„Prieš važiuodamas į mišką sugalvojau, kad reikia parodyti, kiek daug dabar erkių, – savo įraše socialiniame tinkle rašė specialistas. – Paskutiniu metu per pusdienį nuo kelnių ir aukščiau jų nuspriktuodavau apie 300–500“.
Portalui DELFI M. Kirstukas teigė, kad, žinoma, jam erkių persekiojimus pajusti daug stipriau nei eiliniam gyventojui, nusprendusiam trumpai pasivaikščioti gamtoje.
„Jei žmogus išeis paprastai pavaikščioti, tikrai tiek erkių neprisirinks. Tiesiog aš vaikštau tokiose vietose, kur nedaug kas vaikšto, kur drėgna. Kadangi minėtu laiku nueidavau po 10–15 km kasdien, tai tikrai susirinkdavau šimtais. Jei vaikščiočiau tik takeliais, žinoma, tiek erkių nebūtų“, – prisipažino pašnekovas.
Jutimo organai ant priekinių kojų
Kaip erkės tyko aukų ir kaip jos evoliuciškai prisitaikiusios išgyventi atšiauriomis Lietuvos sąlygomis, pasakoja Lietuvos biologas, biomedicinos mokslo daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algimantas Paulauskas.
„Erkė yra nariuotakojis, praradęs pilvo segmentaciją. Jos kūnas yra sudarytas iš pilvelio, straubliuko ir galūnių, kiaušinio, maišo ar pailgos formos, priklausomai nuo rūšies ir vystymosi stadijos. Erkė turi keturias poras kojų, kurios baigiasi nageliais. Pirmoji kojų pora svarbi, nes ant jos yra erkės jutimo organai. Kvėpavimo organai yra už paskutinės kojų poros, o lyties organai – po pilvu. Sėkmingam maitinimuisi erkės turi gerai išvystytą burnos aparatą, leidžiantį sėkmingai prisitvirtinti prie aukos ir maitintis“, – apie erkės anatomiją pasakojo profesorius.
Kalbant apie erkių platinamas ligas, erkinio encefalito virusas aptinkamas erkių seilės liaukose, o Laimo ligos sukėlėjai – borelijos, aptinkamos erkių žarnyne. Dėl to Laimo liga, kitaip nei erkinis encefalito virusas, nėra perduodama iš karto kraujasiurbiui įsisiurbus į auką.
Išgyventi šie kraujasiurbiai prisitaikę ir savo kietu paviršiumi. Erkės priklauso nariuotakojų tipui, turinčiam išorinį chitininį skeletą – egzoskeletą, apsaugantį nuo aplinkos. Kietųjų erkių patinų visą nugarinę dalį dengia skydelis, o patelių, lervų ir nimfų nedidelis skydelis yra tik priekinėje dalyje.
Pasak jo, erkės nėra šoklūs nariuotakojai, kurie nuo žemės galėtų užšokti ant aukos, todėl įprastai jų buveinė – 50–70 cm atstumu nuo žemės.
„Alkanos erkės dažniausiai aptinkamos augmenijos paviršiuje iškeltomis priekinėmis kojų poromis. Prie aukos jos prisikabina esant tiesioginiam kontaktui su iškeltomis galūnėmis“, – aiškino A. Paulauskas.
Kaip greitai erkės juda, priklauso nuo jų rūšies. Kaip pasakojo mokslininkas, kai kurios, esant sudirgintiems receptoriams, pradeda labai greitai judėti savo aukos link.
„Aišku, jų judesių negalime lyginti su žmogaus, labai „greita“ erkė galėtų nukeliauti apie 20 metrų per dieną“, – paminėjo pašnekovas.
Kaip erkės medžioja auką?
Biologas taip pat papasakojo, kaip erkės užpuola savo maitintojus. Priklausomai nuo jų rūšies, erkės turi dvi pagrindines strategijas grobiui surasti – aktyvią ir pasyvią.
„Pasyvios rūšys aptinkamos savo buveinėse ir maitinasi tik aukai patekus į jų aplinką. Tokia alkana erkė tyko augmenijos paviršiuje, laukdama tiesioginio kontakto su auka, paprastai aptinkama iškėlusi priekinę kojų porą į viršų. Šio nariuotakojo pirmoje poroje kojų yra jutimo receptoriai, reaguojantys į gyvūną išskiriamą anglies dioksidą, kūno sukeliamas vibracijas, šilumą“, – savo žiniomis dalijosi profesorius.
Sužadinti erkės receptoriai lemia priekinės kojų poros pailgėjimą ir spartų bangavimą, esant kontaktui parazitas prikimba prie aukos.
Tuo metu aktyvios erkių rūšys daugiau yra kaip medžiotojos, kurios palieka savo buveinę ir aktyviai ieško aukos. Šio tipo kraujasiurbiai, pajutę auką, pradeda judėti jos link.
Įsisiurbti į auką erkės naudoja gerai išsivysčiusį burnos aparatą, kuris stipriai laikosi šalinant erkę mechaniškai.
„Prieš pradėdamos siurbti kraują, erkės burnos organais pradreskia aukos odą ir ieško duobutės audinyje, kur gausu kraujagyslių, kad straubliuku galėtų lengvai siurbti. Erkės kūnas nėra vientisas, jį sudaro pilvelis, straubliukas ir galūnės. Todėl šalinant erkę mechaniškai ji gali būti pažeidžiama, kai kurios jos kūno dalys lieka aukos kūne, gali atsirasti odos sudirginimo žymių“, – aiškino A. Paulauskas.
Pasiteiravus biologo, kodėl erkei įsisegant žmogus to nejaučia, pašnekovas teigė, kad erkės seilėse yra skausmą malšinančių medžiagų, dėl kurių žmogus ar gyvūnas jo beveik nepajunta, o tai erkei padeda užtikrinti maitinimąsi.
„Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis, kuriuose yra skausmą malšinančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėl šių savybių erkė netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką“, – detaliai pasakojo pašnekovas.
