„Tik pažiūrėkit į tas juodutėles akutes! Ant mano rankos – vienintelė natūraliai Baltijos jūroje gyvenanti krevetė – smėlinė krevetė (lot. Crangon crangon). Taip, taip, išgirdote teisingai – krevetės.
Bendrai mūsų jūros pakrantėje galime sutikti 2 krevečių rūšis: jau minėtąją, vietinę, smėlinę krevetę ir kartu su žmonių vandens keliu į Baltijos jūrą atvykusią mėlynžnyplę krevetę (lot. Palaemon elegans)“, – sako gamtininkas.
Šių krevečių, anot jo, galima aptikti pajūrio smėlyje.
„Šiandien pakalbėkime apie smėlinę krevetę. Jos gyvena ir toli atviroje jūroje, tačiau dažniausiai, kaip ir sako jų pavadinimas, yra pastebimos seklumose, ypač ten kur daug smėlio!
Įsiraususios į smėlį krevetės tyko, kol pro šalį plauks ar ropos potenciali auka. Tiesa, šios krevetės pasižymi ypatingu plėšrumu, nes sugeba sugauti ne tik smulkius bestuburius (kitus vėžiagyvius ar moliuskus), bet ir nedidelių žuvų jauniklius“, – tikina G. Paškevičius.
Jis priduria: „Šie vėžiagyviai yra prisitaikę išgyventi žemo druskingumo sąlygomis, todėl užauga gerokai mažesni nei jų egzotiškosios gentainės (tos, kurias perkat šaldytas savo gurmaniškai vakarienei).“
Subrendusios smėlinių krevečių patelės gali užaugti iki 43 mm ilgio, patinėliai – iki 48 mm. Ilgiausiai šios krevetės gyvena apie 2–3 m.
Vėžiagyviai gana gausiai yra sutinkami Baltijos jūros pakrantėse, viename kvadratiniame metre smėlingoje pakrantėje jų gali būti net apie 60 vnt., sako gamtininkas.
„Kaip ir kiti vėžiagyviai augdamos smėlinės krevetės neriasi iš savo išaugto egzoskeleto, jų nėrimosi dažnumas priklauso nuo aplinkos temperatūros ir sėkmingų medžioklių kiekio, tačiau pagal skaičiavimus vidutiniškai neriasi kas 8–9 dienas!
O po kiekvieno nėrimosi pastarosios ūgteli net 1–3 mm, – aiškina jis ir pabaigai prideda išties netikėtą faktą.
– Įdomu tai, kad šių krevečių patinai po susiporavimo su patele patys pakeičia lytį ir tampa patelėmis!.“