, kad kažką palieki tarnybos vietoj ar namuose spintoj. Jokiu būdu“, - su rimtimi veide aiškina atsargos karys.

Tiesa, nors Albertas jau 6-erius metus atsargoje, pasigesti uniformos jis teigia dar nespėjęs. „Aš esu labiau militaristiškai apsirengęs nei civiliai. Aš nesudėviu civilių rūbų, todėl turiu save laikyt, kad nepirkčiau tik tam, kad pirkt“, - juokiasi pašnekovas ir paaiškina, kad šiuo metu yra išlikimo kursų instruktorius, todėl, kaip pats sako, džinsuotas tokios veiklos vykdyti negalėtų. „Dėl to nejaučiu bado“, - šypteli pašnekovas.

Jau turėjo savo karą

Savo kelią kariuomenėje Albertas taip pat pradėjo be uniformos. Jis – vienas tų žmonių, kurie 1991 metais vykstant kruviniesiems Sausio įvykiams pasiryžo ginti strateginius šalies pastatus. Tuomet, pamena atsargos karys, jam buvo vos 19-ka metų. Į sostinę, pasakoja Albertas, studijuoti istorijos jis atvyko iš Žemaitijos.

„Aš, jums liudijant, prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę. Prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus. Prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas man paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti ir visada dirbti Lietuvos tėvynės labui. Te padeda man Dievas“, - kaip liudija Leono Vytauto Glinskio dokumentinis filmas „Laužai prie parlamento“, būtent tokia priesaika Aukščiausioje Taryboje tuomet nuskambėjo iš šimtų, tuometinio Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius išrikiuotų, vyrų.

Būtent dėl šios priesaikos, tikina Albertas, jis ir dabar nesijaučia buvusiu kariu. „Aš nesu buvęs karys, nes mano priesaika nutrūks tada, kai nutrūks mano gyvybės siūlas. Gal kažkam tai atrodo tik skambūs žodžiai, bet mes net piktindavomės, kai mus vis versdavo prisiekt iš naujo.

Sausio įvykių metu mes kai kurie prisiekinėjom po tris kartus, nes dėl grėsmių buvo naikinami priesaikos dokumentai. Kažkas kažką išvežė, paslėpė, sunaikino ir sako – na, nėra jūsų dokumentų, nėra liudijimo, kad jūs prisiekėt. Na gerai, dar sykį prisiekiam, dar vieną parašą padedam. Bet visi įsidėmėjo savo pirmąją priesaiką“, - prisiminimais dalinasi vyras.

Šiandien pašnekovas įsitikinęs – savo karą jis išgyveno pačioje savo tarnybos pradžioje: „Sau aš sakau, kad turėjau savo karą – Sausio įvykiai. Man tai mano karas. Visa laimė, tai nevirto į skerdynes.“

Priešą ruošėsi apmėtyti vandens buteliais

Paklaustas, iš kur atsirado pasiryžimas rizikuoti savo gyvybe ir jungtis į nepriklausomybės gynėjų gretas, Albertas tikina – tokie įvykiai, jei nesi tam abejingas, negali neįtraukti. Po egzamino sausio 11 d. Albertas pasakoja nuėjęs prie jau užimtų Spaudos rūmų, vėliau – prie Televizijos bokšto.

„Jausmas buvo, kad ne ten esu, ne prie bokšto mano vieta, ne ten bus strateginis ir paskutinis taškas“, - puikiai savo savijautą iki šiol pamena pašnekovas ir pasakoja, kad būtent tada sugrįžo prie Aukščiausios Tarybos (AT). Tiesa, į pastato vidų, sako vyras, pateko tik atsitiktinumo dėka, mat visi gynybiniai būriai tada jau buvo suformuoti.

Aš nesu buvęs karys, nes mano priesaika nutrūks tada, kai nutrūks mano gyvybės siūlas.

„Ten tikslas buvo patekti į vidų, kad ir kas bebūtų. AT buvo beveik išsipūtusi nuo ten esančių žmonių, bet kadangi pora kursiokų jau buvo ten patekę, kažkaip atpažino mane, pasitarė su būrių vadais ir leido.“

Ko gero, šypteli Albertas, jis iki šiol užsimerkęs galėtų vaikščioti Seimo koridoriais, mat per kelias dienas Sausio 13 išvakarėse pastatą teko išnarstyti iki menkiausių užkaborių. Tiesa, tuomet dar 19-metis studentas su kitais kurso draugais karinės patirties beveik neturėjo. Paradoksas, tačiau būtent sovietų laikais mokyklose vestos karinės pamokos, sako Albertas, nepaprastai pravertė.

„Kai sausio 11 d. patekom į AT, pradėjom žiūrėti, kas vyksta. Dalis gynėjų ten tikrai buvo tik simboliškai – va, atėjom, viskas. Mes pradėjom vyresnius vyrus šnekinti – kodėl tik sėdi ir nieko nedaro. Na tai ką, sako, ateis, penkios minutės ir pereis per mus. Tai ką reikia daryti, kad nepereitų per 5 min.? Kad užtruktų 10, 30 minučių, o gal kelias valandas, kol jie mus iš ten išrūkys.

Karys Albertas
Karys Albertas
© DELFI / Domantas Pipas

Tada pradėjom rūpintis, kad pasitiktume priešininką kuo skaudžiau. Pagalys – gerai, metalinis strypas dar geriau, bet turi prisileisti, tikėtina, gerai parengtą priešininką su šarvuota liemene, šalmu, ginklu per rankos atstumą. Tai velniškai pavojinga. Tai pilnai suvokėm. Kaip tu jį bent sužeisi? Pradėjom ieškoti būdų, gal kažkaip įmanoma per atstumą. Buvo daug tuščių stiklinių butelių nuo limonado. Pirmą naktį visus surinkom, vandens pripylėm. Sakom, gaus į kaktą su sunkiu buteliu, jau gerai. Dieną vienas kolega sako – nerimtai čia tas vanduo, reikia degalų. Pradėjom naršyt po minią, vairuotojų prašyt benzino“, - pasiruošimą galimam sovietinės kariuomenės puolimui prisimena atsargos karys.

Buvo pasiryžę sudegti gyvi

A. Daugirdas teigia, kad per kelias dienas ruošiantis ginti AT buvo nupiešti ir apsvarstyti patys juodžiausi scenarijai. Dar prieš keletą metų vienos konferencijos Seime metu atsargos majoras minėjo, kad visi įėjimai į AT pastatą būdavo užminuojami, o kai kur stovėjo vyrai ant savęs turėję trotilo užtaisus.

„Tai ir demonstruoja dalies gynėjų absoliutų pasiryžimą. Arba arba. Balta arba juoda. Jokių penkiasdešimt pilkų atspalvių. Aš tų asmenų nepažinojau. Tik po to susipažinau ir tarnavau su vienu asmeniu, kuris turėjo tų sprogmenų, jis viską paliudijo. Po to susipažinau dar su vienu, kuris tai irgi paliudijo ir sakė: mes juos raminom. Sakėm, vyrukai, nedarykit to be leidimo, nedarykit savo iniciatyva. Bet tas pasiryžimas vienijo“, - tikina Albertas.

Vyras prasitaria, kad su kolegomis kurdamas atsitraukimo planą tam atvejui, jei visgi sovietų kariuomenė įsiveržtų į pastatą, jis buvo susitaikęs su mintimi, kad gali tekti sudegti gyvam.

Sau aš sakau, kad turėjau savo karą – Sausio įvykiai. Man tai mano karas. Visa laimė, tai nevirto į skerdynes.

„Suvokėm, kad trauktis galima iki dabartinių trečiųjų rūmų, iki stogo ir viskas. Ir arba ten sudegi, nes viską paskui save degini, arba nušokinėji pakopinėmis pastatų konstrukcijom po du aukštus iš karto – jeigu nenušaus, jeigu nesusilaužysi – gerai. Bet nežinai, ką ten nušokęs rasi ir ar tave suras. Bet vėl pagalvojom, kad reikia kuo daugiau bintų,tvarsliavos, kad, jei jau ištrūksim iš rūmų, suteikinėsim pagalbą“, - ramiai, tačiau užtikrintai pasakoja pašnekovas.

Kaip pats sako, buvo ir dar vienas planas tam atvejui, jei AT pastatas visgi būtų užimtas: „Rūmai užimti, sostinė užimta, valstybė vėl pilnoj okupacijoj. Iš vadų gavom tam tikrus nurodymus, kur susirinkt, kokiu būdu, kad vėl sueitumėm, kad vėl galėtumėm tęst pasipriešinimą.“

Jau vėliau, praėjus keleriems metams po Sausio įvykių, vyras teigia sužinojęs, kad buvo paruošti pogrindiniai butai su maisto atsargomis.

Stipri arbata ir krypuojantys stogai

Po to, kai sausio 11 d. buvo užimti strateginiai pastatai, tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius visiems AT buvusiems vyrams paskelbė ultimatumą – duota 15 minučių norintiems išeiti iš pastato, o visi likusieji – prisaikdinti kaip kareiviai. Panaši situacija, pamena Albertas, buvo ir Sausio 13 d., tik tuomet, sako jis, palikti pastatą visiems norintiems buvo duota valanda.

„Man atrodė, kad tai beprasmis veiksmas, bet tiek to“, - kategoriškai sako Albertas. Tiesa, vyras pripažįsta – įtampą ištvėrė toli gražu ne visi.

„Vėliau, kai po dešimtmečio pasikalbėjom, kai kurie sakė, kad jautė (kad nori išeit – DELFI), kai kurie sako, kad buvo kvaili. Buvo, kas iš ryto išėjo ir išėjo. Atlaikė tą Sausio 13-osios naktį, bet po to nei į savanorių tarnybą atėjo, nei į šaulius, nei kur kitur. Jie atlaikė ir, matyt, suvokė, kad viskas, čia buvo jų riba. Bet mes iki šiol juos gerbiam, jie atbuvo su mumis, jie nepasidavė. Ir tai stipru“, - pakiliu tonu sako Albertas.

Suvokėm, kad trauktis galima iki dabartinių trečiųjų rūmų, iki stogo ir viskas. Ir arba ten sudegi, nes viską paskui save degini, arba nušokinėji pakopinėm pastatų konstrukcijom po du aukštus iš karto – jeigu nenušaus, jeigu nesusilaužysi – gerai. Bet nežinai, ką ten nušokęs rasi ir ar tave suras.

„Per visus tuos Sausio įvykius sužinojau, kas yra stipri arbata, tas vadinamas čefyras“, - dar susitikimo pradžioje kaisdamas arbatą prasitarė vyras. Dienos, Aukščiausioje Taryboje, sako jis, buvo įtemptos, galvoti apie maistą ir miegą tiesiog nebuvo laiko.

„Pirmas paras iki Sausio 13-osios miegas buvo, kur nugriūsi. Mes turėjom gal dvi valandas sausio 12 dieną, kai viską radom, susiplanavom, benziną susipilstėm, maršrutai sudėlioti, barikados viduj sutvarkytos. Leidom sau numigt, nes jautėm, kad viskas, pirštą parodai ir visi kvatojasi. Jau jautėm, kad stogai krypuoja. Tai irgi negerai, reikia kažkiek atsikvėpti, kol ramu“, - pasakoja pašnekovas.

Karys Albertas
Karys Albertas
© DELFI / Domantas Pipas

Valgėm, sako jis, kas papuolė, ką sunešė Vilniaus nepriklausomybės aikštėje susirinkę žmonės.

„Žmonės daug suvežė, buvo įmonės, kurios vežė karštą arbatą, sriubą. Mityba – ką gausi, tas gerai. Po Sausio 13-osios prasidėjo rutininis budėjimas, stebėjimo postas aukščiausiam pastato taške. Po to, kadangi buvo šalta, žiema, mums davė vieną kabinetą pedagoginio tiltui stebėti: kokia situacija, skaičiuot, kiek pravažiuoja technikos. Tai buvo varginanti rutina. Ir gelbėjo ta, labiau patyrusių paruošta, atominė arbata, čefyriukas. Kai išgėrėm pamainos pradžioj, iki ryto akys buvo stačios. Praleidom dar dvi pamainas, draugams leidom miegot, sakom – vis tiek neužmigsim, nes akys piestu. Na tai dirbkim“, - prisimena vyras.

Įkvėpė 15-metė

Nors 1991 m. jam tebuvo 19-ka, šiandien atsargos karys sako – mirti nė kiek nebijojo. „Buvo vienintelė mintis – pasiruošt blogiausiam ir padaryt tai, ką turiu padaryt“, - tikina Albertas.

Pasitikslinus, ar mirties baimė nešmėkštelėjo net tada, kai jį pasiekė informacija apie Televizijos bokšto šturmą ir sužeistus civilius gyventojus, atsargos kario smilkinyje pastebimai įsirėžia arterija.

„Man tik sukilo adrenalinas – mus žudo, nekaltus, net beginklius žmones. Viskas. Dabar tegul tik ateina. Tai buvo trečia para be miego. Aliarmas būdavo kas pusę valandos – tankai važiuoja ir iš minkštasuolio, kurių Seime buvo pilna, šliauži į savo poziciją. Buvom tam tikri zombiai“, - prisimena karys.

Tai buvo varginanti rutina. Ir gelbėjo ta labiau patyrusių paruošta atominė arbata, čefyriukas, kai išgėrėm pamainos pradžioj, iki ryto akys buvo stačios. Praleidom dar dvi pamainas, draugam leidom miegot, sakom – vis tiek neužmigsim, nes akys piestu. Na tai dirbkim.

Informacija apie sovietinės kariuomenės siautėjimą prie Televizijos bokšto, pasakoja karys, AT gynėjus pasiekė ne iš karto. Kad kažkas vyksta Albertas pamena supratęs iš pamatytų greitosios pagalbos automobilių: „Jie važiavo masiškai, vienas po kito link televizijos bokšto su mirksinčiomis lempomis. Po visą miestą pasklido garsai.“

Tikslią informaciją, kas įvyko, sako pašnekovas, atnešė 15-metė mergaitė. Ji, prisimena Albertas, nuo televizijos bokšto atbėgo kruvinais rūbais. „Iki šiol apie ją pasakoju per visas paskaitas“, - paauglės narsa vis dar negali atsistebėti vyras.

„Mes buvom 19-kiniai jaunuoliai, o savo sudėtyje turėjome 15-kos metų mergaičiukę, beje, atbėgusią iš Karoliniškių. Ji buvo pirmoji, kuri papasakojo, kas įvyko prie televizijos bokšto. Ji mus įkvėpė. Palauk, 15-kos metų mergaičiukė ?! - prislopinęs balsą nuostabos neslepia karys. - Matyt, taip sutapo, kad per mūsų korpusą įėjo ir pirmoji papasakojo, kas įvyko. Pasakė, kad šturmavo, kad įsiveržė, kad tankai važinėjo, kad sužeisti, nukauti žmonės. Kad ji padėjo medikams, kiek galėjo. Jos rūbai dar buvo kruvini. Grįžo namo persirengt, tėvai uždarė namuose, Karoliniškėse. Bet ji sako: visa laimė, pirmas aukštas, pabėgau. Ir atskuodė į AT.

Kokios mintys galėjo būti apie pasitraukimą, kai 15-kos metų mergaičiukė kruvinais rūbais meldžia mūsų, kad neišvytume jos iš AT. Mes ją norėjom išmest, sakėm: viskas, vaike, padarei savo, eik toliau. Bet ne, ji taip ir liko su mumis.“

Su tėvais apie įvykius nekalba iki šiol

A. Daugirdas, paklaustas, kada prisipažino tėvams, ką veikė Sausio įvykių metu, gūžteli pečiais. „Turbūt po dešimtmečio“, - sako jis ir prisimena, kai, kaip pats sako, jo kraštiečiai tėvams pasakė, kad „jų vaikį matė prie AT“. Tik po dešimtmečio, šypsosi Albertas, mama prasitarė, „kad neapsigavo tie kaimynai“.

„Jeigu atvirai, aš bijojau išgąsdint tėvus. Jie po to dešimtmetį nežinojo, kur aš iš tikrųjų buvau. Mobilių gi nebuvo, bet kartas nuo karto susiskambindavom, pasikalbėdavom, kaip studijos sekasi. O aš jau visom jėgom buvau tarnystėj, o ne studijose. Aš labiau bijojau pavesti artimuosius, išgąsdinti, galų gale, bijojau, kad jei kas pasikeistų, jie nenukentėtų dėl mano įsitraukimo į tą veiklą“, - atvirauja A. Daugirdas.

Vyras pripažįsta iki šiol su tėvais apie tai daug nekalbantis. Matyt, sako jis, viskas jau užsiglaistė, o ir nerimas pasimiršo. Dabar, tikina vyras, su tėvais jam smagiau pasikalbėti apie pokario laikus, mat, sako jis, tėvai jau buvo tiek sąmoningi, kad atsimintų partizaninį judėjimą.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Sausio 13-ąją Aukščiausiąją Tarybą gynęs vyras: ruoškitės blogiausiam
© DELFI / Domantas Pipas

„Jau aš iš jų (tėvų – DELFI) spaudžiau, bandydamas suprast, lygint, kaip jie (partizanai- DELFI) jautėsi, kaip aš jaučiausi. Juos vadindavo banditais, partizanais vadinti buvo nesaugu, nes gal tu palaikai juos. O banditais – ar agentas išgirdo, ar skundikas – banditas yra banditas. Tėvai iki pat dabar taip sako: na tai tie banditai ateina, bėgam, slepiamės, jaudinamės. Stribai ateina, jaudinamės, bėgam, slepiamės. Tai aš jų ir klausiu – o kuo skiriasi stribai nuo banditų? Ir nustebau, kai jau buvau prisiskaitęs, prisiieškojęs informacijos, o mama praktiškai be pauzių pasakė: va, tie (banditai - DELFI) ateidavo, vienas lauke budi, du viduj meldžiasi, - nutyla pašnekovas ir po trumpos pauzės pratęsia, - vat ir skirtumas. Aišku, ir tie, ir tie valgyt reikalaudavo. Bet pirmiausia jie (partizanai - DELFI) norėdavo dvasiškai susidėlioti, ramioj aplinkoj, ne miške, ne bunkeryje, prie namuose esančio šventojo paveikslo.“

Šiandieną Albertas pats yra tėvas. „Aš laimingas turėdamas šeimą. Tai antroji mano šeima. Pirmoji buvo be vaikų. Buvo kaip buvo. Gražus etapas, bet jis pasibaigė ir aš sutikau žmogų, su kuriuo esu laimingas. Kaip sakau, gavau su kraičiu, su dviem dukrom. Vieną turim savo pagrandukę. Bet tie visi vaikai yra mano“, - vėjui varstant laukujes duris pasakoja karys.

Paklaustas, ar pačiam nebūtų baisu, jei dukra pasirinktų tarnybą profesionalioje kariuomenėje, karys nedvejoja – svarbiausia, kad užaugtų geru žmogumi, o ką pasirinks, tą.

„Man kitas klausimas, ar sugebėsiu nuo nulio žmogeliuką užaugint žmogumi, perteikt vertybinę sistemą. Kuo taps, tuo taps. Aš dukroj jau matau ne tuos savo genus, kuriuos norėčiau, - šypteli vyras. Jei dukra pasirinktų profesionalios karės kelią, pripažįsta pašnekovas, baisiausias būtų netekties jausmas. „Bet aš jau dabar sau pasakiau, ne dėl savęs auginu dukrą. Taip jau lemta, kad gimdom, auginam vaikus ne dėl savęs. Jiems perduodam savo patirtis, istorinį užtaisą ir viskas, eikit savo keliu. Aš šeimoj garsiai įvardiju – užaugsit, eikit, keturios pasaulio kryptys, paremsim, kiek galėsim. Man net minties, kad stiklinę man su vandeniu prie lovos turės atnešt senatvėj. Ne dėl to vaikas auginamas. Aš jau kaip nors pats“, - mintimis dalijasi pašnekovas.

Paruošė šeimą karui

A. Daugirdas – karys, kuris ne kartą komentavo geopolitinę situaciją ir įtampas vykstant Ukrainos įvykiams. Pašnekovas pripažįsta – iki šiol sulaukia klausimų, ar bus karas.

„Būdavo, kad kirpykloj kirpėja užduoda tokį klausimą. Tai šiek tiek trikdydavo, bet stengiuos atsakyt – ruoškitės blogiausiam ir jeigu tai neįvyks, nieko neprarasit. Tiesiog saugiau gyvensit. Tai irgi svarbu. Tai reiškia, kad nepanikuoji, gyveni ramiai, nes padarei, kas nuo tavęs priklauso. Bet pasiruoškit, nes jeigu jūs nekaupiat atsargų, kaip rekomenduojama, jeigu jūs nenumatėt, kur šeimą galit galbūt saugiau išvežt, nekaltinkit, kad tokios baisybės užgriuvo. Pasiruoškit.

Taip visiem ir aiškini. Karas vyksta. Bet ar bus? Visada sakau – aš nenoriu. Aš nekenčiu karo, nekenčiu karybos, bet aš žinau, kad tai kartais mūsų kvailoj aplinkoj vienintelė išeitis, jėga prieš jėgą. Diplomatija kai kada išsenka. Nekenčiu šito. Mano šeimoj yra mirštantis narys. Mes laukiam, kada ji užges. 19- kos metų mergaičiukė. Aš nekenčiu atiduoti pinigus karybai, kai reikia medicinai. Valstybės biudžeto pinigus yra daug kur nukreipt, daug problemų galima išspręst. Mes žudom vieni kitus, bet jeigu nesiruošim tam, mus vėl šimtui metų ar daugiau paklos ant menčių, jeigu apskritai išliksim kaip tauta. Todėl sakau – pasiruoškim, bet negyvenkim tuo visą laiką.“

Antrąją savo šeimą jau po išėjimo į atsargą sukūręs Albertas pripažįsta, kad kone iš karto artimiausius žmones paruošė baisiausiam scenarijui. „Susakiau, kas ką turės daryt. Va, jūsų lauknešėliai, sukrauti, visi žinot jų turinį. Pirmas veiksmas, jei aš pašonėj, ką darysim. Pasakiau, kad savo elgesiui turėsit tik minutes, nusiteikit tam. Karts nuo karto prisimenam, ką reikėtų daryt“, - pasakoja Albertas. Perklausiu: „Paruošėt šeimą karui?“ „Taip“, - ramiai atsako karys ir patikina, kad maisto atsargomis visai šeimai iki šiol rūpinasi pats.

Būdavo, kad kirpykloj kirpėja užduoda tokį klausimą. Tai šiek tiek trikdydavo, bet strengiuos atsakyt – ruoškitės blogiausiam ir jeigu tai neįvyks, nieko neprarasit. Tiesiog saugiau gyvensit. Tai irgi svarbu. Tai reiškia, kad nepanikuoji, gyveni ramiai, nes padarei, kas nuo tavęs priklauso. Bet pasiruoškit, nes jeigu jūs nekaupiat atsargų, kaip rekomenduojama, jeigu jūs nenumatėt, kur šeimą galit galbūt saugiau išvežt, nekaltinkit, kad tokios baisybės užgriuvo.

Paklaustas, kaip vertina faktą, kad retas žmogus yra sukaupęs reikiamą kiekį maisto atsargų karo atvejui, pašnekovas sutinka, kad dažnas iki šiol nejaučia realios karo grėsmės.

„Žmogus linkęs save apgaudinėt. Praeis pro mus. Nepalies mūsų jokiu kampu. Vieni apžvalgininkai vienaip sako, kiti kitaip ir žmonės abejoja. Ką daryt, gal išvažiuot. Žmonės renkasi tą apgavystę, ji patogi. Bet jei palaipsniui, kol taika, pasidarytume kai kuriuos namų darbus be įtampos, tai neapsunkintų. Tiesiog būsim mažesniam strese, jei prasidės. Jeigu...“ - neužbaigtą mintį palieka pašnekovas ir siurbteli kavos iš viso pokalbio metu rankose laikyto kareiviško aliumininio puodelio.

Kas rytą sako maldelę

Nors Albertas šiandien veda išlikimo kursus, kurių esmė – perlipti per visas ar bent daugelį savo baimių, paklaustas, ar pats jau visoms pažiūrėjo į akis, pašnekovas sudvejoja.

„Ar visom, nežinau, gyvenimas dar parodys. Kokia gali būti pati baisiausia? Išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Vienoks ar kitoks. Iki mirties baimės. Šituos patyriau. Žinau, kiek jie man kainavo. Kokius įrėžius paliko. Sakau, kad nenorėčiau netekt mylimo žmogaus. Aš to bijau. Šeimos sugriuvimo bijau. Save gaudai, ar viską darai, kad nepastūmėtum į tą pusę veiksmo.

Ko tikrai nebijau – mirties. Kad ir kaip tai skambėtų. Visiems sakau – čia ir dabar. Jeigu reikia, prašom. Jeigu taip lemta. Aš viską dariau, kas, mano galva, buvo reikalinga man, artimiesiems, valstybei. Aš daug praėjau, daug išbandžiau. Man dabar su visu tuo nebaisu numirt. Gaila būtų šeimos. Tokią turiu baimę. Kvailai nuotykių neieškau, kvailai nesistengi pasidaryt traumos, nešu atsakomybę“, - sako atsargos karys.

Prakalbus apie talismanus, pašnekovas patikina tokių neturįs, o ir prietarams, sako jis, stengiasi nepasiduoti.

„Nepasiduodu. Nuo vaikystės žinau juodos katės perbėgimą. Nei baladoju, nei nieko. Galbūt būdavo savo laiku iki suaugimo. Žinau, kad būna juodų dienų. Viskas krenta, viskas lūžta ir jos nutinka nepriklausomai nuo jokių ženklų. Būna nuojautų.

Į Afganistaną mano vaikystės draugas įdavė iš Izraelio, iš Jeruzalės, parvežtą katalikišką simbolį. Nors esu krikštytas, mano įsitikinimai šiek tiek kitokie. Bet taip, aš jį turėjau ir iš pagarbos draugui, ir dėl to, kad aš priimu tą gerąjį katalikybės užtaisą.

Šiaip lyg ir neprisirišu. Man artimas lokio totemas. Iš pagonybės laikų. Man priimtinas senojo tikėjimo suvokimas, arčiau gamtos, arčiau natūralumo. Iš JAV parsivežiau lokio nagą. Būna pasikabinu per renginius. Dabar jau daug metų turiu savo rytinę maldelę, kurią kiekvieną rytmetį kartoju, kuri padeda man prisiminti artimus žmones, vertybes. Tai kartais primena, net padeda: aaa, mamai jau savaitę neskambinau“, - šypteli pašnekovas.

www.DELFI.lt
52