Atsinaujinus kariniam Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktui Lietuvos fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas nuvyko į vienu karščiausių pasaulio taškų dabar įvardijamą Kalnų Karabachą. V. Balkūnas iš Lietuvos išvyko spalio 7 dienos vakarą, tačiau į Kalnų Karabacho sostinę Stepanakertą patekti pavyko tik spalio 11-ąją.

Tai – antroji pasakojimo apie Kalnų Karabachą dalis. Pirmąją galite skaityti čia.

Kelias į vieną karščiausių pasaulio taškų


Nors ir netikėjau, bet pagaliau pavyko gauti visus reikiamus leidimus, automobilį su vairuotoju ir žalią šviesą išvykti į Kalnų Karabacho sostinę Stepanakertą. Mus pasitiko kokių dvidešimties metų senumo mersedesas. Važiuojame keturiese – du lietuviai, kanadietis ir prancūzas.

Rusų operatorius paprašė nuvežti Stepanakerte likusiam kolegai jo lagaminą. Tasai užėmė pusę automobilio bagažinės. Dar pora krepšių ir turime komišką vaizdą, kaip vairuotojas bando uždaryti bagažinę. Pavyko tik po keletos minučių. Likusius daiktus teko krauti į vidų ant kelių.

Automobilyje sėdim apsivilkę šarvinėmis liemenėmis ir šalmais. Net ir liesiems žmonėms tai yra iššūkis. Kas patogu, kad manoji liemenė su pečių apsauga. Galima patogiai atremti galvą.

Tokiais atvejais mane kiek glumina faktas, kad žurnalistai būna su pilna ekipuote, o prie vairo sėdintis vietinis – kaip stovi... Tada atrodo, kad pats perdedi pavojų ir pradedi nejaukiai jaustis. O tai tampa pavojinga. Nes bet koks atsipalaidavimas ar mąstymas – ką kiti pagalvos – yra pirmas žingsnis į nelaimę.

Kelyje – pirmieji kariniai sunkvežimiai


Kelyje pasirodė pirmieji kariniai sunkvežimiai su artilerijos pabūklais ir kariais. Vieni išvažiuoja, kiti dar tik pakeliui. Mūsų vairuotojas, prasilenkdamas su kiekvienu jų, pasignalina ir paleidęs kelioms akimirkoms vairą iškelia ir sukabina rankas – taip sveikindamas karius. Kai kurie jų jam atsako iškeldami du pirštus – pergalės ženklą.

Pakeliui ramybė – niekas mūsų nė karto nesustabdo, nors keletas neaiškių patikros punktų yra.

Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Kurį laiką kolegos dar naršo internete ir susirašinėja, bet netrukus ryšys dingsta visiškai. Tai reiškia, kad įvažiavome į Kalnų Karabacho teritoriją.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Netrukus darosi nejauku. Vairuotojas pradeda didinti greitį ir atrodo, kad vos pataiko į serpantinų posūkius. Vis išvažiuoja į priešpriešinę juostą. Netrukus paaiškėja, kodėl. Mes priartėjome prie Stepanakerto – bene vienos pavojingiausių pasaulio vietų. Vairuotojas spaudžia kiek gali, kad tik kuo trumpiau užtruktų šiame mieste ir galėtų kuo greičiau grįžti į ramius namus. Pabaigoje jam net tenka išlipti ir pasitikrinti ratus, mat nuo didelės apkrovos užkaito ir pradėjo svilti stabdžiai.

Jerevane mums pasakojo, kad Stepanakertas sugriautas ir dabar ims bombarduoti kitus miestus –azerai nori pridaryti kuo daugiau nuostolių, nes žino, kad armėnams teks atstatyti viską. Taip silpninama valstybės ekonomika.

Pervažiavus išilgai miestą be kai kur išdaužytų langų nesimato, kad centras būtų rimčiau nukentėjęs. Tai kiek nustebino. Ryt tikiuosi, pavyks daugiau pamatyti.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Kodėl aš kaskart noriu važiuoti į patį įvykių epicentrą? Todėl, kad tik tada gali pamatyti bent dalį tiesos. Kai važiavom čia – mums sakė, kad Kalnų Karabacho sostinės Stepanakertas yra visiškai sugriautas.

Pasauliui taip pat transliuojami vaizdai iš griuvėsių, aplink sudegę automobiliai ir sprogmenų likučiai. Realybėje mieste yra kelios kiek stipriau apgriautos vietos. Stipriai apgriauta porą daugiabučių, kelios parduotuvės išdužusiomis vitrinomis ir dar keliose vietose matyti griuvėsiai. Tai jokiu būdu nesumažina skausmo, kurį patyrė žmonės žuvus jų artimiesiems. Tai nepakeičia žmonių jausmų, kurie neteko visą gyvenimą kaupto turto.

Tai greičiau bandymas parodyti mums, kad žiniasklaidoje matome tik išskirtinai dramatiškus vaizdus ir taip susiaurinamas tikrovės vaizdas. Reikia suprasti, kad jeigu bus sugriauta 5 proc. miesto, būtent tas detales fotografai ir parodys, o žurnalistai aprašys. Tačiau mes nepamatysime likusių 95 proc. miesto.

Sustojam prie spaudos centro. Rūsyje įsikūręs štabas dar kartą duoda mums trumpas instrukcijas. Čia vyksta spaudos konferencijos, veikia bevielis internetas. Pasieniais susėdę ant žemės darbuojasi keletas žurnalistų. Ant kėdžių sudėtos šarvinės liemenės. Šiandien čia ramu. Nuo ryto niekas nesprogdino. Visi jaučiasi šiek tiek atsipalaidavę. Įdomi detalė – mediacentras įrengtas mokyklos požeminėje šaudykloje.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Viešbutis, kuriame žurnalistai miega tualetuose


Stepanakerto centre stovintis didžiulis stiklo fasado viešbutis visiškai užimtas. Nėra nė vieno laisvo kambario, kuriame galėtume apsistoti. Viską užėmę kolegos žurnalistai. Tačiau didelio džiaugsmo jame gyventi jiems nėra. Bent menkiausias sprogimas, ir stiklai duš tiesiai ant galvų. Todėl dauguma jų miega tualetuose ar netgi koridoriuose prie liftų. Būtent čia yra storiausios sienos. Sako, kad kiti dar ir čiužiniais langus užremia.

Kadangi vietos bene pagrindiniame viešbutyje neradome – teko ieškoti bet kokios pastogės. Per tą laiką sutemo. Pavyko gauti vietinio viešbučio savininko numerį. Jam paskambinus ir pasakius savo bėdas, jis pats atvažiavo mūsų paimti ir nuvežė į nedidelį, bet jaukų pastatą miesto pakraštyje.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Kiekvienam skyrė po kambarį, pavaišino kola ir pažadėjo paieškoti taksisto rytojui, mat niekas nenori važinėti po miestą... Tik išvažiuodamas paprašė vieno dalyko – nedegti balkone šviesos ir visuomet laikyti užtrauktas užuolaidas: tam, kad nesimatytų jokios šviesos ir būtų sunkiau nusitaikyti. Po kurio laiko dar parašė žinutę su prašymu išjungti šviesą ir koridoriuje, mat ji matosi pro stiklines duris.

Tokios procedūros laikosi visi miesto gyventojai. Netrukus viens po kito sudunksėjo keli sprogimai. Kažkur tolumoje, nes langai nesudrebėjo.

Ryte pabudau puikiai išsimiegojęs šiltoje lovoje. Kolega sakė, kad naktį buvo mažiausiai dešimt sprogimų. Tik aš nieko negirdėjau. Miegojau. Gal ir gerai. Kuo geriau išsimiegi, tuo lengviau dirbasi ir mažiau nervingas esi. O šalto proto nebuvimas labai trukdo.

Žmonės Stepanakerte jau irgi pripratę. Galbūt vienintelis skirtumas – dideli automobilių greičiai mieste, o pačių automobilių daug mažiau. Pastaroji naktis buvo sąlyginai rami. Niekas nežuvo, nebuvo sužeistas ir nepridaryta didelių nuostolių, nors ir šaudė į miestą.

Po kurio laiko apšaudymas tampa tiesiog statistika. Žmonės įpranta gyventi tokiomis sąlygomis. Tai tampa kasdienybe.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Apgriauto daugiabučio istorija


Sustojame prie stipriai apgriauto penkiaaukščio daugiabučio. Čia nebėra nė vieno gyventojo. Beveik visi jo butai be langų ir tartum išsiurbti vakuumo pompa. Apačioje esančių parduotuvių stiklai išdužę, aplink mėtosi prekės. Tačiau niekas jų nekliudo. Kitaip šioje šalyje ir būti negali. Aš net neklausiu apie marodieriavimą. Įžeisčiau armėnus.

Aplenkdamas automobilius, kurie atrodo lyg sumindžiotos pigios mėsos skardinės dėžutės, suku vidinio kiemo link. Kone kaktomuša susitinku su dviejomis raudančiomis moterimis. Spusteliu vienos iš jų portretą ir iškart nuleidžiu kamerą – jos draugė man paaiškina, kad čia per sprogimą žuvo jos sūnus...

Per betono nuolaužas braunuosi į laiptinę. Kažkur viršuje girdisi plaktuko dūžiai. Lipu aukštyn.

Ketvirtame aukšte sutinku vyriškį, apkalantį buto duris. Kaip vėliau išsiaiškinu – tai Eduardas. Jis čia gyveno, tik aukštu aukščiau, bet kala ne savo duris. Kaimynės – ji prašė pasirūpinti jos turtu.

Klausiu, kaip viskas nutiko. Eduardas sako, kad tiesiog staiga sprogo ir niekas nesuprato, kaip kas ir kodėl. Smūgis nunešė viską aplink. Metalinės durys buvo įspaustos į buto vidų, o oro slėgis išėjo lauk išdauždamas langus iš vidaus.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Eduardas nenukentėjo. Užtat, pasak jo, karį, kuris atvažiavo aplankyti mamos, sudraskė į gabalus. Būtent ją ir sutikau eidamas į kiemą...

Kitas kaimynas Armen vėliau papasakojo, kad išgirdę oro pavojaus sirenas beveik visi namo gyventojai pasislėpė rūsiuose. Tuo metu Artūras atbėgo ieškoti savo mamos Maretos. Ji buvo pasislėpusi kito namo rūsyje.

Neradęs mamos, jaunas vyras išėjo iš laiptinės – kaip tik tuo metu įvyko sprogimas. Iš Artūro neliko beveik nieko, sako Armen, rodydamas tamsiai raudonas dėmes ant už poros dešimčių metrų esančio garažo sienos.

Laiptinėje liko 18 gyventojų. Ir jie visi rūsyje

Prie kitame miesto gale esančio daugiabučio sudėtos raketų ir kitų sprogmenų nuolaužos. Kai kurios jų labai neįprastos. Apvalus rutulys su spygliais. Bet telpa kone delne. Kol jį fotografuoju, iš laiptinės išeina moteris. Po kelių minučių pakviečia į svečius. Tik tai nėra butas.

Jau dvi savaites ji gyvena po žeme. Kartu su kitais 17 laiptinės gyventojų. Jie neišvyko į Armėniją –pasiliko gyventi kur ir gyveno. Tik dabar jau po žeme. Daugiabučio bendro naudojimo rūsio patalpos tapo laikinais namais.

Čia, dviejose, maždaug dvidešimties kvadratų patalpose šie žmonės ir glaudžiasi. Pasieniais sustatytos senos metalinės lovos. Sako, jų tiesiog neišmetė ir paliko rūsyje. O dabar ėmė ir prisireikė. Priešingoje pusėje – medinės lentynos su maistu. Viduryje – bendras stalas. Kitoje patalpoje – paruošta, bet dar neveikianti šildymo krosnelė, televizorius, rodantis programą apie armėnų išminuotojus, ir puodas su pietumis – verdančiomis bulvėmis ir kiaušiniais.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Helmutas – vyriausias iš čia pasilikusiųjų. Jam jau beveik 80 metų. Gimęs ir užaugęs Kalnų Karabache. Visi kaimynai jį vadina „diedu“. Po žeme jis gyvena jau dvi savaites. Nuo pat konflikto pradžios. Žiūri televizorių ir kaltina Vladimirą Putiną, kad jis kariauja šį karą ir nieko nepadeda Armėnijai. Jis jau pragyveno kelis karus. Sako, pragyvens ir šį.

Sekančios laiptinės rūsyje nuo apšaudymų taip pat glaudžiasi vietiniai armėnai. Čia laikinai tarp betoninių sienų besiglaudžianti Venera kare prarado savo sūnų. Tačiau žurnalistų apsilankymas ją pradžiugina – kaip ir kitus čia laikinai apsistojusius laiptinės gyventojus.

Jau per pirmąsias minutes pamatome armėnišką svetingumą. Ant stalo greitai atsiranda agurkai, pomidorai, mėsos užkandžiai ir kitas maistas. Žinoma, prie jo ir – vynuogių naminė degtinė.

Armėnų svetingumas yra ypatingas. Keliavau nemažai, bet nieko panašaus neteko patirti. Žmonės nuo apšaudymo slepiasi po žeme ir klausia, ar gali tau kuo padėti? Krauna maistą ant stalo ir dar įdeda į kišenę.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Dingęs ryšys verčia jaustis nesaugiai

Sako, naktį vėl buvo sprogimai. Bet ir vėl nieko negirdėjau. Kažkaip ypatingai gerai miegu. Stresas ir nerimas išnyko vos čia atvažiavau. Užtat ryte nutiko baisesnė blogybė šiuolaikiniam žmogui – dingo internetas. Nėra mobilaus ryšio, nebeliko ir interneto. Priprasti prie to galima gal ir visai nesunkiai, tačiau svarbiausias tikslas – informuoti artimuosius, kad viskas gerai. Pastebėjau, kad dauguma žurnalistų sunkiai draugauja su saugumo procedūromis. Po visų patirčių dirbant užsienyje man tai tapo vienu svarbiausių dalykų.

Būtina turėti kas seka maršrutą, žino, su kuo, kur ir kada esi. Kokiu adresu gyveni, su kuo išvažiuoji ir ką daryti, jeigu neatsiliepi iki sutarto kontrolinio laiko. Kiekvienas išvažiavimas į tokią vietą mane daro labiau atsakingą už save ir kolegas.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Tai nėra baimė. Tai tiesiog galvojimas apie savo gyvybę, sveikatą ir artimuosius. Kaskart aiškėjant planams ar jiems pasikeitus visa tai įrašau į keliems žmonėms prieinamą dokumentą internete. Ten sudėta ne tik mūsų gyvenamoji vieta, bet ir artimųjų kontaktai ir išskirtiniai požymiai, pagal kuriuos galima būtų atpažinti kūną.

Štai kodėl šįkart buvo taip nejauku, kai ryte negalėjau duoti žinios, kad po nakties viskas su mumis gerai ir ką darysime toliau. Kiekviena detalė – mašinos, kuria važiuoji numeriai, vardai, pavardės, pravardės, telefono numeriai – yra svarbu norint vėliau atsekti, kas nutiko, jeigu pradingtum arba neišeitum į ryšį kaip sutarta.

Lydi daugybėje karo zonų buvęs išminuotojas

Žurnalistų darbe yra toks terminas „fikseris“. Tai vietinis žmogus, kuris padeda žurnalistams veikti jiems nepažįstamoje aplinkoje. Jis vairuoja, verčia, ieško pašnekovų ir kartais saugo. Šiandien mūsų vedlys – Asqanaz. Tai armėnas iš Jerevano, kuris savanoriškai padeda žurnalistams, nušviečiantiems karo įvykius.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Subombarduotas daugiabutis – tarsi išsiurbtas: ieškodamas mamos čia žuvo jaunas vyras
© Vidmantas Balkūnas

Asqanaz ne iš kelmo spirtas. Paklaustas kokia jo profesija, nenoriai bet prasitarė, kad jis – humanitarinis išminuotojas, dirbęs kariniuose konfliktuose Kombodžoje, Afganinstane, Gruzijoje ir kitur.

Iki šių įvykių jis porą metų tarnavo kariuomenėje Kalnų Karabache, po to dar keletą metų čia savanoriavo. Dabar, kai prasidėjo karas, jo nepakvietė į kariuomenę, todėl sprendė kaip kitaip galėtų prisidėti prie pagalbos šaliai sunkiu metu.

Nusprendė pasisiūlyti vežioti ir prižiūrėti užsienio žurnalistus. O tokių žmonių čia labai trūksta.

Asqanaz dirba labai profesionaliai. Puikiai moka anglų ir rusų kalbas, pažįsta vietovę, moka bendrauti su žmonėmis ir žino ko reikia žurnalistams. Negana to – visa tai daro nemokamai.

Būtent jis ir nuvežė į senąją Kalnų Karabacho sostinę apžiūrėti sugriautos istorinės armėnų katedros. Apie tai – trečioje pasakojimo „Laiškai iš Kalnų Karabacho“ dalyje.


www.DELFI.lt
17