Šiandien vis dažiau girdime tokias frazes kaip taupymas, santaupos ar „saugumo pagalvė“. Netikėta krizė, kurią sukėlė ne ekonominės priežastys, o pandemija, parodė – planuoti savo finansus būtina. Daugelis, turėję santaupų, suskubo ieškoti ir būdų, kaip pinigai galėtų „uždirbti“ pinigus. Nors Lietuvoje vis dar populiariausias būdas – investicija į nekilnojamąjį turtą, visgi vis daugiau žmonių atranda ir investavimą. Investuotojas, finansų mokytojas Justinas Jazepčikas sako, kad nors tai patrauklus ir įdomus būdas sukaupti papildomų lėšų, visgi niuansų bei rizikų – neišvengsite.

Ar galite trumpai prisistatyti, kas esate: investuotojas, tinklaraščio kūrėjas, investavimo mokytojas, rašytojas?

Pinigų tema mane domino nuo pat jaunystės, kadangi mama dirbo banke. Tėtis – mokytojas. Tai paaiškina, kodėl investavimas ir finansų mokymas mane taip žavi. Investuoti pradėjau 2005 m. Po kelių metų kilo internetinės svetainės investologija.lt idėja. Tuo metu Lietuvoje nebuvo svetainės, kurioje išsamiai būtų išdėstyti investavimo pagrindai, be to, rinkdamas medžiagą ir rašydamas straipsnius, pats galėjau daugiau išmokti bei greičiau tobulėti. Buvo ir noras užsidirbti iš tokios veiklos. Prieš kelis metus parašiau knygą „Strategija, nuo kurios visi turėtų pradėti ir prie kurios 91 % turėtų likti“ ir pradėjus vesti mokymus „Kaip geriausia įdarbinti pinigus“.

Kaip jūsų gyvenime atsirado investavimas? Kaip pradėjote domėtis galimybėmis užsidirbti papildomas pajamas? Kiek metų tuo domitės ir aktyviai užsiimate?

2005 metais į mano rankas pateko knygą apie sudėtines palūkanas. Kadangi mano atlyginimas tuo metu buvo ganėtinai kuklus, o atlyginimo kilimo perspektyvos – ribotos, supratau, kad vienintelė galimybė sukaupti turtą yra investavimas. Perskaičius knygą suvokiau, kad kiekvienas gali sukaupti savo išsvajotą milijoną. Sutaupydavau ir investuodavau daugiau nei pusę savo atlyginimo. Kaip koks finansinis „narkomanas“ išbandžiau viską: investicinius fondus, pensijų fondus, investicinį gyvybės draudimą, akcijas, obligacijas, ETF, žaliavas, CFD, FOREX, nekilnojamą turtą, investicijos į smulkųjį verslą. Per 10 metų netgi pavyko pasiekti finansinę nepriklausomybė – pasyvios pajamos iš investicijų tapo didesnės nei išlaidos.

Tokia sėkmės istorija daugelį gali pastūmėti link investavimo, bet reikia būti atviru ir prieš save, ir prieš visuomenę. Uždirbti iš investicijų yra daug sunkiau nei nori parodyti bankai, finansų maklerių įmonės ar gyvybės draudimo kompanijos. Paskaičius kai kurias investavimo knygas, susidaro įspūdis, kad investicijos auga po 10 proc. iš metų į metus, o investuotojui belieka gulėti ir laukti, kada čia jis jau taps milijonieriumi. Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta. Deja. Investuotojams finansinės pamokos kainuoja brangiai.

2007 m. finansinės krizės metu mano turtas nuvertėjo apie 70%, 2014 m. praradau dideles sumas JAV akcijų biržose, 2017 m. FOREX biržoje, o kur dar prarasti užstatai, investuojant į nekilnojamą turtą ir nuomininkų padarytos tūkstantinės žalos. Investavimas yra tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais: vienas posūkis suteikia džiaugsmo, kitame posūkyje ne juokais supykina. Lygiais tas pats ir su finansine nepriklausomybe – vieną diena tavo pasyvios pajamos didesnės už išlaidas, kitą, nuvertėjus investicijoms, žiūrėk jau vėl jūrmylėm nutolęs nuo šio tikslo. Esu visa tai patyręs savo kailiu, bet tikiu, kad per ateinančius du metus šį tikslą pasieksiu antrąsyk, tik šįkart jau ilgam, nes investicijos, generuojančios pajamas, yra daug tvaresnės ir ne tokios rizikingos kaip pirmąsyk.

Atrodo turėčiau būti laimingas, būdamas taip arti visą gyvenimą siekto tikslo. Tačiau dabartinsi etapas leido pačiam įsitikinti, kad pinigai laimės neatneša. Supratau, kad visą gyvenimą vaikiausi milijono, kuris nieko nekeičia ir pats iš savęs neturi prasmės. Finansinė laisvė yra per daug romantizuojama. Jeigu dirbi mylimą darbą, jeigu kiekvieną dieną skubi į darbą ne bijodamas pavėluoti, o norėdamas padaryti daugiau gražių ir prasmingų dalykų, tik tada iš esmės esi laisvas ir laimingas žmogus. 0 milijonas gulintis banko sąskaitoje laimės neatneš.

Investuotojo patirtis: tai – tarsi pasivaikščiojimas amerikietiškais kalneliais, tad vykite šalin mintis pernakt tapti milijonieriumi
© Shutterstock

Koks jūsų finansinio tobulėjimo – tiek iš materialinės pusės, tiek iš žinių pusės – kelias? Ar teko mokytis iš klaidų?

Kol nebuvau sukūręs šeimos, sutaupydavau ir investuodavau bene pusę savo atlyginimo. Sukūrus šeimą ir išaugus poreikiams, šis skaičiuos sumažėjo iki 10–20 proc. Pradėjau nuo seminarų ir žurnalų lietuvių kalba, bet greitai supratau, kad lietuvių kalba galimybės sukaupti žinias labai ribotos. Tad beveik visas žinių bagažas atėjo iš knygų anglų kalba. Investologija.lt irgi suvaidino didelį vaidmenį plečiant žinias. Juk norint parašyti straipsnį ar straipsnių seriją, tekdavo pačiam kaupti žinias ir patirtį. Taip knyga po knygos sukaupiau nemažą teorinių žinių bagažą. Bet reikia pripažinti, geriausios pamokos atėjo iš praktikos. Deja, jos kainavo labai brangiai. Prarasdavau kelių metų santaupas. Bet galiausiai žinios ir patirtis leido investuoti sėkmingai. Tokia mano patirtis niekuo neišsiskiria iš bendro konteksto. Moksliniai tyrimai rodo, kad kiekvieni patirties metai sąlygoja 0,4 proc. didesnę investicinę grąža.

Čia svarbu paminėti ir tai, kad kuo anksčiau pradedi investuoti – tuo mažesnis yra tavo kapitalas ir tuo pigesnės yra tavo klaidos. Kitaip tariant, vis dažniau susiduriu su vidutinio amžiaus žmonėmis, kurie turi sukaupę didelį turtą ir tik pradedančiais investuoti. Žinias jie gali įgyti greitai, bet patirčiai sukaupti – riekia laiko. Problema ta, kad pastarųjų investuotojų klaidos gali jiems brangiai kainuoti, nes jie investuoja primą kartą ir investuoja didelę sumą. Tuo tarpu dvidešimtmetis naujokas lygiai tą pačią pamoką gali išmokti investuodamas kelis šimtus eurų.

Vedėte kursus „Kaip įdarbinti pinigus“. Koks buvo jų tikslas? Ko juose mokėte?

Mokymų tikslas buvo atskleisti, kurios investavimo formos yra geriausios, priklausomai nuo investuotojo amžiaus, pajamų, investicinių priemonių valdymo mokesčių ir valstybės lengvatų.

Neišsiplečiant į mokslinius tyrimus, mokesčių skaičiavimus ir psichologinio šališkumo faktorius, manau, kad daugelis turėtų apsiriboti penkiomis investavimo formomis: diversifikuoto portfelio, sudaryto iš akcijų, obligacijų ir žaliavų ETF fondų, nekilnojamo turto, II-os pakopos pensijų fondų, tarpusavio skolinimo/sutelktinio finansavimo, investavimo į savo verslą.

Neigiamai žiūriu į tokias investavimo formas: investicinius fondus, pavienes akcijas ir obligacijas, CFD, FOREX, gyvybės draudimą, III-ios pakopos pensijų fondus, kasdieninę prekybą vertybiniais popieriais, egzotines investavimo formas.

Jeigu jau susidomėjote investavimu į minėtas, mano nerekomenduotinas, investavimo formas, pradžioje siūlyčiau pasidomėti jų trūkumais. Pavyzdžiui, investicinių fondų ir gyvybės draudimo fondų mokesčius arba kiek investuotojų tris metus iš eilės dirba pelningai investuodami FOREX/CFD (jeigu teisingai pamenu tai statistiškai gaunasi vos 1.6 proc. investuotojų), kokia dalis spekuliantų (treiderių) investuoja pelningai (apie 2 procentus). Žinant statistiką, mokesčius ir suvokiant savo galimybių ribas, finansinių produktų pasirinkimas tampa daug paprastesnis.

Kitas dalykas, į kurį, manau, svarbu atkreipti dėmesį, kad niekas nereklamuoja investavimo į tokias priemones kaip nekilnojamas turtas ir ETF fondai. Kodėl? Atsakymas paprastas – tai niekam nėra naudinga. ETF fondų valdymo mokesčiai ir prekybos komisiniai yra ženkliai mažesni nei investicinių fondų, todėl finansų konsultantams net neverta vargintis dėl tokių mažų komisinių. Nusipirkus ir pačiam nuomojant butą, iš to neuždirba joks fondo valdytojas ir bankininkas. Gyvybės draudimas yra visai kita istorija – didelis pelnas nuo kiekvienos sudarytos sutarties leidžia draudimo agentams aktyviai, o kartais netgi ir įkyriai, pardavinėti šį brangų produktą, skiriant daug individualaus dėmesio kiekvienam potencialiam klientui. Investuotojo tikslas – minimizuoti finansinių produktų mokesčius, pardavėjo – maksimizuoti pajamas iš pardavimų. Šis interesų konfliktas yra užprogramuotas ir investuotojas privalo žinoti apie jį prieš įsigydamas bet kurį finansinį produktą.

Investuotojo patirtis: tai – tarsi pasivaikščiojimas amerikietiškais kalneliais, tad vykite šalin mintis pernakt tapti milijonieriumi
© Shutterstock

Kaip manote, ar lietuviai – finansiškai raštingi žmonės? O gal, visgi, šioje srityje turime labai daug spragų? Kokios, Jūsų nuomone, yra esminės?

Manau, kad finansinio raštingumo srityje reikia pasitempti ne tik mums, bet ir daugeliui kitų valstybių. Reikalingi mokymai, padedantys jaunimui susivokti finansuose: kas nulemia žalingus finansinius įpročius, kaip juos pakeisti ir ką jiems apskritai reiškia pinigai – saugumą, statusą, meilę, ar verta keisti mylimą darbą į geriau apmokamą, bet ne tiek mielą veiklą? Deja, nemanau, kad šis tikslas šiai dienai įgyvendinamas, nes kompetentingų finansų mokytojų yra labai mažai. Juk neužtenka jaunimui pasakyti, kad taupyti yra gerai. Visi tai žino, bet mažai kas taupo. O kiek mes turime mokytojų, kurie atskleistų alternatyvų požiūrį į pinigus, sugriautų visuomenėje nusistovėjusius finansų mitus ir įskiepytų naujus finansinius įpročius? Kiek iš jų dirba su jaunimu? Šiai dienai mes pasikliaujame bankų finansų mokytojais, kurie lanko mokyklas, siekdami formuoti banko įvaizdį jaunuolių tarpe, su tikslu perspektyvoje plėsti klientų ratą.

Kaip manote, ar finansinė laisvė, pasyvios pajamos – realus tikslas? Kaip siūlote to siekti? Nuo ko pradėti?

Finansinė laisvė yra realus, bet daug laiko ir pastangų reikalaujantis tikslas. Bet esminis klausimas turėtų būti: ar po finansinės laisvės siekiu nesislepia koks nors neatlieptas poreikis? Galbūt, paprasčiausiai dabartinis pajamų šaltinis, darbas – netenkina. Tokiu atveju, manau, daug paprasčiau surasti mėgstamą darbą nei pasiekti tą finansinę laisvę.

Jei žmogus nusprendė, kad nori investuoti, tačiau neturi jokių žinių, nuo ko patarsite pradėti?

Pradėti reikia nuo žinių, nes jos padeda išvengti nuostolių. Pavyzdžiui, žinant investavimo principus, turint logišką ir laiko patikrintą investavimo strategiją, veikiančią ir gerais, ir blogais laikais, tikimybė uždirbti yra ženkliai didesnė. Pavyzdžiui, 70–80 proc. nuvertėjusios akcijos masina daugelį investuotojų, mat atrodo, kad akcijoms pigti nebėra kur, tačiau, jeigu investuotojas žinotų, kad 40 proc. akcijų, nuvertėjusių daugiau nei 70 proc., taip ir nebepakilo iki ankstesnių aukštumų, greičiausiai, noras investuoti į tokias akcijas greitai išblėstų.

Kitas mano patarimas yra investuoti periodiškai ir diversifikuoti investicijas: jas išskaidyti tarp nekilnojamo turto, vertybinių popierių portfelio, tarpusavio skolinimo. Jeigu yra noras išbandyti rizikingesnes investavimo formas – siūlyčiau investuoti nedidelę pinigų sumą, kad pamoka nekainuotų brangiai. Jeigu neparasite pinigų arba netgi sugebate uždirbti iš tokių investicijų, tuomet galėsite didinti turto dalį rizikingesnėje turto klasėje.

Kokias rizikas, susijusias su investavimu, svarbu suvokti?

Rizika yra investuotojų labiausiai nuvertinamas elementas. Daugelis vaikosi pelno, net neįvertindami rizikos. Tačiau rizika yra ta kaina, kurią mes mokame už pelną. Bendra prasme rizika yra nuostolio tikimybė. Ir jeigu ta nuostolio tikimybė yra didesnė už potencialų pelną, tuomet net neverta investuoti. Juk mes visi norime uždirbti niekuo nerizikuodami. JAV iždo vekseliai laikomi nerizikinga turto forma, kadangi tikimybė, kad JAV vyriausybė nesugebės vykdyti savo įsipareigojimų skolininkams prilyginama nuliui. Tačiau dabartinė JAV 3 mėn. iždo obligacijų palūkanų norma – 0,15 proc. tenkina toli gražu ne kiekvieną. Norėdamas uždirbti daugiau, investuotojas privalo daugiau rizikuoti. Daugelio pradedančiųjų žvilgsniai nukrypsta į akcijas, tačiau, žinantys, kad akcijos gali nuvertėti iki 70 proc. ir nuostolyje išbūti 20 metų į akcijas visų savo pinigų nenukreipia. Pavyzdžiui, 50 didžiausių Europos akcijų indeksas EURO STOXX 50 nuo 2000 m. pasiekto piko dar ir šiandien, praėjus 20 metų, yra nuvertėjęs 38 proc. Žinant tokius skaičius, pradedančiųjų susižavėjimas akcijomis greitai išblėsta. O rizikų investuojant yra begalės: pradedant elgsenos rizika (perdėtu pasitikėjimu, baime, išankstinėmis nuostatomis) ir baigiant valiutų rizikomis, individualių įmonių veiklos rizika, visos rinkos rizika, likvidumo, infliacijos, ekonomikos, mokesčių politine, geografine, sektoriaus rizika, ir t.t.

Šiandien gyvename įdomiu laikotarpiu, kurį, greičiausiai, atsiminsime net istoriškai. Kaip manote, kokios strategijos dabar geriausia laikytis žmogui, siekiančiam būti finansiškai nepriklausomu? Ar dabar geras metas investuoti? O gal, atvirkščiai, geriau stabtelėti?

COVID – 19 akivaizdoje, akcijų kainoms staigiai kritus žemyn, daugelis susimąstė, kaip investuoti toliau. Tačiau iš esmės nieko naujo išradinėti nereikia. Krizės metu svarbiausia yra laikytis investavimo strategijos, kitu atveju – ženklai išauga klaidos tikimybė.

Pavyzdžiui, vienas draugas visas pensijų fonde esančias lėšas buvo nukreipęs į akcijas, 2020 m. kovą akcijų kursams nučiuožus žemyn, jis perkėlė lėšas iš akcijų fondo į pinigų fondą. Akcijų kaina faktiškai pašoko iki buvusių aukštumų, tačiau kadangi draugas pinigus buvo perkėlęs į pinigų fondą, jo turtas sumažėjo 30 proc. Gali pasirodyti, kad tai yra vienetinis pavyzdys, tačiau tai – tendencija, pagrįstas išsamiais moksliniais tyrimais. Jeigu turi laiko patikrintą investavimo strategiją, žinai ko tikėtis ekonomikos pakilimo ir suirutės metu, tai kam keisti strategiją, kai ateina blogi laikai? Jeigu laikysiesi strategijos, galiausiai tau bus atlyginta tokiais ar panašias rezultatais, kokių ir tikėjaisi. Tačiau nukrypus nuo strategijos, prognozuoti rezultatų neįmanoma.


4