Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos Vilniuje vyresnioji sesuo Michaela Rak prieš ketverius metus atvyko į Vilnių ir įkūrė namus kenčiantiems ligoniams. Ji prisipažįsta, kad jaunystėje svajojo apie kitokį gyvenimą, norėjo sukurti šeimą, net sužadėtinį turėjo ir planavo su juo eiti prie altoriaus, tačiau viso to atsisakė ir patraukė į vienuolyną. Dabar ji tikra, kad padėti mirštantiems yra jos pareiga.

Su seserimi Michaela susitinkame jos įkurtame hospise (hospice anglų k. - slaugos namai) Rasų gatvėje Vilniuje. Ji šypsosi ir atsiprašo, kad vėluoja į interviu. Kažkas iš slaugos namų pavogė kompiuterį ir jai teko bendrauti su policijos pareigūnais.

„Esame atviri, tad kartais tenka dėl to ir nukentėti“, – geros nuotaikos nepraranda Michaela.

Pradėdama pasakojimą apie save sesuo sako, kad jos kelias į vienuolystę buvo ilgas. Jaunystėje ji visai neplanavo tapti vienuole. Norėjo turėti šeimą, vyrą, net buvo priėmusi iš mylimo žmogaus sužadėtuvių žiedą ir ruošėsi vestuvėms.

„Tačiau jaučiau vidinį, dvasinį alkį. Jaučiau, kad einu ne savo keliu ir darau ne tai, ką turėčiau. Kažko trūko. Likus dviem mėnesiams iki vestuvių grąžinau sužadėtuvių žiedą vaikinui ir pasakiau, kad turiu pagalvoti apie tai, ką šiame gyvenime norėčiau veikti ir kuriuo keliu pasukti. Lenkijoje karaliavo komunizmas. Tai buvo ypatingas laikas, kai aplink save mačiau daug vargingai gyvenančių, skriaudžiamų žmonių, daug neteisybės“, – prisimena sesuo.

Kai įstojo į vienuolyną, mergina iš karto pajuto, kad tai yra ta vieta, kurioje ji turi būti. Tai įvyko prieš trisdešimt metų, 20 metų iš jų sesuo praleido su sergančiais ir mirštančiais žmonėmis. Slaugydama sunkius ligonius Michaela sako radusi tai, ko ieškojo: buvimo šalia, artumo, pagalbos kitiems džiaugsmą.

„Mirštantieji moko sveikuosius, kaip reikia gyventi, kokios yra tikrosios vertybės, kaip džiaugtis gyvenimu. Tačiau sveikųjų pareiga yra pasirūpinti sergančiais, skirti jiems laiko ir pasirūpinti, kad jie jaustųsi kiek įmanoma geriau. Tai – lyg abipusiai mainai: kažką duodi, kažką gauni“, – sakė vienuolė.

Kasdien matyti kenčiančius ir mirštančius žmones turėtų būti psichologiškai sunku?

– Jei aš paliksiu sergantį žmogų likimo valiai, niekas kitas gali nebeateiti jam padėti. Tad kaip aš galiu jį palikti? Žmogus kenčia, bet mes negalime nuo jo nusisukti, palikti jį vieną tiesiog norėdami apsaugoti save. Tai būtų nežmogiška.

Mūsų žmogiškumo lygį ir parodo mūsų požiūris ir santykiai su sergančiais, kenčiančiais, skurstančiais. Ar mes norime juos atstumti, kažkur izoliuoti, ar vis dėlto norime kurti gražią visuomenę, kurioje visiems yra vietos? Negalime palikti tų žmonių užribyje, turime būti šalia jų ir jiems padėti. Tarnystė suteikia džiaugsmo, nes jaučiuosi prisidedanti prie geresnio pasaulio kūrimo, prie jo keitimo.

Be to, mes krikščionys, nemanome, kad mirtis yra pabaiga, tai – tiesiog perėjimas į kitą realybę, kuri gyviesiems nėra apčiuopiama. Tikėjimas, kad yra gyvenimas po mirties palengvina netekties skausmą. Taip pat džiaugsmą teikia žinojimas, kad mes padarėme viską, kad paskutinės paciento dienos būtų geresnės, kad jis nekentėtų, nebūtų vienas, o džiaugtųsi artimųjų draugija.

Kodėl nusprendėte atvykti į Lietuvą?

– Kardinolas Audris Juozas Bačkis pakvietė mane atvykti iš Lenkijos, kad įkurčiau hospisą – namus-ligoninę, kurioje sergantys žmonės jaustų paramą, kad jiems būtų suteikta pagalba, kad nesijaustų apleisti ir atstumti. Lenkijoje hospisais vadinamų slaugos namų – daugiau kaip 600. Keliuose iš jų dirbau prieš atvykdama į Lietuvą.

2008 metų rudenį atvažiavau į Vilnių ir praktiškai iš karto ėmiausi kurti hospisą: planavau darbus, ieškojau rėmėjų, rūpinausi slaugos namų idėjos sklaida. Sutvarkėme anksčiau kalėjimui priklausiusį pastatą ir 2012 metų birželį atidarėme hospisą. Paskui ieškojome personalo, apmokėme jį, o 2013 metais atvyko pirmieji pacientai.

Rūpinamės ligoniais pačiame hospise, kur vienu metu gali būti 14 pacientų, taip pat veikia ir namų hospiso paslaugos, kai gydytojai ir savanoriai prižiūri ligonį jo namuose. Mūsų pacientai – onkologiniai ligoniai, kuriems medicina jau padėti negali. Išgirdę tokią diagnozę žmonės jaučiasi išsigandę ir palikti likimo valiai, artimieji taip pat jaučiasi bejėgiai. Būtent tokioje situacijoje į pagalbą atskubame mes. Pasirūpiname ne tik ligoniais, bet ir jų artimaisiais.

Iš viso slaugos namuose yra 34 etatiniai darbuotojai: gydytojai, slaugytojai, psichologas, socialinis darbuotojas, virtuvės darbuotojai, vairuotojai, administracijos darbuotojai.

Ar padedate visiems pagalbos prašantiems žmonėms? Ar užtenka pajėgų?

– Kreipiasi daugiau ligonių nei mes turime vietų slaugos namuose. Tačiau, kai sulaukiame pagalbos prašymo, stengiamės nepalikti nė vieno likimo valiai, siūlome pagalbą namuose.

Visos mūsų teikiamos paslaugos yra nemokamos. Priimame visus, nesvarbu, kokios žmogus tautybės, pilietybės, tikėjimo ar socialinio statuso.

Mums padeda ir savanoriai. Turime jų maždaug 30. Vieni jų dirba su ligoniais, veda juos į lauką, kiti – tvarko aplinką, padeda virtuvėje, atlieka lauko darbus. Mūsų savanoriai – įvairaus amžiaus žmonės. Slaugos namuose darbuojasi ir nuteistieji, trys iš jų dirbo ir taip susitrumpino bausmės laiką.

Kuo slaugos namai skiriasi nuo slaugos ligoninės?

– Pirmasis hospisas buvo įkurtas Londone 1967 metais. Pagrindinės slaugos namų taisyklės yra trys. Pirmoji – visos paslaugos teikiamos nemokamai, antra taisyklė – svarbiausia yra žmogus, nesvarbu, kokios jis tautybės, tikėjimo ar socialinio statuso, trečia taisyklė – paciento laisvė, atsižvelgiama į jo norus, žmogus gali pasirinkti, kokias procedūras jam taikyti, kur nori būti slaugomas – namuose ar stacionare.

Mes pasirūpiname ir kūnu, ir siela. Padedame ne tik vaistais, bet ir suteikiame psichologinę pagalbą, stengiamės būti šalia. Pagrindinė slaugos namų idėja – kad ligonis jaustųsi kaip namie. Čia jie jaučiasi laisvi, gali daryti, ką nori: stipresni gali vaikščioti, grįžti namo, net vyno taurę išgerti, jei norisi. Ligonius lankantys artimieji gali būti čia kiek nori.

Vienas ligonis prieš mirtį norėjo atsisveikinti su savo šunimi, taip ir įvyko. Atgabenome mylimą gyvūną ir žmogus numirė jį apsikabinęs.

Dažnai, kai žmogus kovoja su sunkia liga, gydymui išleidžia visus savo, o neretai ir visus šeimos pinigus. Kai vykstame pas ligonį į namus, tai ne tik vaistų atvežame, bet sutvarkome kambarius, nuperkame, ko reikia, padedame šeimai, prižiūrime vaikus.

Per Kalėdas visi ligoniai atėjo ar buvo atvežti į vieną kambarį ir šventėme visi kartu su jų šeimos nariais.

Idėja visiems padėti nemokamai yra labai kilni, tačiau juk viskas kainuoja. Iš kur gaunate pinigų?

– Įkurti slaugos namus Vilniuje padėjo Gailestingumo fondas iš Airijos, fondai iš Vokietijos, Lenkijos, JAV. Pastato remontas kainavo 3,5 mln. litų. Medicininę įrangą gavome iš slaugos namų Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Baldai, hospisą puošiantys paveikslai ir kiti daiktai – žmonių dovanos.

Michaela Rak
© DELFI (L. Mustafinaitės nuotr.)
Michaela Rak

Kasdienei mūsų veiklai 40 proc. reikalingų lėšų skiria Valstybinė ligonių kasa, o likusią dalį gauname iš aukotojų. Kas mėnesį tenka sukti galvą, ar užteks pinigų, ar galėsime toliau dirbti. Dabar žinome, kad iki vasario dar gyvensime, galėsime vykdyti veiklą, o kas toliau – nežinia. Bet tikiu, žmonių gerumu, kad jie mums padės ir neliks abejingi kitų skausmui. Labai didžiuojasi mūsų personalu. Dažnai darbuotojai neturi minutėlės net arbatos atsigerti, nes visą laiką skiria pacientams.

Tai, kad suremontavome seną apleistą pastatą ir jame įkūrėme slaugos namus yra tikras stebuklas, antras stebuklas – personalas, kurį avyko surinkti.

Šiais metais už gerus darbus buvote apdovanota šv. Kristoforo statulėle. Ar toks Jūsų veiklos įvertinimas pradžiugino?

– Labai nustebau, kad man buvo skirtas šis apdovanojimas. Dar labiau susijaudinau, kai pamačiau pačią statulėlę. Kūdikį nešantis šv. Kristoforas yra tarsi simbolis to, ką mes darome – nešame ant savo pečių žmonių skausmą ir kančią.


www.DELFI.lt
23