„Delfi“ laidoje „Iš esmės“ savo patirtimi ir mintimis pasidalijo baidarininkas, Sidnėjaus, Atėnų, Pekino, Londono olimpinių žaidynių dalyvis, triskart pasaulio čempionas Egidijus Balčiūnas bei buriuotojas, „Ambersail“ jachtos kapitonas Simonas Steponavičius.
Kalbėdamas apie pasirengimą tokiems iššūkiams, kaip irklavimas per Atlanto vandenyną, E. Balčiūnas atkreipė dėmesį, kad, stebint Aurimą, matėsi, jog tai yra ne pirma jo kelionė, tad ir pasiruošimas akivaizdus.
„Buvo minėta, kad jis šiai kelionei ruošėsi dvejus metus. Anksčiau jis per tris mėnesius irkluodamas baidare įveikė Dunojų, tad per tiek metų yra sukaupęs tinkamą fizinį pasirengimą. Važiuodamas dviračiu, irkluodamas baidare, kopdamas į kalnus jis buvo puikiai pasiruošęs. Mačiau, ką jis viešino rengdamasis kelionei – kaip treniravosi Kauno mariose, konsultavosi su irkluotojais apie irklavimo techniką, turėjo fizinio pasirengimo trenerį, buvo priaugęs didelį kiekį kūno masės.
Šiandien jis turi gerą fizinę formą. Turbūt galėtų startuoti pakrančių irklavimo varžybose ir būti konkurencingas“, – teigė E. Balčiūnas.
Anot baidarininko, viena irklavimo technika yra irkluojant sportine valtimi trumpą atstumą, o visai kita – su specialiai parengta jūrine valtimi plaukiant per nelygų paviršių.
„Omenyje turiu bangavimą, kai turi gaudyti atitinkamas sroves, irkluoti pavėjui, nes, jei pučia priešinis vėjas, yra didelis pasipriešinimas ir neįmanoma irkluoti į priekį. Reikia palankių oro sąlygų, kad galėtum judėti pasirinkta kryptimi.
Pati technika yra tokia pati – dirba visas kūnas: rankos, nugara, kojos. Turi įjungti savo kūno masę norėdamas stumti tokią valtį“, – aiškino E. Balčiūnas.
S. Steponavičius pabrėžė, kad Aurimas buvo visiškai priklausomas nuo oro sąlygų – tai pasimatė jau pirmomis akimirkomis, kai dėl to vėlavo išplaukimas.
„Irkluoti ant lygaus vandens paviršiaus yra viena, o banguotoje jūroje – visai kas kita. Buriuotojai tą žino labai gerai ir išmoksta, kaip elgtis bangose, vėjyje. Žinoma, didžiulis iššūkis Aurimui buvo dar ir tai, kad laivelis lėtas, jo greitis, lyginant su vėjo bei srovės greičiu, ženkliai mažesnis.
Per vandenyną plaukiantys laivai turi didesnius greičius, todėl jiems lengviau tvarkytis su oro iššūkiais. O čia gerokai sudėtingiau. Didžiulė pagarba jaunuoliui. Drąsus vaikis“, – pagyrų negailėjo S. Steponavičius.
Buriuotojo teigimu, ruošiantis tokiai kelionei, svarbus yra kiekvienas komponentas, tačiau, pirmiausia, būtina suvokti, kad negali visiškai numatyti, kas bus.
„Tiesiausias kelias tikrai būtų ne tas, kuriuo plaukė Aurimas. Plaukti per šiaurę būtų kone neįmanoma, nes ten vyrautų vakarų vėjai, o čia galėjo plaukti pavėjui ir pabangiui. Nors tai gali pasirodyti labai paprasta, tas „pavėjui“ naktį gali pūstelėti tiek, kad krante skraido stogai, bangos pasidaro nejuokingo dydžio. Toje mažoje valtyje, manau, Aurimas turėjo ne vieną ir ne dvi nejaukias akimirkas.
Tiesą sakant, vandenyno negalima nugalėti. Gali nugalėti tik save, savo baimes, susitvarkyti su emocijomis, iššūkiais. Svarbu žinoti, kad nėra nė vieno mechanizmo, kuris nesugenda. Matėme jo valtyje daug elektronikos, ryšio priemonių – nė viena iš jų nedraugauja su sūriu vandeniu. Visada reikia turėti planą B, C, žinoti, kaip elgsiesi tam tikrose situacijose, kaip tvarkysiesi su techninėmis ar sveikatos problemomis.
Žiūrint į Aurimą, panašu, kad didžiąją dalį pasiruošimo įvykdė teisingai. Kūnas nėra išsekęs, jis pats nedehidratavęs – vadinasi, mityba buvo gerai sudėliota, gavo pakankamą kiekį vandens. Emociškai žmogus gyvas, o tai irgi daug pasako apie jo vidinį užtaisą. Sutikime – būti vienam kelis mėnesius ir tvarkytis su tokiais iššūkiais toli gražu nėra paprasta. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tą darė – aš taip pat to nedariau ir nemanau, jog norėčiau pabandyti“, – kalbėjo S. Steponavičius.
Imantis tokių iššūkių, anot specialistų, būtina gerai sudėlioti mitybos planą. Kaip sakė E. Balčiūnas, reikėtų, kad maistas būtų mažo kiekio, bet didelio kaloringumo.
„Kaip matėme, Aurimas turėjo galimybę pasigaminti šilto maisto, turbūt turėjo energetinių batonėlių. Nemanau, kad mityba jam buvo iššūkis“, – svarstė baidarininkas.
„Pirmiausia, jūros vanduo banguoja. Tai padaro gyvenimą nepalyginamai sunkesnį nei būnant ant kranto. Atlikti tokį paprastą veiksmą, kaip pasišildyti maistą, yra sudėtinga, nes laivas visą laiką supasi“, – nenuvertino S. Steponavičius.
E. Balčiūnas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žmogus, pasiekęs kokį nors laimėjimą, jį kažkam dedikuoja. Tą padarė ir Aurimas, savo kelione siekęs paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines.
„Mūsų nedaug, bet mes geri. Įtariu, kad Aurimas patyrė vieną iš tų malonumų, kurių ir mes esame turėję, kai apsilankai kokiame išdidžiai vakarietiškame uoste bei sukeli jo viršininkui rūpestį, nes turi surasti ir įsigyti trispalvę. Ne kartą esame matę, kaip visos vėliavos plevėsuoja tokios padėvėtos, o trispalvė yra naujutėlė.
Šioje grandinėlėje bent keliolika žmonių sužino, kaip atrodo Lietuvos vėliava, kuria puse ją reikia kabinti. Tai didina mūsų žinomumą, – teigė S. Steponavičius. – Bet kuris iš mūsų, atsikėlęs nuo sofos, to nepadarytų. Reikia tam tikro kirpimo žmogaus, kuris turėtų tvirtą stuburą. Visi turime savo ribas.“
Įgyvendino tikslą perplaukti Atlanto vandenyną
„Delfi“ primena, kad Aurimas po 121 dienos vandenyne krantą pasiekė vėlų antradienio vakarą. Ten jį pasitiko gausus būrys trispalvėmis pasipuošusių lietuvių. Apie jo sutikimą daugiau galite skaityti ČIA. Likus vos keliems kilometrams, A. Valujavičius dar spėjo tiesiogiai „Delfi“ laidoje „Iš esmės“ papasakoti, kaip jaučiasi, ko pasiilgo labiausiai bei kada planuoja sugrįžti į Lietuvą.
Šia kelione Aurimas siekė vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines. Tai įgyvendinęs, A. Valujavičius tapo pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.
Keliautojo Majamio krante laukė būrys draugų, šeimos nariai, artimieji bei JAV lietuviai. Tarp jų ir vienas ypatingas Aurimo gerbėjas – net 92-ejų senjoras, į JAV atvykęs 1947 metais, kai buvo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos. Jis gimė Vilniuje ir iki šiol jaučia didelę meilę Lietuvai bei visiems, kurie garsina jos vardą.
Aurimą lietuviai pasitiko plojimais ir šūksniais, o tik išlipusį ant kranto, papuošė eukalipto lapų vainiku, dainavo visiems lietuvišką dainą „Ant kalno mūrai“.
Lietuvio planus 120 kelionės dieną pasiekti žemę sujaukė uosto darbo laikas – pirmadienį likus vos kelioms valandoms iki finišo, paaiškėjo, kad po 20 val. JAV laiku uoste jam nebus leista švartuotis, o antradienį jo planus dar kiek pakoregavo užklupusi audra.
Krante besirinkusiems Amerikos lietuviams bei iš Lietuvos atvykusiems draugams ir šeimos nariams, šis uosto sprendimas taip pat tapo nemalonia staigmena. Anksčiau pats A. Valujavičius skelbė, kad Majamį pasieks 22–23 dienomis, vėliau finišo datą jam teko atidėti iki pirmadienio, o galiausiai ir iki antradienio.
Istorinį, o kartu ir rekordinį plaukimą per Atlanto vandenyną keliautojas fiksavo vaizdo kameromis. Vos tik sugrįžęs į Lietuvą, sukauptą medžiagą jis ketina perduoti montažo režisieriui bei garso prodiuseriui, kurie pradės dokumentinio filmo kūrybos darbus. Jo premjera Lietuvos kino teatruose numatyta 2024-ųjų sausio mėnesį.
