Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas sako, kad grįžo į politiką, nes suprato, kad Vytautas Landsbergis yra jo dvasinis mokytojas.

Landsbergis, anot Uspaskicho, yra tas žmogus, kuris geba parodyti kito žmogaus neapykantos kirminą ir ištraukti jį į paviršių.

„Landsbergio pusė tautos nekenčia. Aš pripažįstu jį kaip dvasinį mokytoją (…) Landsbergis sugeba pusei tautos iškelti tą jausmą į paviršių, o kiekvieno žmogaus pareiga – tą savo savybę išvalyti, pakeisti, išlavinti.

Jis, pagal gamtos dėsnius ir visatos struktūrą, yra dvasinis mokytojas. Sugeba iš masės žmonių ištraukti neapykantą ir parodyti, kad juose tūno tas kirminas ir kad jie pyksta.

Kai viskas ramu, tas pyktis glūdi kažkur giliai, o Landsbergis sugeba jį ištraukti. Jis sako: „Viktorai, tu jo turi, privalai taisytis.“ Mano grįžimo [į politiką] priežastis ta, kad dar turiu tą kirminuką“, – svarsto Darbo partijos lyderis.

– 2015 metų pabaigoje sakėte, kad traukiatės iš politikos, jums jau gana, nuveikėte šioje srityje viską, ką tik galėjote nuveikti. Praėjo mažiau nei ketveri metai – ir grįžote į politiką. Kodėl taip radikaliai ir greitai pakeitėte nuomonę?

– Buvo kelios priežastys. Iš pradžių pasitraukiau iš partijos pirmininko pareigų – atrodo, 2013 metais. Prieš rinkimus žadėjau, kad minimalus atlyginimas sieks 1500 litų, žadėjau ir kitų priemonių, kurios pagerintų investicinę aplinką, daugiau gerai mokamų darbo vietų. Reikėjo tai daryti, kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos.

Kažkiek postūmio būta, privertėme Algirdo Butkevičiaus vyriausybę kai ką pakeisti, padidinti MMA. Bet iš esmės pasiekti kardinalių sprendimų nepavyko, niekas [mūsų] neišgirdo.

Aš žadėjau, kad, jei neįvykdysiu pažado, pasitrauksiu, nes tuomet nebeliks prasmės dalyvauti politikoje. Aišku, rinkėjai mums ir nesuteikė tiek balsų, kad galėtume patys priimti sprendimus.

Pasitraukiau iš partijos pirmininko pareigų, bet dar buvau partijos narys. O iš partijos traukiausi 2015 metais. Tada jau traukiausi sąmoningai, buvau apgynęs diplomą, vadovavausi kita filosofija. Mane tikrai domina tie kiti dalykai.

Viktoras Uspaskichas
© DELFI / Domantas Pipas
Viktoras Uspaskichas


– „Tie“ – tai kurie?

– Fundamentalūs, filosofiniai dalykai. Kitas gyvenimo būdas: sąmoningumo lavinimas, dvasinis kelias. Skaičiau paskaitų apie tai Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje.

– Tai susiję daugiau su religija ar psichologija?

– Tai psichologija vertybiniu pagrindu. Nepriklausau jokiai religijai. Kažkada buvau giliai pasinėręs į krikščionybę. Pastačiau dvi bažnyčias.

– O kodėl nusigręžėte nuo krikščionybės?

– Mačiau iš vidaus visą tą virtuvę. Pamačiau, kad ten labai daug ritualinių dalykų, pastatytų ant konvejerio. Manęs tai netenkina. Neradau to, ko norėjau.

Tikrai tikiu, kad nuodėmes reikia atidirbti, o ne išpirkti, kaip kad dažniausiai vyksta. Atėjai, paaukojai, tiksliau, – sumokėjai, ir tau nuima nuodėmes, ir vėl gali nusidėti. Toks konvejeris manęs netenkina, jis neveda į dvasinį lavinimą, sąmoningumo kėlimą.


– Kalbate apie Rusijos stačiatikių Bažnyčią?

– Stačiatikių ar katalikų – nėra didelio skirtumo. Mano dvasinis tėvas ir mokytojas – katalikas tėvas Stanislovas. O Jėzus Kristus visur tas pats. Kai matai, kad žmogus iš restorano kartais išeina laimingesnis nei iš bažnyčios, susimąstai, kodėl taip yra.

Į bažnyčia einate tam, kad išsilaisvintumėte ir išsilavintumėte. Turėtumėte išeiti iš jos lengvas, švarus, džiaugsmingas. O aš mačiau, kad vyksta kitų dalykų. Ir pats ėjau į bažnyčią, matyt, egoizmo vedamas, tikėdamasis, kad galiu kažko išmelsti ir išprašyti. Kad dangaus kanceliarija galėtų pliusą uždėti.

Iš prigimties esu tikintis žmogus, ir mano mama buvo labai tikinti. O iš tikrųjų buvau ganėtinai tamsus. Bažnyčią pirmiausia reikia statyti savyje.

Paskui pradėjau domėtis Rytų visais tais keliais. Ir suradau beveik viską tą patį – su kitais ritualais, bet irgi pastatytais ant konvejerio.

Tęsiau paieškas. Ir atėjo supratimas, kad Dievas – vienas, nepriklausantis jokiai religijai. Niekas negali Jo savintis. Ir dabar nepriklausau jokiai religijai. Bet esu krikštytas ir laikau save krikščioniu vertybine prasme. Todėl atlieku kasdienę rytinę dvasinę praktiką, tai – pasikrovimas visai dienai ir tiesioginis bendravimas su Dievu.

– Kaip bendraujate? Medituojate?

– Galima vadinti meditacija, nors tikra meditacija yra absoliuti tyla. Žmogus – vienintelė būtybė šiame pasaulyje, kuriai suteikta galimybė kurti. Kitos būtybės eina Dievo griežtai nustatytu keliu ir turi atlikti tik tai, kas joms numatyta. Karvės nepririši saugoti namo, o šuns nepaleisi ganytis laukuose ir gaminti pieno.

Kiekviena būtybė turi savo paskirtį, dienos režimą, maistą. Tai mes, žmonės, prisigalvojame įvairių dalykų, nuo kurių patys ir kenčiame. Dievas žmogui suteikė laisvą pasirinkimą ir kuriamąją galią. Ir pirmoji kūrybos stadija – galvose, mintyse. Ją galima pavadinti meditacija.

Uspaskichas į politiką teigia grįžtąs dėl Vytauto Landsbergio: jis sugeba ištraukti į paviršių neapykantos kirminą
© DELFI / Tomas Vinickas


– Sakėte, kad kiekvieną rytą pradedate tiesiogiai bendraudamas su Dievu ir…

– Sekundėlę. Jūs pavartojote žodi „meditacija“. Mes turime medituodami kurti. Tai labai plati tema, mes jos neaprėpsime. Trumpai tariant, mums suteikta galimybė daug ką nuveikti, tik reikia šiek tiek susipažinti su gamtos dėsniais.

Netikintieji gali tai vadinti ne Dievo energija, o kvantiniu lauku. Kas yra kvantinis laukas? Jis yra visur, mes esame jame. Kas yra Dievas? Jis yra visur, mes – Jame. Jei patenkate į kvantinį lauką, tai galite ten daug ką nuveikti, nes jūsų kuriamoji energija skleidžiasi visur. Todėl meditacijos metu jūs turite ten papulti, jei norite ką nors kurti.

– Sakote, kad rytais atliekate dvasinę praktiką. Kaip?

– Nuteikiu save naujai dienai. Pasikraunu, įjungiu kuriamąją energiją visai dienai. Ji susideda iš keturių dalių. Pirma – padėkoju už visa tai, kuo naudojuosi, už aplinką, vaikus, tai, ką valgau ir kuo kvėpuoju. Antras dalykas – paprašyti palaiminimo. Trečia – atsiprašyti visų, kuriuos mintimis galėjau įžeisti. Tada apsivalius reikia pasisemti geros kosminės energijos.

– Tai jūs rytais tiesiog sėdite fotelyje…

– Na, ne fotelyje, turiu visokių specialių dalykų…

– Kokių?!

– Ir kitas dalykas – padėkoti: paprašyti palaiminimo džiaugtis tuo, ką gavau. Taip pasikrovęs, nebegali tą dieną niekam blogo žodžio pasakyti, įžeisti. Tavyje koncentruojasi kuriamoji energija. Šita rytinė praktika – tai ne ritualinės maldos, o tavo aktualijos. Ir aš tai kasdien darau.

– Sakėte – ne fotelyje. Gal gulėdamas ant kilimo?

– Ne. Tai galima daryti ir traukinyje, ir lėktuve. Bet turiu ir kambaryje specialią vietą. Nėra ritualų: kalbu apie aktualijas, kurioms turite save paruošti. Na, o kalbant apie tai, kodėl aš vėl čia…


– Priminsiu, kad prieš ketverius metus sakėte besitraukiantis iš politikos, nes jau viską nuveikėte. O dabar grįždamas pats sau prieštaraujate. Ne viską nuveikėte?

– 2015 metais išėjau sąmoningai ir norėjau užsiimti tik ta minėta veikla. Kai partijoje pasikeitė vadovybė, aš nesikišau. Bet jie pradėjo elgtis nelabai gražiai mano atžvilgiu.

Vieną dieną į mano kiemą Kėdainiuose atvažiavo gal 200 partiečių. Ir pasakė: „Arba tu grįžk, arba mes išsivaikštome ir bus sužlugdyta partija, su šita vadovybe neįmanoma dirbti.“

Tai buvo vienas iš paskatinimų. Kitas paskatinimas – tie, kurie tikėjosi paruošti savo užpakaliams kelias šiltas vietas Seime ar dar kur nors, pasisavinti Darbo partijos valstybės dotaciją ir nueiti kartu su Kirkilu, ne tik valėsi savo purvinas kojas į mano mundurą, bet ir vykdė nešvarią kampaniją, kuri galėjo nuvesti iki teismų, prokuratūros. Jie įkalbinėjo žmones liudyti prieš mane ir pan.

Ir galų gale aš grįžau. Štai jums atsakymas į klausimą – kodėl. Todėl, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai. Kiekviena situacija duodama tam, kad kažko išmoktum.

Bet tai – ne viskas. Aš Strasbūre po vieno posėdžio išėjau iš Europos Parlamento pastato ir apie dešimt kilometrų ėjau galvodamas: „Ką aš čia veikiu? Juk aš visko turiu, man visko gana. Ko man čia dar reikia, blin?“

Uspaskichas į politiką teigia grįžtąs dėl Vytauto Landsbergio: jis sugeba ištraukti į paviršių neapykantos kirminą
© DELFI / Tomas Vinickas


– Gal teisinio imuniteto?

– Tai kad aš neturiu jokių bylų.

– Na, žinote, jų gali vėl atsirasti.

– Aš taip negyvenu. Pagal mano filosofiją ir gamtos dėsnius, praeities ir ateities – laiko – nėra, yra tik dabartis, gyvenimas vyksta tik dabartyje. Todėl – kai atsiras, tada ir galvosime.

Tai štai einu aš Strasbūre ir galvoju apie visa tai. Ir gaunu atsakymą į savo klausimą: gyvenu harmoningai, o viduje, matyt, sėdi toks neatidirbtas kirminukas. Nesu visiškai švarus.

Vadinasi, turiu papulti į tokią situaciją, kuri mane supurtytų, kažką sužadintų, ištrauktų tą kirminuką. Nes harmoningoje aplinkoje jis neišlenda į paviršių, ir tada dvasinis lavinimas praktiškai sustoja.

Vadinasi, turiu augti, sąmoningumas turi kilti, turiu pripažinti Vytautą Landsbergį savo mokytoju. Mokytoju, kuris sugeba sužadinti manyje…


– Kirminą?

– Ištraukti į paviršių neapykantą. Žmogus sugeba iš kito žmogaus ją ištraukti ir parodyti: „Tavyje yra tas kirminas. Tu turi jį išvalyti, pakeisti tą savo savybę.“

– Palaukite: kaip Vytautas Landsbergis jums parodė, kad jumyse yra kirminas?

– Landsbergio pusė tautos nekenčia. Aš pripažįstu jį kaip dvasinį mokytoją. Tik jis veikia per žemesnįjį pradą. Šiaip dvasinis mokytojas turėtų dirbti per aukštesnįjį pradą. O žemesniojo prado savybė – tai žemesnioji energija.

Landsbergis sugeba pusei tautos iškelti tą jausmą į paviršių, o kiekvieno žmogaus pareiga – tą savo savybę išvalyti, pakeisti, išlavinti. Jis, pagal gamtos dėsnius ir visatos struktūrą, yra dvasinis mokytojas. Jis sugeba iš masės žmonių ištraukti neapykantą ir parodyti, kad juose tūno tas kirminas ir kad jie pyksta.

Kai viskas ramu, tas pyktis glūdi kažkur giliai, o Landsbergis sugeba jį ištraukti. Jis sako: „Viktorai, tu jį turi, privalai taisytis.“

Mano grįžimo [į politiką] priežastis ta, kad dar turiu tą kirminuką, kurį reikia išlavinti. Ir šiandien aš labai daug padirbėjau su savimi: tapau dar ramesnis, sutvarkytas, subalansuotas.

– Ir nebekyla pyktis ant Landsbergio?

– Ir nebekyla.

– Tai būsimame Seime galės būti harmoninga Darbo partijos koalicija su konservatoriais?

– Aš to nesiekiu. Kalbu apie save. Aš lavinuosi. Kitas žmogus sugeba tau sukelti juoką, o šitas – ištraukti neapykantą. Mokytojas, kuris veikia per aukštesnįjį pradą, turi mokyti tautą, žmogų, o šitas eina trumpesniuoju keliu – sukelia piktumą.

Jis tuo minta, suprantate? Nes tai irgi yra energija. Jis gydo tautą, tik tauta nesupranta jo užduoties. Reikia žiūrėti globaliai, suprasti visatos struktūrą, o aš tuo užsiiminėjau, apgyniau diplomą iš tos filosofijos.


– O ką pasakytumėte apie Ramūną Karbauskį? Rastumėte su juo bendrą kalbą?

– Nežinau. Nebuvo poreikio su juo kalbėtis ir ieškoti kontakto.

– Atrodo, kad santykiai su juo nėra geri?

– Man jis nereikalingas. Seime mes frakcijos neturime. Kažkada buvome susitikę – Kėdainiuose, mano namuose. Aš iš karto įvardijau, kad jis – napoleoniško būdo žmogus. Negirdi kitos nuomonės ir mano, kad tik jis – teisingas.

Šiaip aš manau, kad jis – Lietuvos patriotas, Lietuvai nieko bloga nelinki, bet neturi kompetencijos, sumanymų, ką reikėtų daryti, kad Lietuva geriau gyventų. Štai kur problema.

– O Saulius Skvernelis turi tos kompetencijos ir sumanymų?

– Irgi neturi.

– Kurios politinės partijos jums būtų priimtiniausios formuojant valdančiąją koaliciją būsimame Seime?

– Nematau tarp jų jokio skirtumo. Visos ideologijos seniai devalvuotos. Visos partijos nori nuveikti ką nors gera. Niekas nenori nuvesti Lietuvos į Rusiją, kryptis – aiški, ir aš ją palaikau, nes aš pats – proeuropietiškas žmogus.


www.DELFI.lt
332