Su Aleksandra Stasytiene susitikome jos namuose Utenoje. Tuomet Lietuvą dar lepino šiluma, tad moteris kieme mus pasitiko basomis kojomis. Kaip pati sako, taip vaikšto visą vasarą. „Aš žinau, kas pas mane auga“, – šyptelėjo žolininkė.

Kadaise čia, sako ji, buvo kaimas, tačiau galiausiai gyvenvietė prijungta prie miesto. „Niekas net neklausė, ar mes to norim“, – pasakoja moteris. Pokalbiui prisėdame jaukioje žolininkės verandoje. Kuo Aleksandra užsiima suprasti galima vos įžengus į vidų – ant sienų kabo surišti ir išdžiovinti įvairūs augalai, iškabinti diplomai bei sertifikatai.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

Tiesa, nors, kaip pati moteris sako, įvairius augalus rinko jau nuo vaikystės, visą gyvenimą duoną valgė ne iš to. Jos specialybė – buhalterė.

Liko viena

Dabar Aleksandra keturių aukštų name gyvena viena. Prieš maždaug 20 metų čia atsikėlė su visa savo šeima, o būstą savo rankomis statė kartu su vyru. Sutuoktinis, atvirauja ji, buvo tikras pagalbininkas ir kai reikėdavo vykti į muges, tačiau prieš penkerius metus vyras netikėtai mirė. Netrukus po netekties, pripažįsta pašnekovė, metė ir prekybą mugėse. Vienai, sako, per sunku, o ir užsidirbti iš natūraliai džiovinamų augalų nelabai pavyksta.

„Gyvenu viena. Nė vienos dukros, nė vieno anūko nėra Lietuvoje, visas keturių aukštų namas – mano. Įsivaizduojat? Parsinešu žolių. Jeigu pamatysite pas mane voratinklių, nenustebkit, nes su žolėmis parsinešu visokių vabalų. Pirmiausiai juos čia (verandoj – DELFI) perrenku, išbaidau visokius vabaliukus, bet gi visų neišbaidysi. Vis vien lieka. Tada nešu į džiovyklą“, – pasakoja moteris.

Tiesa, kaip teigia Aleksandra, prekybos mugėse pabaigą lėmė ne tik skausminga mylimo žmogaus netektis, tačiau ir vis griežtėjantys reikalavimai prekeiviams.

„Penkeri metai, kai vyras miręs, o vienai važinėti po muges – ne. Jau po jo mirties dar buvau poroj mugių, o paskui pradėjo kabinėtis, kad neatitinki ES reikalavimų, neturi sertifikuotos žolynų džiovyklos. Anksčiau būdavo, kad sveikatą pasitikrini, yra tie mano sertifikatai ir viskas“, – stebisi žolininkė.

Aleksandra pasakoja, kad jos augalų džiovykla – ketvirtame namo aukšte. Ją, džiaugiasi, taip pat įrengė vyras, o sienos ten medinės. Kaip teigia žolininkė, yra ir langas, tačiau džiovindama augalus jį uždengia, kad dėl saulės vaistažolės nepakeistų spalvos. Vis dėlto reikalavimai, tikina ji, kitokie.

„Turi būti sienos plytelėmis išklijuotos. Jeigu tai tautinis paveldas, tai leisk paklausti, kur buvo plytelės?“ – nuostabos neslepia ji.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas


Visą gyvenimą dirbo su skaičiais

Žolininkystė – Aleksandros hobis. Moteris pasakoja, kad iki šiol ji visą laiką dirbo buhalterinį darbą. Tiesa, šypteli, vaikystės svajonė buvo būti medicinos seserimi.

„Kai buvau vaikas, aš labai sirgau ir vis gulėdavau ligoninėse. Man buvo labai gražu, kaip sesutės dirba. Aštuonias klases baigiau keturiolikos metų Labanoro mokykloje vidury miško. Mano tėviškė dar 7 kilometrai nuo Labanoro. Ir aš sugalvojau, kad aš stosiu medseserimi, gydysiu. Bet, deja, neįstojau į mediciną. Nu kur ten. Apie pažymius net nešneku“, – ranka numoja Aleksandra.

„Tada buvo pratęstas stojimas Vilniaus buhalterinės apskaitos technikume. Aš iš medicinos pernešiau dokumentus į buhalterinę apskaitą. Aišku, įstojau. Šiemet yra 50 metų, kai mes baigėme šitą technikumą. Įsivaizduojat? Baigiau tą technikumą ir gavau paskyrimą Švenčionių rajone. Mokiausi gerai ir mane paėmė revizore. 17 metų piemenę. Kokia iš manęs gali būt revizorė? – skėsteli rankomis pašnekovė. – Švenčionyse važinėjau per tarybinius ūkius ir dariau revizijas. Atkentėjau trejus metus“, – savo karjeros vingius pasakoja ji.

Vos tik baigusi buhalterijos mokslus moteris teigia įstojusi į Žemės ūkio akademiją, kur susikirto jos ir dabar jau anapilin iškeliavusio vyro keliai.

„Tuo metu šeimos neturėjau, bet per tą laiką susiradau, o gal mane susirado... susiradom su vyru miškininku, – šypsosi Aleksandra. – Jis mokėsi stacionare, o aš neakyvaizdiniu. Pabaigiau tą akademiją. Švenčionyse atidirbau trejus metus, rusų kraštas, man buvo labai sunku ir aš atvažiavau į Lietuvą, Leliūnų kolūky dirbau ekonomiste. Kaip sako, Utena jau yra Lietuva, o Švenčionys – ne Lietuva.“

Vėliau A. Stasytienė darbovietę pakeitė dar ne kartą, tačiau visą laiką sukosi skaičių pasaulyje. Moteris skaičiuoja, kad jos darbo stažas 43 metai.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas


Užaugo miške

Nors sertifikuota žolininkystės meistre Aleksandra tapo dar ne taip seniai, tačiau iš tiesų žolininkyste užsiima nuo pat mažumės, nes, kaip pati sako, yra užaugusi miške.

„Mano tėviškė – 10 hektarų pusiasalis, o aplink didžiulis 360 hektarų ežeras. Ir vandeny ir miške“, – juokiasi žolininkė. Ji pasakoja, kad iki šiol turi miško lopinėlį savo gimtinėje, čia nuvažiuoja pasirinkti tų augalų, kurie neauga aplink namus ar jos kieme.

„Turiu porą bendraminčių, su kuriais einame rinkti (žolynus – DELFI). Kai ką turiu savo, užsiauginu. Čia turiu žemės, už 5 kilometrų – miškų. Ir Labanore yra mano miškai. Čia aplinkui nėra ajerų, išnyko, o ten aš turiu savo gimtinės upelį, kur yra ajerų. Kasmet nevažiuoju, bet nuvykstu maždaug kas dvejus metus, nes ajerų šaknys galioja 4-5 metus“, – tikina žolininkė.

Ji prisimena, kad uogauti pradėjo būdama vos penkerių, o vėliau iš mamos išmoko pažinti žoles, tad pradėjo rinkti ir jas.

„Buvo Labanore vaistažolininkas, kuris supirkinėdavo. Sako, jei ne grybai ir ne uogos, Labanoro mergos nuogos, bet mes rinkom ir vaistažoles“, – juokiasi Aleksandra.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

Be to, kalba ji, seniau moterys žoleles rinkdavo ir arbatoms, ir ligoms gydyti, nes vaistų arba nebuvo, arba jie kaimo gyventojams tiesiog buvo neprieinami. „Močiutė tik žolėm gydydavo“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Kartu, tikina Aleksandra, vaikams žolynų rinkimas buvo ir savotiškas laiko praleidimo būdas, ir galimybė užsidirbti pinigų: „Supirkinėjamų vaistažolių kainos buvo mažos, bet rinkdavom ir parduodavom. Vis buvo kapeika.“

Žolininkė juokiasi, kad gimusi miške be miško negali gyventi iki šiol. „Kaip sako, vilkas žiūri į mišką, tai ir aš vis žiūriu į mišką. Aš negaliu, aš einu, miške man yra geriausia. Man Vilniuj yra baisu. Viena dukra Briusely gyvena, buvau nuvažiavusi. Kai nuvažiuoji trims ar keturioms dienoms, tai gerai, bet taip tai per didelis judėjimas. Ar Vilniuj, ar kur. O čia ką nori, tą veiki, tavo aplinka“, – savo gyvenimu džiaugiasi Aleksandra.

Stebisi, kad vaistažoles perka vaistinėse

Dabar žolininkė ir pati kartais skaito paskaitas, pasakoja apie šį amatą. Ir nors susidomėjusių atsiranda, tačiau, pastebi ji, patys augalus rinkti tingi.

„Niekam nerūpi šitos mano žolės. Jaunimas, kai trumpos paskaitos, tai susidomi, bet patys nenori rinkti, nes tai yra darbas. Jeigu tu surinksi, tai dar ne viskas. Visų pirma, reikia pažinti, tada surinkti, tada išdžiovinti, dar reikia susmulkinti. Labai didelis darbas, tai geriau nueina, maišelį nusiperka“, – atsidūsta moteris.

Pašnekovė stebisi, kad dažnai žmonės vaistažoles perka vaistinėse ir nė nepasidomi, kaip jos yra ruošiamos prekybai.

„Man tai labai keista. Kas čia sako – taigi vaistinėje nusipirksiu. Žinai, vaistinėje jau yra komercija. Aš, pavyzdžiui, geriau pirksiu iš bet kokios močiutės. Kai jau yra pereita prie komercijos, jau visai kas kita“, – įsitikinusi žolininkė.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

Aleksandra pabrėžia, kad pati yra ekologiškų produktų puoselėtoja, tad jai nepriimtina tai, kad prekybos vietoms ruošiamos vaistažolės, kaip ji sako, džiovinamos aktyvioje ventiliacijoje. O kai kurie augalai, tikina pašnekovė, džiovinami plastmasiniuose induose, kuriuos pakaitinus gali išsiskirti sveikatai pavojingos medžiagos ir patekti į džiovinamus augalus.

„Pasikeičia augalo struktūra, turi džiūti natūraliai. Tu varyk tą augalą, o ne pūsk orą“, – aiškina ji.

Paklausta, ar pati dabar kada nors perka arbatas, Aleksandra nusijuokia, kad to daryti nemato reikalo. Tik, pripažįsta, kartais išgeria pirktinės kavos, nes savos gamybos gilių kavos nepakanka.

„Buvau Knygų mugėj, parvežiau tais pakeliais (arbatos – DELFI). Tai va voliojasi. Kai atvažiavo žentai, sakau – imkit kokios pirktinės arbatos. Pavartė, pavartė, vienas įsidėjo. O taip tai niekada. Nu kam?“ – retoriškai klausia pašnekovė.

Įvardijo didžiausią linų sėmenų vartojimo klaidą

Namuose A. Stasytienė pati spaudžia ir įvairius aliejus: „Moliūgų labai gerai išeina, saulėgrąžų, sezamo. Šviežias.“

Nuolat moteris sako vartojanti ir ne kartą išgirtus linų sėmenis. Kaip savo knygoje „Sveikatos gidas“ rašo Algimantas Mečislovas Olšauskas, linų sėmenų preparatai labai naudingi odai – skatina plaukų augimą, mažina niežulį, skatina odos ląstelių dauginimąsi.

„Sėmenyse esančios gleivės padengia žarnų gleivines ir taip saugo nuo pažeidimų. Veikliosios medžiagos, esančios sėmenyse, apsaugo nuo širdies ir kraujotakos sistemos ligų, slopina uždegimus, spazmus. Fitoestrogenai slopina krūtinės, gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžėjimą“, – rašoma knygoje.

Prie gerųjų šio augalo savybių taip pat įvardijamas cholesterolio kiekio kraujyje, aterosklerozės simptomų bei akmenų pavojaus inkstuose mažinimas.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

A. Stasytienė pastebi, kad linų sėmenys itin populiarūs tarp lietuvių, tačiau tik retas žino, kad pirkdamas jau sumaltus šio augalo miltelius daro esminę klaidą.

„Aš susimalu tik tada, kai man jau reikia, ir per mėnesį išgeriu, o kiek jie stovi parduotuvėje? Juos reikia suvalgyti tuoj pat, nes jų riebalai labai greitai skaidosi ir jie labai greitai apkarsta. Linų sėmenų aliejų turi suvartoti per savaitę“, – pabrėžė žolininkė.

Ji atkreipė dėmesį, kad tokios pačios taisyklės galioja ir kitiems sumaltiems augalams, pavyzdžiui, gvazdikėliams, pelynui, kurie dažniausiai vartojami norint atsikratyti organizme įsiveisusių kirmėlių.

Seka ir mėnulio fazes

Pati Aleksandra dabar ne tik renka ir džiovina įvairius augalus, bet gamina ir įvairius tepalus, aliejus, užpiltines. Sunkiausia, tikina ji, pagaminti tepalą, kurio pagrindas vidiniai kiaulių taukai. Moteris pasakoja, kad šis receptas keliauja iš kartos į kartą. Į tokį tepalą žolininkė sako dedanti ir bičių pikio, ir bičių vaško, ir pušų, eglių sakų, įpila net šventinto vandens.

Šiuos tepalus Aleksandra gamina pagal senąjį šeimos ritualą. Specialiai kieme tam turi aukurą, o visus produktus kaitina senuose puoduose, į kuriuos dar įdeda gabalėlį vario. Sako, taip gaunasi norima reakcija.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

Tokį tepalą A. Stasytienė, kaip pati pasakoja, šutina 6-7 valandas, tad laužą užkuria jau ryte.

Svarbu, tikina ji, ir kokia mėnulio fazė yra gamybos metu. „Jeigu aš žolynus darau dėl sveikatos, tai darau, kada mėnulis nyksta, per delčią. O jeigu aš darau dėl grožio, medetkų aliejus, kad gražesnė būtum, arba tepalus ne su vidiniais kiaulių taukais, o su kokosų aliejumi, darau, kai mėnulis kyla. Čia ne mano išgalvota, visa tai perėmiau.“

Ką nors gamindama žolininkė visada persižegnoja. Šią tradiciją, pamena ji, puoselėjo ir jos tėvai.

„Dabar, kai sėdu valgyti, visada persižegnoju ir baigdama padėkoju. Turėjom avis. Mama visada peržegnodavo avį ir pati persižegnodavo, kad neįkirptų aviai ir gerai sektųsi darbas. Taip ir aš – bet kokį darbą darydama persižegnoju“, – kalba žolininkė.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

Nepamena, kada sirgo

Pašnekovė teigia, kad vaikystėje sirgdavo dažnai, tačiau dabar ją peršalimo ligos, gripas tiesiog aplenkia.

„Aš esu sveika. Nepamenu, kad būčiau sirgusi peršalimo ar kokiomis nors kitokiomis ligomis. Na saugaiasi, bet turbūt prisideda ir tie kvapai, tas žolynų lietimas, juk kiekvienas žolynas turi kažkokį savo energetinį poveikį“, – įsitikinusi Aleksandra.

Paklausta, ar artėjant peršalimo ligų ir gripo sezonui galėtų pasidalinti patarimais, kaip stiprinti imunitetą, žolininkė pasakoja, kad jos mama nuolat užpildavo putino uogas medumi ir duodavo tėčiui. Gal todėl, juokiasi žolininkė, ir gyveno iki 101 m.

„Putiną aš darau taip. Į stiklainį prisidedi uogų ir užpili medumi. Šviežias medus yra klampus, jis nubėga į apačią. Stiklainį reikia kartais pajudinti. Aš kasdien suvalgau po porą šaukštų.

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

Putinai gerai ir širdelei, ir imuninei sistemai, apsaugos nuo plaučių ligų. Svarbiausia yra suvalgyti širdelę, neišspjauti. Galima putino uogas ir šaldyti“, – gerąsias augalo savybes vardija pašnekovė.

Ji sako, kad tikros pagalbininkės imunitetui yra ir spanguolės bei bruknės. „Spanguolių litras, kilogramas medaus. Galima su trintuvu sutrinti ir po porą šauktų. Imunitetui labai gerai. Bruknės ir spanguolės labai gerai ir kai temperatūra pakyla“, – patarimais dalinasi Aleksandra.

Nuo gerklės skausmo – krienai ir sakai

Moteris ragina nepamiršti ir bruknių lapų. Jie pravers tiems, kuriuos kamuoja šlapimo takų bėdos, kurios taip pat kai kuriems padažnėja atvėsus orams. Tiesa, anot žolininkės, dažnas daro klaidą šio augalo lapų prisirinkdamas vasarą, nes apsirūpinti jais reikėtų jau pakandus šalnai.

„Bruknių labai daugiau yra nuo šlapimtakių ligų. Bruknių lapų arbata labai skani. Reikia rinkti žiemą, lapkričio – kovo mėnesį. Lapai turi būti žali, jei prirenkama vasarą, tai jie paruduoja“, – aiškina žolininkė.

Dar vienas augalas, galintis padėti sergant šlapimo takų uždegimu, rudenį miškuose įspūdingai žydintys viržiai: „Visų pirma, nuo šlapimo pūslės, šlapimtakių uždegimų. Gerina kraujo apytaką. Džiovinti labai paprasta, jų pagrindinės šakelės jau būna kietos, kelis kartus apvertei ir viskas. O paskui pasmulkini ir užpili, labai skani arbata. Galima ir arbatai naudoti, ne tik dėl vaistingųjų savybių.“

Miške užaugusi ir gripu neserganti žolininkė – apie išskirtinį tik per delčią daromą tepalą ir augalų vartojimo klaidas
© DELFI / Domantas Pipas

A. Stasytienė turi patarimų ir tiems atvejams, kai kankina gerklės skausmas. O šaltuoju metų periodu jis lydi dažną. Anot žolininkės, įkyrų gerklės skausmą gana greitai numalšinti gali krienai.

„Antiseptikas. Naikina visas bakterijas. Aš krieną rudeniop išsikasu, nusivalau ir išsidžiovinu. Tada prisidrožiu su drožtuku, kuriuo bulves skutam. Išeina tokie ploni čipsai. Kai skauda gerklę, labai gerai. Galima nevalgyti, o tiesiog burnoje palaikyti, pačiulpti. Kai gerklę skauda, yra kažkoks uždegimas, krienas labai gerai“, – pataria pašnekovė.

Kovai su gerklės skausmu, anot jos, galima pasitelkti ir kitą, gan netikėtą medžiagą – sakus.

„Antras produktas nuo gerklės skausmo – sakai. Jų žirnio didumo gabaliuką reikia įsidėti į burną ir palaikyti, jie neskanūs, bet iškart atleidžia gerklę. Jų nereikia suvalgyti, paskui išspjauni“, – kalba Aleksandra.

Prieš atsisveikinant Aleksandra mums aprodo savo namus. Be žolininkystės, pasakoja ji, turi ir begalę kitų veiklų – neria, audžia, siuvinėja, mezga. Sako, kiekvienai dukrai išsiuvinėjo po staltiesę. Taip, tikina ji, ir bėga dienos. Sako, nėra nė kada atsipūsti, nuolat ką nors veikia, kur nors keliauja. Tad ir į klausimą, ar likus vienai neliūdna, A. Stasytienė numoja ranka: „Ne, aš turiu, ką veikti.“


www.DELFI.lt
31