Idėjinis nepriklausomybės lyderis, valstybės kūrėjas, Sąjūdžio juodadarbis ir smegenys – tai tik keli skambūs epitetai, kuriais apibūdinamas filosofas Romualdas Ozolas. Jis neabejotinai buvo viena ryškiausių asmenybių Lietuvos atgimimo istorijoje.

Nors sugebėjo sutelkti žmones tada, kai to labiausiai reikėjo, R. Ozolas taip ir netapo formaliu Sąjūdžio lyderiu. Šios pareigos atiteko Vytautui Landsbergiui. Būta kalbų, kad prieš priimant šį sprendimą sutarta dėl vadovų rotacijos, tačiau ji niekuomet taip ir neįvyko.

R. Ozolo bendražygiai neslepia, kad dėl to jis ilgai jautė nuoskaudą. Tuo labiau, kad už sprendimą tapti politiku tikėjo sumokėjęs itin skaudžiai. 1991 m. sausio 1 dieną sumuštas ir nužudytas vienintelis R. Ozolo sūnus – istorijos studentas. Mįslinga jaunuolio mirtis nebuvo iki galo išaiškinta.

Gyvenimą R. Ozolas paskyrė kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip ją matė, – prieštaravo stojimui į Europos Sąjungą, euro įvedimui. Kadangi turėjo įprotį viską dokumentuoti, Lietuvai paliko ir gausų archyvą – garso įrašus, dienoraščius, nuotraukas. Kai kurie iš atsiminimų, autoriaus prašymu, įslaptinti iki šiol.

Paskutinę sausio dieną R. Ozolui būtų suėję 81-eri. Deja, prieš pusketvirtų metų jo gyvybę pasiglemžė vėžys.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Antroje ciklo dalyje – R. Ozolo gyvenimo vingiai.

Įvardijo didžiausią gyvenimo moralinį nuopuolį, artimieji vadino išdavyste

R. Ozolas gimė Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje, tarnautojo šeimoje. Baigė vidurinę mokyklą Šiauliuose, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo filologo išsilavinimą. Iš pradžių jis įsidarbino Kraštotyros draugijoje, vėliau ėmėsi redaktoriaus darbo.

„Pajuntu, kad ir žurnalistika neduoda atsakymo, kodėl mes gyvenam „ne taip“ ir kaip reikia gyventi. Metu darbą, gyvenu tėvų sodyboje ir rašau. Ir tai netenkina. Trumpam grįžęs į darbą, įstoju į filosofijos aspirantūrą. Po trejeto metų įtempto darbo (ypač – antikos studijų) perprantu būties sąrangą. Ateina Didysis Prašvietėjimas. Nuo to laiko lieka tik darbas“, – taip apie šį savo gyvenimo etapą yra kalbėjęs pats R. Ozolas.

Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas
© ELTA
Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas


Būdamas 34-erių jis įstojo į Lietuvos komunistų partiją. Tiesa, vėliau pripažino, kad tai – didžiausias jo gyvenimo nuopuolis, kurį artimieji vadino net išdavyste.

Nepaisant to, minėtos partijos nariu R. Ozolas išbuvo iki pat Sąjūdžio. Užimamos pareigos jam leido dirbti universitete, leisti knygas apie filosofiją. R. Ozolas yra dirbęs ir LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate.

„Ilgai dvejojęs apsisprendžiau pažiūrėti, „kas daro socializmą“. Po poros metų buvo visiškai aišku. Kol pavyko išeiti, prireikė dar dvejų. Tačiau Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ sutikau, pažindamas ir būtį, ir buitį. Reikėjo tik apsižiūrėti, „iš kurios pusės prieiti“, – apie šią patirtį yra pasakojęs jis.

Į Sąjūdį atvedė neformali veikla

Sąjūdžio istoriją visi pradeda skirtingai, tačiau dažnai jo ištakos siejamos su neformalia įvairių būrelių veikla.

Pavyzdžiui, R. Ozolas priklausė neformaliam filosofų ir istorikų klubui, kuris rengdavo diskusijas apie istoriją, kultūrą, istorinę sąmonę. Pats jis savo įvadu į Sąjūdį laikė kraštotyrines ekspedicijas, Knygos bičiulių draugijos veiklą ir pokalbius „Žinijos“ draugijoje.

„Su itin dideliu pasitenkinimu iš priešsąjūdinės veiklos nurodau tą faktą, kad 1988 metų birželio 2 d. diskusijos „Ar įveiksim biurokratiją“ metu prasidėjusį „persitvarkymo judėjimo“ kūrimąsi iš Mokslininkų rūmų pavyko nukelti į Mokslų Akademiją, kur birželio 3 d. susirinko visi drąsiausieji ir į Iniciatyvinę grupę pasiūlė tokius visuomenės veikėjus, kurių represavimas neišvengiamai būtų atsisukęs prieš režimą Lietuvoje. Nuo tol liko tik veikti“, – rašo pats būsimasis signataras.

Romualdas Ozolas, Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis
© ELTA
Romualdas Ozolas, Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis


Buvo tas, aplink kurį būrėsi visi

Politologės Ainės Ramonaitės teigimu, R. Ozolas buvo jungiamoji Sąjūdžio figūra – pakankamai žinomas, turintis daug ryšių skirtingose diskusijų grupėse ir filosofinį – idėjinį užtaisą.

„Jei žiūrėtume į Sąjūdžio pradžią, kaip jis buvo įkurtas, R. Ozolas buvo pagrindinė asmenybė. Tie, kurie galvojo kažką daryti, pas jį pirmiausiai ir ėjo su tomis idėjomis, nes jis buvo tarsi tarpininkas, jungiantis daug skirtingų diskusijų grupelių. Sakyčiau, jis toks pagrindinis lyderis tuo metu buvo“, – pripažino profesorė.

R. Ozolo bendražygiai tikina, kad jis kartu visuomet turėjo aiškų tikslą – nepriklausoma valstybė ir laisva tauta.

„Būrėmės po R. Ozolo, kuris tuo metu dirbo „Minties“ leidykloje, vėliava. Aš jo bute vykstančiose diskusijose dalyvavau nuo 1982 m. Pažinojau jį iki pašaknų. Būtent jis pirmasis pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia kurti, reikia burtis į judėjimą už nepriklausomybę“, – savo prisiminimais su LRT yra dalijęsis vienas Sąjūdžio kūrėjų, iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis.

Kodėl Sąjūdžio lyderiu tapo ne R. Ozolas, o V. Landsbergis

Sąjūdis kurį laiką neturėjo vadovybės. Buvo manoma, kad vieną asmenį paveikti būtų kur kas paprasčiau nei visus iniciatyvinės grupės narius. Tačiau po to, kai sovietiniame laikraštyje „Izvestija“ pasirodė straipsnis, puolantis Sąjūdį ir aiškinantis, kad jame veikia nacionalistai ir ekstremistai, viduje kilo diskusija.

Klausiama, kodėl tuomet ne R. Ozolas, o V. Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu, A. Ramonaitė patikino, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas lyderis turi savo rolę.

„Pirminiame Sąjūdžio etape R. Ozolo rolė buvo labai reikšminga – tiek idėjine, tiek jungties prasmėmis. Jis suvedė į krūvą skirtingus žmones. Tačiau kai atėjo sprendimų metas, V. Landsbergio turimos savybės galbūt tapo naudingesnės. Šachmatininko, mokančio priimti strategiškai reikšmingus sprendimus. Iš šono žiūrint, matyti net gražus pasidalinimas, bet, aišku, kad žmonės yra žmonės, todėl tam tikrų nuoskaudų, žinoma, buvo. R. Ozolas, kiek suprantu, nebuvo labai laimingas, kad tarsi buvo nustumtas į antrą planą “, – dėstė A. Ramonaitė.

Vienas geriausiai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakas žinančių žmonių Alvydas Medalinskas DELFI yra pasakojęs, kad į tarybos pirmininkus anuomet pasiūlyta rinkti abu – ir strategu laikytą R. Ozolą, ir taktiku vadintą V. Landsbergį, tačiau pastarasis esą ragino nesiskaldyti.

„V. Landsbergis tada pasakė tokią frazę, kad jeigu jau jūs balsuotumėt už mane, aš norėčiau, kad būtų išrinkta vienbalsiai, kad nebūtų čia tokio skaldymosi. Ir tai buvo labai taktiškai gudrus žingsnis. R. Ozolui nebebuvo, ką sakyti. Visi sąjūdininkai pasisuko į R. Ozolą: „Tai kaip?“ Romas sako: „Aš neprieštarauju“, – aiškino A. Medalinskas.

Be to, R. Ozolas dažnai būdavo tarp tų, kurie kalbėdavo tik apie Lietuvos nepriklausomybę be jokių galimybių derėtis, kai kurių buvo laikomas net radikalu, o štai V. Landsbergis garsėjo kaip gebantis rasti kompromisus net ir tarp skirtingų įsitikinimų žmonių.

Kazimira Prunskienė, Romualdas Ozolas
© ELTA
Kazimira Prunskienė, Romualdas Ozolas


Turėjo užimti V. Landsbergio vietą, tačiau rotacija neįvyko

Abu DELFI pašnekovai užsiminė, kad tuomet kalbėta ir apie vadovų rotaciją. Sutarta, kad po pusmečio V. Landsbergio vietą užims R. Ozolas. Vis dėlto taip nenutiko.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Zigmas Vaišvila viešai yra pasakojęs, kad po minėto pusmečio, kai turėjo susikeisti pareigomis, V. Landsbergis pranešė, kad Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“, kurio sumanytoju ir įgyvendintoju, pirmuoju vyr. redaktoriumi buvo R. Ozolas, „kažką negerai padarė su finansais“.

R. Ozolas tuomet esą impulsyviai užsiplieskė, tačiau V. Landsbergio siūlymu buvo sudaryta leidinio veiklos patikrinimo komisija. Neskaidrios veiklos pėdsakų ji nerado, bet klausimas dėl rotacijos buvo pamirštas, jį užgožė ir kiti įvykiai.

Pats V. Landsbergis žiniasklaidoje taip pat ne kartą kalbėjo šia tema. Anot jo, R. Ozolas savo kandidatūrą į pirmininkus atsiėmė dar prieš balsavimą, pirmininkas galiausiai buvo išrinktas vienbalsiai, tai patvirtinta, dokumentuota ir nebeturėtų kelti klausimų.

„Aš negaliu papasakoti, kodėl ir ar tikrai turėjo būti rotacija. Tik tiek, kad kai aš buvau išrinktas pirmininku, aš sakiau, jog jeigu su manimi kas nors atsitiktų, aš negalėčiau eiti funkcijų, tai štai yra R. Ozolas, kuris mane pakeis. Bet nebuvo oficialiai įforminta kaip pavaduotojas, nors dabar matau, kad taip rašo, esą jis buvo pavaduotojas“, – apie rotacijos procesus DELFI yra kalbėjęs jis.

Nemėgo „lipti per galvas“ ir dėl to gavo daug smūgių

Paklaustas, kaip tai paveikė patį R. Ozolą, šiuo metu jo rankraščius nagrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Algimantas Jankauskas DELFI sakė, kad jis nemėgo „lipti per galvas“ ir dėl to yra gavęs daug smūgių.

„R. Ozolas buvo už vienybės išsaugojimą. Jis daug smūgių gavęs. Galiausiai ir liko daugiau filosofas, mąstytojas, o ne politikas. Tai jam gal ir neleido leistis į intrigas. Kai kur politikoje dėl to jis tapo pralaimėtoju, o ne laimėtoju“, – pripažino pašnekovas.

Žmogus, turėjęs užimti Landsbergio vietą: didžiausias gyvenimo nuopuolis ir mįslinga sūnaus mirtis
© ELTA


A. Jankausko teigimu, R. Ozolas visuomet turėjo valstybės viziją ir ją nuosekliai gynė.

„R. Ozolas išskirtinis ir savitas iš visų signatarų yra tuo, kad jis turėjo valstybės idėją. Ją jis apgalvojo dar iki nepriklausomybės, buvo ištikimas ir nuosekliai gynė. Tai vienas konceptualiausių žmonių. Neatsitiktinai Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo net 6 filosofai, kurie sudarė jo branduolį“, – patikino A. Jankauskas.

Sūnų nužudė pirmąją naujų metų dieną

Vis dėlto bene sudėtingiausias laikotarpis R. Ozolo laukė jau atkūrus nepriklausomybę, 1990 – 1991 m. sandūroje. Aptariamu laiku jis dirbo tuometinės ministrės pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės pavaduotoju. Šiai išvykus, dar gruodį sprendė galimus kainų kilimo, karinius klausimus. Įtampa šalyje tvyrojo didžiulė.

Tačiau viską persmelkė žinia, kad sausio 1-ąją sumuštas ir nužudytas Džiugas Ozolas, vienintelis R. Ozolo sūnus, istorijos studentas, neseniai pats tapęs tėvu. Prisimenantys tą laiką pasakoja, kad R. Ozolas, be visos politinės ir tarptautinės suirutės, ryžtingai bandė išsiaiškinti ir sūnaus mirties aplinkybes, tačiau klaustukų netrūksta iki šiol.

„Iki Džiugo netekties pati sau atrodžiau gera, švelni mergaitė, o sužinojusi, kad jo nebėra, maniau, jog pyktis mane susprogdins. Atrodė, atkeršyčiau už brolį visam pasauliui. Kurį laiką net jaučiausi kalta, kad likau gyva. Va, tada man labai reikėjo tėvo dėmesio. O jis gelbėjosi ieškodamas Džiugo žūties tiesos, kaip ir kodėl viskas nutiko. Jis ilgai tuo gyveno. Mama į gyvenimą kabinosi per anūkus. Juk buvo likęs visai mažas Džiugo sūnus Martynas. Jam kiek paaugus gimė ir mano sūnus Laurynas. Tam tikra dalis mūsų šeimos gyvenimo žuvo kartu su Džiugu, bet juk liko ir tai, dėl ko privalėjome visi gyvenimą tęsti“, – „Lietuvos rytui“ yra pasakojusi R. Ozolo duktė Jurga Ozolaitė.

Žmogus, turėjęs užimti Landsbergio vietą: didžiausias gyvenimo nuopuolis ir mįslinga sūnaus mirtis
© ELTA


Jautėsi nepritampantis prie visuotinės nuomonės

Atkūrus nepriklausomybę, R. Ozolas dar dešimtmetį aktyviai veikė partinėje politikoje, vadovavo vienai pirmųjų politinių partijų – Lietuvos centro sąjungai, taip pat dvi kadencijas dirbo Seime, ėjo vyriausybės vicepremjero pareigas. Tačiau neretai jis jautėsi nepritampąs prie visuotinės nuomonės.

„Didžiausias ir vienintelis mano troškimas – kad lietuviai pagaliau atrastų Lietuvą“, – yra sakęs R. Ozolas.

Aptariamas atotrūkis itin išryškėjo kilus klausimui dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. R. Ozolas viešai pasisakė prieš šį žingsnį, nors dauguma šalies piliečių jį ir palaikė. R. Ozolas taip pat bandė inicijuoti referendumą prieš euro įvedimą.

„R. Ozolas buvo labai nuoseklus ir užsiangažavęs Kovo 11-osios valstybės idėjai. Jo argumentas buvo, kad dėl trumpo mūsų nepriklausomybės tarpsnio dar nesame pasiruošę – išsivadavimas su Sąjūdžiu nesibaigė ir integraciniai procesai mus užklumpa nepasiruošusius, o tai dažniausiai veda į prisitaikymą. Praktika ir patvirtino tokias R. Ozolo įžvalgas“, – įsitikinęs A. Jankauskas.

Galima laikyti Lietuvos metraštininku

Nuo 2000 m. R. Ozolas į Seimą nebuvo renkamas, bet užsiėmė aktyvia veikla – rašė knygas, publikacijas ir atsiminimus. Bazilionų mokykloje, kurią lankė, iki šiol saugoma ir pusantro tūkstančio R. Ozolo darytų fotografijų negatyvų.

Pasak A. Jankausko, R. Ozolą būtų galima laikyti ir naujosios Lietuvos metraštininku. Kartu jis kasmet rašė knygas, kurių paantraštėje nurodydavo, kad tai yra politinis minimų metų portretas.

„Tai yra neįkainojamas turtas, kurio dar tikrai neperskaitėme. Čia fiksuoti visi svarbiausi įvykiai ir pateikti jų vertinimai. Likęs ir didžiulis rankraštinis palikimas. Ką kalbėti apie visus įrašus, darytus Japonijoje dar 1987–1988 metais įsigytu diktofonu. Kiek man žinoma, vien jų yra tūkstančiai valandų“, – aiškina A. Jankauskas.

Jis priminė, kad neseniai miręs filosofas Arvydas Šliogeris R. Ozolą yra pavadinęs branduoliniu žmogumi.

„R. Ozolas turėjo savitą asmenybinį branduolį, kuris jo pasaulėžiūrą vienijo net ir į pranašo galią. R. Ozolą galime vadinti universaliu žmogumi. Labai gaila, kad iki šios dienos jis lieka neįvertintas“, – stebėjosi A. Jankauskas.


www.DELFI.lt
439