Martyną Levickį sutikti Lietuvoje nėra lengva – 24 metų jaunuolis viena koja Lietuvoje, kita – vis kitoje užsienio valstybėje, kur bilietai į jo koncertus iššluojami dar gerokai iki renginio pradžios. Apie tai, kaip jo gyvenimas pakito po lemtingojo „Lietuvos talentų“ laimėjimo, apie progresą keičiant žmonių požiūrį į akordeoną ir tai, kad Lietuvoje jauniems žmonėms studijuoti muzikos jis nesiūlo – specialiame DELFI interviu.

- Norint pasikalbėti teko luktelti, kol grįši į Lietuvą. Kur buvai ir kaip atrodo tavo dienos?

- Kiekviena diena yra pakankamai skirtinga, priklausomai nuo paties plano. Kadangi nemažai keliauju, viskas keičiasi kelionės metu, kryptį pakeičia ir sutikti žmonės, projektai. Neseniai buvau Anglijos Manchesterio mieste ir ten keturiuose koncertuose koncertavau su Manchesterio Camerata, labai smagiai praleidau laiką. Tai buvo pirmoji tokio tipo koloboracija, bet tikrai ne paskutinė. Jau dabar nekantrauju ten grįžti kitąmet. Akordeonistui – bent jau man – bendradarbiauti su stygininkais yra didžiausias malonumas. Po to sekė kelionė į Miuncheną ir mano solinis koncertas ten ir dabar esu čia.

- O apskritai akordeonistams patogiau ir lengviau groti vieniems ar būti komandos dalimi?

- Be abejonės, daug priklauso nuo atlikėjo. Tačiau paties instrumento istorija yra labai komplikuota, visas tas liaudies muzikos šleifas, besivelkantis paskui, kartais gali sudaryti ir keblumų, ypač, kai nori jį pateikti naujai, moderniai. Todėl neretai tenka imtis drastiškesnių priemonių, pavyzdžiui, sugroti Lady Gaga dainos cover'į. Nors šiandien jau ir tai nebėra nieko keisto.

Groti su kitais muzikantais man labai patinka. Anksčiau to prisibijodavau, nes pasitikėti galėjau tik savimi arba nenorėdavau savo klaidomis sugadinti kitų pasirodymo. Jaunystė – kvailystė. Dabar be galo mėgaujuosi scenos dalijimusi su kitais žmonėmis. Veikiausiai didžiausią ekstazę ir patiriu būdamas ne vienas.

- Su kuo dar mėgsti groti?

- Neturiu rėmų arba jie labai laisvi. Nėra taip, kad aš noriu groti vien su styginiais, tačiau taip jau susiklostė, kad beveik vien su jais ir koncertuoju. Turėjau keletą duetų su smuikininkais. Esu čia Lietuvoje įkūręs ir bendradarbiauju su styginių kvartetu, taip pat groju ir su keliais orkestrais.

Tiesa, šio instrumento repertuaras taip pat diktuoja tam tikras sąlygas, su kuo tu gali groti. Pirmiausiai, to repertuaro nėra daug ir nemažai tenka pačiam aranžuotis. Bet yra ir tokių kūrinių, kur akordeonas groja su klarnetu, pučiamųjų kvintetu. Įvairovė egzistuoja, tik aš asmeniškai dar nesu jos pilnai atradęs.

- Ar akordeonas kaip instrumentas turi kažkokių limitų ar muzikanto išmonė gali juos apeiti?

- Limitai gali atsirasti tik dėl asmenybinių nusistatymų. Tai nėra blogai – žmogus gali ir turi teisę turėti konkrečią idėją, ką jis gali groti ir kuo.

Mėgdavau sakyti, kad akordeonas limitų neturi, bet tai yra tik skambūs žodžiai. Kiekvienas instrumentas turi tam tikrą rėmą, į kurį turi įtilpti, nepaisant to, kad yra labai paslankus įvairiems žanrams ir įdomiam atlikimui. Fizine, psichologine ir žanrine prasme tam tikri limitai yra.

Galų gale reikia prisiminti, kad šitam akordeonui nerašė nė vienas klasikas ar romantinis kompozitorius. Akordeonas atsirado 1829 metais ir iš pradžių buvo labai primityvus. Tuo metu didieji mūsų grandai – Bachas, Mocartas, Haidnas, Bethovenas – jau buvo mirę. Tiesa, instrumentų meistrų jie primygtinai prašę pagaminti nešiojamą, garsą ilgai išlaikantį instrumentą, kuris galėtų groti polifoninę muziką. Tokį akordeoną šiandien turime. Gaila, kad tų kompozitorių nebėra.

- Ar akordeonas dar kinta – fizine, galimybių prasme?

- Taip. Akordeonas vis dar ieško savo identiteto – tiek technine, tiek repertuarine prasme. Jauni, šiųdieniai kompozitoriai, muzikantai atranda šį instrumentą ir sukuria labai įdomius kūrinius.

Instrumentų gamintojai visada stengiasi patobulinti kažkokias detales, ypač italai, kurie naujovių ieško labai pasišventę. Tačiau forma, klaviatūra, mechanizmai jau yra nusistovėję, tad kisti gali tik maži dalykai. Didelių revoliucijų įvykti neturėtų. Ir ačiū Dievui. Šiam instrumentui reikalingas tam tikras stabilumas, chrestomatija.

- Spėju, gali groti ne kiekvienu akordeonu?

- Su instrumentu reikia ryšio. Į jūsų redakciją atsinešiau būtent šį akordeoną, nors galėjau kitą – lengvesnį, žvilgantį, su mano vardu. Tačiau tas, kurį dabar laikau ant kelių yra mano dūšiai mielesnis ir juo dažniausiai ir stengiuosi groti. Šitą instrumentą aš myliu.

- Kuo jis ypatingas? Kokia jo istorija?

- Šiuo instrumentu groju nuo 16-os metų. 2006 m. Šiaulių miesto savivaldybė nupirko būtent šį akordeoną tam, kad tas jaunas vaikis – aš – galėtų groti konkursuose, pristatinėti ir Šiaulius, ir Lietuvą pačiame aukščiausiame lygyje.

Žmonės dažnai sako, kad mes atrodome kaip suaugę, it vienas junginys. Taip jaučiuosi tik su šiuo instrumentu. Didžiuojuosi jo istorija ir turėdamas progą visur ją pasakoju. Apie miestą, kuris nėra didžiausias Lietuvoje, neskiria daugiausiai lėšų kultūrai, bet ėmė ir atkreipė dėmesį į jauną talentą, juo pasitikėjo ir suteikė jam tokią galimybę.

- O groja akordeonu ir merginos?

- Baltijos šalyse jų tikrai yra ir gal net daugiau merginų nei vaikinų. Tiesa, Serbijoje ir Anglijoje šį instrumentą studijavo daugiau vyrų.

- Ar galėtum atsakyti, kas vienija akordeoną mylinčius, juo grojančius muzikantus?

- Vertinant iš mano perspektyvos, iš pradžių norėjau groti fortepijonu, tačiau kadangi jo nebuvo ir jo niekas nupirkti man negalėjo, ėmiau groti akordeonu ir niekad to nesigailėjau. Kiekvieno istorija turbūt labai savita ir asmeniška. Ir būtų labai gerai, kad to pasaulio atstovai jį vienytų labiau, nei tai daro dabar. Kartais egzistuoja ir nemažai susiskaldymo.

- O kaip sekasi groti šalyse, kuriose akordeonas neturi šaknų, nėra folkloro dalis?

- Man kaip atlikėjui tai yra įdomu, tarsi iššūkis. Šalyse kaip Anglija, kur šio instrumento istorija yra trumpa, o pats instrumentas – ne visiškai pripažįstamas, yra labai įdomu užlipti ant scenos ir tokiems žmonėms parodyti, kad šis instrumentas groja ne tik airišką rylį, bet ir Bachą ar Mocartą. Mano manymu, nemažai kūrinių skamba daug geriau būtent atliekami akordeonu.

Tokiose šalyse stengiuosi išnaudoti šį kiek neigiamą žmonių požiūrį į šį instrumentą ir jį pakeisti teigiamu. Dažniausiai tai pavyksta.

Šalyse, kuriose akordeono tradicijos yra gilios, savitos, nacionalinės – kyla nauji iššūkiai atstovauti savo instrumentą, savo vardą, savo šalį.

- Tai veikiausiai įrodymas, kad muzikos pasaulyje etikečių klijuoti nereikėtų?

- Taip, to neturėtų būti. Nusistatymą prieš akordeoną galima traktuoti kaip tikrai senamadišką požiūrį. Tiesa, jis laisvėja. Daug žmonių po koncerto išeina nustebę, jie nori sugrįžti. Tikiu, kad gerai vykdau savo misiją, o jos rezultatas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir to salėje sėdinčio žmogaus.

- Kokiomis priemonėmis sieki šios misijos?

- Reikalingas priemonių kompleksas. Labai gaila, kad kai kurie savo srities profesionalai, akademikai mato tik tą vieną pusę, kuri gali būti laikoma ir pigi. Didelės išmonės nereikia tam, kad sugalvotum, jog šiandien grosi Lady Gaga cover'į. Atsispausdinti natas ir pagroti yra pakankamai paprasta. Kitas klausimas – kaip tai padaryti. Mano atveju, ta Lady Gagos daina yra suorkestruota labai įdomiai.

Neseniai derėjausi dėl repertuaro su Ženevos kameriniu orkestru ir buvau nusiteikęs klasikinei muzikai – siūliau Bachą, Vivaldį. Jie sako: taip, visa tai galime pagroti, bet gal galime įtaukti ir Lady Gaga kūrinį? Buvau didžiai nustebęs, kad didieji orkestrai nori tokių pokštų. Ir to reikia.

Svarbi ir medijų skverbtis. Praėjusiais metais į „Youtube“ keldavau trumpus klipukus to, ką aš praktiškai eksperimentuodavau vietoje. Tiesa, tai pabodo ir to nebedarau.

Kita priemonė – dalyvavimas festivaliuose, atradimas tos kitos publikos. Po sėkmingų koncertų Vokietijoje, Anglijoje mane jau kviečia projektams - kaip rezidentą.

- Ar konkurencija grojant akordeonu yra mažesnė? Lengviau sužibėti?

- Ir taip, ir ne. Akordeonistų pasaulis nėra toks didelis ir vieni kitus jau pažįstame. Tai tampa kiek asmeniška. Be abejonės, kai pagalvoji, kiek žmonių gyvena Kinijoje ir, kad dešimtadalį jos gyventojų groja fortepijonu, o pasaulis žino tik vieną kitą atlikėją supranti, kad ten ta konkurencija daug didesnė, žiauresnė.

- Dabar pakalbėkime apie tave. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po 2010-aisiais vykusio „Lietuvos talentų“ finalo?

- Manau, kad „Lietuvos talentų“ laimėjimas buvo tik pati pradžia buvimo tikru muzikantu ir dabar jokiu būdu dar nėra pabaiga. Tai yra kelionės pradžia, kuria aš labai mėgaujuosi.

Viena yra užlipti į paprasto klasikinio konkurso sceną ir visai kitoks pojūtis užlipti į sceną, kur grindys veidrodinės, kamerų šešios, kelios iš jų skraido ir tave vertina žmonės, kurie turi labai griežtą verdiktą ir per pusę sekundės turi juos įtikinti arba nieko nebus. Ta patirtis „Lietuvos talentuose“ man buvo gera mokykla – suvokti, kaip reikia pajausti klausytoją, vertintoją, darbą televizijoje.

- O pats ar pasikeitei?

- Manau, kad pasikeičiau labai daug, suaktyvėjo mano veiklos, pradėjau būti profesionaliu muzikantu – iš to galiu uždirbti, gyventi, galiu keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis, plečiasi ir veiklos sfera. Be abejonės, tai mane keičia kaip žmogų, bet nemanau, kad kažkas pasikeitė iš principo, iš pagrindų.

- Ar esi visiškai laimingas tuo, ką šiandien darai?

- Esu labai laimingas žmogus. Džiaugiuosi kiekviena diena. Būna momentų, kai atsikvepiu ir galvoju: kaip gera. Jaučiuosi išpildytas, labai gerai. Ryt gal taip nesijausiu ir ačiū Dievui – taip jaustis amžinai yra blogai. Tai tolygu mirčiai. Iš kažkokio nepasitenkinimo, pokyčio siekimo ir atsiranda ta jėga gyvenimui. Visada stengiuosi siekti to tobulėjimo.

Tenka daug ką paaukoti, bet nesu aš vienintelis.

- Ar jaunam ir talentingam jaunuoliui patartum save realizuoti Lietuvoje?

- Kritikuoti yra lengva, bet aš kalbu apie savo šalį ir man norėtųsi, kad čia būtų geriau. Matau tobulėjimą aplink, institucijose. Seniai jau nebuvau mokykloje ir negaliu spręsti, tačiau kai aš pabaigiau mokyklą, ten mokydamasis anglų kalbos, atvykau į Angliją ir supratau, kad tos kalbos aš nemoku. Tada man pasidarė labai liūdna. Galbūt buvau kažkiek ir aš kaltas, kad daugiau grojau, negu mokiausi, bet tą kalbą mėgau nuo vaikystės ir nebuvau jos tiek apleidęs.

Dėl to ir skauda, kad kartais mūsų šalyje nuo pat mokyklos laikų nėra praktinio tų žinių panaudojimo. Aš tikiuosi, kad kinta situacija.

Kalbant ir apie aukštesnio lygio mokymo institucijas – nemanau, kad jos vardan studentų padaro viską, ką gali. Kalbant apie muzikinį lavinimą, viskas juda gera linkme, bet jeigu reikėtų jaunam žmogui patarti, ar muziką studijuoti Lietuvoje ar užsienyje, aš patarčiau užsienyje. Aš asmeniškai be galo džiaugiuosi savo sprendimu studijuoti Londone, nors buvo visko. Mano kelias pradžioje rožėmis nebuvo klotas, greičiau rožių spygliais. Vėlgi, tai buvo labai gera patirtis, gyvenimiška mokykla.

- Ar sėkmingi muzikantai turėtų jausti tam tikrą atsakomybę ir grįžti į Lietuvą dalintis savo patirtimi?

- Tai yra be galo gera mintis ir pats einu šiuo keliu – ne veltui praleidžiu daug laiko Lietuvoje. Nereikia skųstis, kad grįžta per mažai žmonių, nes tie, kurie grįžta iš tikrųjų daro, ką gali. Jie grįžta su puikiom idėjom, gebėjimu analizuoti, mąstyti, ieškoti sprendimų. Tiesa, geriems darbams nebūtina fiziškai būti Lietuvoje. Žinau nemažai muzikantų, kurie kaip aš – viena koja Lietuvoje, kita – kitoje šalyje. O muzikantams sunku nusistovėti vienoje vietoje dėl darbo specifikos.

Norėčiau, kad tokie žmonės būtų labiau palaikomi. Kad ilgus metus institucijų kėdėse sėdintys valdininkai į šiuos idėjų kupinus žmones nežiūrėtų baugiai, o priešingai – padėtų įgyvendinti tą įneštą skersvėjį.

- O pats savo ateitį ar sieji su Lietuva?

- Dažnai su draugais kalbu apie tai, kokia puiki šalis yra Lietuva. Nereikėtų lyginti, bet kartais pasakome, kad ji kaip Šveicarija, tačiau savaip unikali. Tiek Baltijos, tiek Europos kontekste.

Norėtųsi sieti ateitį su šia šalimi. Manau, kad vienintelis dalykas, ką mums kaip tautai reikia pakeisti – savo požiūrį. Daug kas keičiasi. Apie šalį gali spręsti mobiliojo ir interneto ryšio kokybe. Visada džiaugiuosi grįždamas į Lietuvą ir žinodamas, kad susikalbėsiu net miške būdamas. Tuo metu Anglijoje situacija prastesnė.

Lietuva kaip tokio dydžio valstybė turi labai didelį potencialą ir mes einame labai tinkamu keliu, kad moderni būtų ir mūsų sąmonė, kad išmoktume mylėti vienas kitą ir patys save.

Žinote žmogų, vertą herojaus vardo?

Kviečiame dalyvauti DELFI konkurse „Herojai tarp mūsų“, siūlyti savo herojus ir laimėti vertingų prizų. Herojais gali būti ir neatlygintinai dirbantys specialistai, savo talentu bendruomenę akinantys menininkai ar tiesiog tie, į kuriuos nori lygiuotis aplinkiniai. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite čia. Jūsų istorijų jau laukiame el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime būtina nurodyti „Konkursui Herojai tarp mūsų“) arba tiesiog užpildykite šią formą:


www.DELFI.lt
84