Lietuvių kova su erkėmis: ne visi žino, kokią sąskaitą vėliau gaus

Pirmosios žibutės – ne tik pavasario, bet ir suaktyvėjusių erkių pranašas. Prabundančios erkės ir jų platinamos pavojingos ligos verčia saugotis kas kaip išmano. Deja, tebėra manančių, kad apsisaugoti nuo erkių gali padėti pernykštės žolės deginimas. Specialistai perspėja, kad toks elgesys – ne tik beprasmiškas ir žalingas, bet ir brangiai kainuojantis.

Pernykštės žolės deginimas – beprasmiškas ir žalingas darbas

Paplitęs mitas, kad pernykštės žolės deginimas padeda apsisaugoti nuo erkių – neva tokiu būdu jos yra sunaikinamos. Vis dėlto, gamtininkas Selemonas Paltanavičius tikina, kad toks problemos sprendimas ne tik neatneša jokios naudos, bet ir yra žalingas.

„Naikinant negalima išsaugoti nieko, tuo labiau – naikinant ugnimi, nes ji neveikia selektyviai. Jeigu, kaip kažkas mano, sudegs erkės, sykiu su jomis sudegs ir daugybė kitų bestuburių, taip pat kiškių jaunikliai, varlės, ežiai. Kad taip galima išnaikinti erkes, yra net ne mitas, o, sakyčiau, piktas planas. Nes pievose miškinių (šuninių) erkių būna labai retai, ir tariamas jų naikinimas ugnimi net ir negalėtų būti efektyvus“, – aiškina S. Paltanavičius.

Degindami pievą, sudeginsime viską, kas gyva, tiktai ne erkes. Ligas platinančios erkės pievose netgi nėra aptinkamos. Pamiškėse, parkuose – taip, bet tiktai ne pievose.

Milda Žygutienė

Deginant žolę gali žūti tik dalis erkių – tokiu būdu erkių židinio sunaikinti neįmanoma. Pavasarį kraujo prisisiurbusios erkės kiaušinėlius deda vasarą, o jų lervutės išsirita rudenį. Rudenį kraujo prisisiurbusių erkių kiaušinėliai būna dirvoje ir ugnis paprasčiausiai negali jų sunaikinti.

Reikėtų nepamiršti ir to, kad į nudegintą plotą bet kada erkių gali parnešti smulkūs graužikai ar kiti gyvūnai. Bet kuriuo atveju, erkių naikinimas deginant pernykštę žolę nepateisinamas, nes jos visuomet turi palankias sąlygas sugrįžti.

Žibutės – ne tik pavasario, bet ir suaktyvėjusių erkių pranašas

Lyginant su kitomis Europos šalimis, pastaraisiais metais Lietuvoje stebimas didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) medicinos entomologė Milda Žygutienė teigia, jog tokią situaciją lėmė mūsų šalyje esančios itin palankios sąlygos erkėms ir jų sukeliamoms ligoms plisti.

Mėgstamiausios erkių tykojimo vietos – drėgni miškai ir aukštos žolės pamiškėse. Atvirose pievose jų aptinkama kur kas rečiau, o tai dar kartą įrodo, kad pernykštės žolės deginimas erkių populiacijai praktiškai jokios įtakos neturės.

„Tai yra absoliutus mitas. Degindami pievą, sudeginsime viską, kas gyva, tiktai ne erkes. Ligas platinančios erkės pievose netgi nėra aptinkamos. Pamiškėse, parkuose – taip, bet tiktai ne pievose“, – pabrėžia M. Žygutienė.

Erkės Lietuvą pamėgo dėl čia esančios gausios žalumos ir drėgmės – juk daugiau nei trečdalis mūsų šalies yra miškinga teritorija. M. Žygutienės teigimu, erkių šalyje kasmet vis daugėja: net ir miestai, kuriuose anksčiau erkių nebūdavo taip baiminamasi, dabar tapo žaliaisiais koridoriais, erkės pamėgo čia esančius parkus. Erkės išplitusios visoje teritorijoje: kiekviename rajone aptinkama erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjų.

Pašnekovė perspėja, kad erkių mėgstamiausias metas, kuomet jos būna aktyviausios – jau čia pat. Tereikia, kad apie savaitę pašviestų saulė ir įšiltų oras.

„Turime tokį fenologinį reiškinį: kai prasideda pirmosios žibutės, prasideda ir metas, kai erkės tampa aktyvios. Tereikia savaitės su teigiama temperatūra ir tuoj pat išgirsime pirmąsias žinias apie įsisiurbusias erkes. Pirmieji erkių į namus parsineša augintiniai. Jau ne pirmus metus iš eilės pastebime, kad erkės tampa aktyvios kovo pradžioje. Liko visai nedaug“, – perspėja M. Žygutienė.

Tam, kad erkė perduotų šios ligos sukėlėją, ji turi siurbti kraują parą arba ilgiau. Jei iškart grįžę pastebėsime ir pašalinsime erkę, tai bus gera prevencijos priemonė prieš Laimo ligą.

Milda Žygutienė

Nuo erkinio encefalito ir Laimo ligos apsaugo kitos priemonės

Jau paneigėme mitą, kad erkes gali sustabdyti pernykštės žolės deginimas. O kokias iš tikrųjų veiksmingas priemones galima išskirti? ULAC medicinos entomologės teigimu, nuo erkinio encefalito šiandien geriausiai apsauganti priemonė – skiepai. Tačiau kiek rečiau žinomas atvejis, kad erkinis encefalitas plinta ir per nepasterizuotą ožkų ir karvių pieną, ko taip pat derėtų pasisaugoti.

„Pernai metais turėjome užsikrėtimų per ožkos pieną atvejų. Yra tokia panacėja, kad ožkos pienas nuo visko gydo, bet saugus jis tik tada, kai yra pasterizuotas ar bent 5 minutes pakaitintas 70^oC temperatūroje. Nuo to jo kokybė nesumažės. Jei vis tik norima gerti nepasterizuotą pieną, rekomenduojama pasiskiepyti“, – teigia ULAC medicinos entomologė.

Kadangi skiepai apsaugo tik nuo erkinio encefalito, nuo Laimo ligos būtina imtis kitų apsisaugojimo priemonių. Kasmet Lietuvoje suskaičiuojama virš 2 tūkst. šios ligos atvejų – jų būtų mažiau, jei visi imtųsi apsisaugojimo priemonių.

Apžvelgiant pievų gaisrų statistiką pastaraisiais metais, galima būtų sakyti, kad šių gaisrų skaičius nuo 2014 metų iki 2018 metų tendencingai mažėjo, bet 2018 metais šis gaisrų skaičius išaugo net 60 proc. Pievų gaisrai turi savo sezoniškumą: tai kovo, balandžio ir gegužės mėnesiai.

Kristina Kurminienė

„Ankstyvą pavasarį, po žiemos miego, visos erkės suaktyvėja. Svarbu žinoti, kad saugių teritorijų nėra. Einant pasivaikščioti ar dirbti kažkokius darbus gamtoje, pirmiausia reikia pasirūpinti tinkama apranga, kad erkė negalėtų patekti ant jūsų kūno. Kelnių klešnės turi būti sukištos į batus, rankogaliai užsegami arba aptempiami gumele, būtinas galvos apdangalas. Rūbai turi būti šviesūs, nes tamsios spalvos erkė ant jų puikiai matosi. Tuomet erkę gali pastebėti pats ar lydintis asmuo“, – vardija M. Žygutienė.

Nuo erkių platinamų ligų apsaugo ir repelentai, turintys erkes atbaidančių medžiagų. Grįžus iš lauko, svarbu persirengti, o dėvėtus rūbus pakabinti, jei yra galimybė, negyvenamoje, sausoje patalpoje – tam gali tikti ir terasa ar balkonas.

Dar vienas svarbus žingsnis – apžiūrėti kūną, ar nėra įsisiurbusios erkės. Į šį žingsnį M. Žygutienė pataria atkreipti didelį dėmesį.

„Apžiūra yra labai efektyvi norint išvengti Laimo ligos. Tam, kad erkė perduotų šios ligos sukėlėją, ji turi siurbti kraują parą arba ilgiau. Jei iškart grįžę pastebėsime ir pašalinsime erkę, tai bus gera prevencijos priemonė prieš Laimo ligą“, – teigia M. Žygutienė.

Pernai ugniagesiai stebėjo drastišką pievų deginimų išaugimą

Net ir vienkartinis išdeginimas sumažina dirvos derlingumą 5–8 procentais, pablogina šieno botaninę sudėtį. Mokslininkai tvirtina, kad po tokio žemės nuniokojimo reikia keleto metų, kad ji vėl galėtų duoti tokį derlių kaip prieš gaisrą.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovė Kristina Kurminienė tikina, kad pievų padegimas – dažna problema. Pievų gaisrai sudaro net 16 – 31 proc. visų kilusių gaisrų dalį.

„Apžvelgiant pievų gaisrų statistiką pastaraisiais metais, galima būtų sakyti, kad šių gaisrų skaičius nuo 2014 metų iki 2018 metų tendencingai mažėjo, bet 2018 metais šis gaisrų skaičius išaugo net 60 proc. Pievų gaisrai turi savo sezoniškumą: tai kovo, balandžio ir gegužės mėnesiai“, – tikina K. Kurminienė.

Ji pastebi, kad žmonės vis dar neįvertina, kad pievų, žolių, ražienos deginimas daro neigiamą poveikį patiems žmonėms, gyvūnijai, žemės ūkiui.

Gaisro metu sunaikinamas puvinio sluoksnis, o kartu su juo ir mikroorganizmai (bakterijos, grybeliai), kurie būtini biologinei pusiausvyrai išlaikyti. Gaisro metu sunaikinus puvinio sluoksnį, dirvai reikės daugiau trąšų, ji bus sunkiau įdirbama, neatspari erozijai ir sausroms, blogai sugers ir sulaikys drėgmės perteklių, joje sunkiai vystysis augalų šaknų struktūra.

„Per daugelį metų yra susiformavusi nuomonė, kad žolės deginimas pagerina dirvožemį, jį atnaujina ir patręšia. Manoma, kad deginimas padeda kovoti su piktžolėmis ir kenkėjais, tačiau mokslininkai įrodė, kad toks būdas yra daugiau kenksmingas nei naudingas, nes daugumos piktžolių šaknys yra gana giliai ir po deginimo jos išlieka. Laukai ir ganyklos po išdeginimo sužaliuoja, bet pasikeičia dirvožemio struktūra, dirva nuskursta. Liepsnos praryja vienmečius žolynus ir dalį daugiamečių, sunaikina daugybę išbyrėjusių sėklų“, – pasekmes vardija K. Kurminienė.

Taip pat ji prideda, kad gaisro metu sunaikinamas puvinio sluoksnis, o kartu su juo ir mikroorganizmai (bakterijos, grybeliai), kurie būtini biologinei pusiausvyrai išlaikyti. Gaisro metu sunaikinus puvinio sluoksnį, dirvai reikės daugiau trąšų, ji bus sunkiau įdirbama, neatspari erozijai ir sausroms, blogai sugers ir sulaikys drėgmės perteklių, joje sunkiai vystysis augalų šaknų struktūra.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovė pabrėžia, kad net ir vienkartinis išdeginimas sumažina dirvos derlingumą 5–8 procentais, pablogina šieno botaninę sudėtį. Mokslininkai tvirtina, kad po tokio žemės nuniokojimo reikia keleto metų, kad ji vėl galėtų duoti tokį derlių kaip prieš gaisrą.

Baudos už pažeidimus – iki 350 eurų

Atsakomybė už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimą deginant sausą žolę, nendres, javus, nukritusių medžių lapus, šiaudus, laukininkystės ir daržininkystės atliekas numatoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 286-ame straipsnyje.

Toks deginimas užtraukia baudą asmenims nuo 30 iki 230 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 60 iki 300 eurų.

Straipsnyje taip pat numatoma, kad priešgaisrinės apsaugos priemonių nesiėmimas pastebėjus savo žemėje ražienų ar nesugrėbtų (nesurinktų) šiaudų gaisrą užtraukia baudą žemės savininkams, naudotojams ir valdytojams nuo 30 iki 170 eurų.

Tuo metu ražienų, nenupjautų ir nesugrėbtų (nesurinktų) žolių, nendrių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimas užtraukia baudą asmenims nuo 50 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 120 iki 350 eurų.

Taip pat pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintą skaičiavimo metodiką skaičiuojama ir gamtai padaryta žala.