Fotografas Artūras Morozovas dirba ten, kur švilpia kulkos, kurtina sprogimai, liejasi kraujas ir ašaros. Karą jis lygina su laukiniu žvėrimi, kurio elgesį sunku nuspėti, kuris žaloja likimus, tačiau žmonės jį sugeba šiaip ne taip prisijaukinti ir prisitaikyti prie jo. DELFI A. Morozovas rengė išskirtinius reportažus iš karščiausių Ukrainos taškų.

Gruzijoje, Čečėnijoje ir Ukrainoje karinius konfliktus iš arti stebėjęs A. Morozovas pasakoja, kad fotografija susidomėjo paauglystėje, kai susižavėjęs vartydavo „National Geographic“ žurnalus. Vėliau atsirado pirmasis fotoaparatas, krūvos juostelių ir tėvų išlaidos ryškinant jas.

„Mane domino išskirtinai reportažo žanras bei istorijos pasakojimas vaizdais. Į meninius ieškojimus nenuklysdavau.

Kartą vienoje Palangos kavinėje uždarbiaudamas pirmajam skaitmeniniam fotoaparatui iš vieno kliento, su kuriuo teko nemažai bendrauti tomis dienomis, sulaukiau pasiūlymo dirbti spaudoje. Tad į profesionalią fotografiją patekau tiesiai iš baro. Nuo to ir prasidėjo kvapą gniaužiantys nuotykiai su fotoaparatu, kurie trunka jau septintus metus“, – pasakoja A. Morozovas.

Kodėl tapote karo žurnalistu? Juk tai yra pavojingas ir psichologiškai sunkus darbas.

– Nelaikau savęs karo žurnalistu – mane domina ir kitos žurnalistikos sritys, gal net labiau nei konfliktų fiksavimas. Karo fotografais galima pelnytai vadinti tuos kolegas, kurie metų metus praleidžia šiuose ekstremaliuose kontekstuose, specializuojasi būtent šioje srityje. Tačiau turiu pripažinti, šį žanrą vis labiau „prisijaukinu“.

Taip, kelionės į konfliktinius regionus nelengvos tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau smalsumas, patirti įspūdžiai bei tokių pasaulinių įvykių stebėjimas iš arti, nugali bet kokius sunkumus. Kartą tai patyrus, sunku atsispirti norui sugrįžti ten.

Jei klausiate, kodėl vis važiuoju į konfliktus, atsakyčiau kad turbūt dėl to, jog turiu šiam darbui reikalingų savybių – sugebu išlikti ramus, suprasti ir susidoroti su kylančiomis emocijomis bei, kas yra labai svarbu, sėkmingai grįžti atgal į savo kasdieninį gyvenimą. Žinoma, svarbu ten ne tik būti, bet ir sugebėti apie tai įdomiai papasakoti visuomenei.

Kur pirmą kartą pamatėte karą? Kur tai įvyko ir ką tuomet jautėte?

– Karą pirmą kartą, žinoma, pamačiau filmuose. O šūvius ir karinius veiksmus gyvai išvydau 2008-aisiais metais Gruzijos bei Rusijos kariniame konflikte. Tai buvo labai įdomi, netikėta patirtis, kuri, žinoma, stipriai skyrėsi nuo televizijos ekranuose matytų vaizdų. Reikėjo priimti daug svarbių sprendimų greitai ir tiksliai. Juk turi ne tik išlikti sveikas, bet ir laiku perduoti išskirtinę medžiagą.

Artūras Morozovas
© DELFI / Tomas Vinickas
Artūras Morozovas

Tokius pačius, greitus ir gyvenimiškus, sprendimus darė ir žmonės – sunku suprasti, kada turi palikti savo namus, kaip elgtis su okupantų kareiviais, prašančiais maisto ar besityčiojančiais iš tavo šeimos.

Šiame konflikte taip pat dirbau abiejose kovojančiose pusėse. Tada pirmą kartą pastebėjau, kaip skiriasi savo šalį ginančių ir ją okupuojančių karių akys ir veidai.

Neturėjau patirties, kaip reikia reaguoti stebint vagystes, melą ar vaikščioti per vėjo plaikstomus pinigus, kurie pabiro iš separatistų išsprogdinto bankomato.

Tuomet Gruzijoje praleidau mėnesį ir šiandien manau, jog tai buvo labai svarbus momentas mano fotografinėje karjeroje. Tuomet su šia šalimi užmezgiau iki šiol trunkančią draugystę. Kasmet ten praleidžiu po pora mėnesių, o vienais metais net „pamiršau“ sugrįžti ir gyvenau ten.

Kas yra karas? Ar tikrovė labai skiriasi nuo to, ką matome žiniasklaidoje. Ar sunku parodyti karą?

– Tikrai sunku apibūdinti karą. Galbūt šį procesą galima palyginti su laukiniu žvėrimi, kurį gali prisijaukinti, bet tuo pačiu negali pamiršti, jog bet kurią akimirką gali pasireikšti jo pavojingi instinktai. Karas nuolatos kinta ir vienintelis būdas jį pažinti, tai būti ten. Nors jis baisiai atrodo per televizorių, reikia suprasti, jog karas nesustabdo daugybės gyvenimo procesų – žmonės ir toliau dirba, myli, gimdo ir miršta. Niekas nepamiršta ir anekdotų, ypač juodojo humoro.

Kaip pasakė vienas žymus fotografas: pasaulio bendruomenė negali būti ten, todėl visa tai jiems rodo fotografai. Tokia ir yra pagrindinis tikslas – parodyti žiūrovams tai, ką ten matei ir išgyvenai.

Turėtų būti sunku matyti sužeistus, nužudytus žmones, jų artimųjų skausmą. Kas yra baisiausia dirbant karo žurnalistu?

– Labai teisingai įvardijote. Būtent žmonių aukas, jų išgyvenimus matyti yra sunkiausia. Emociniai išgyvenimai daug sunkesni už sprogimus ir šaudymus.

Juk žurnalistai į konfliktus nuvyksta sąlyginai trumpam laikui su tikslu ieškoti problemų ir pasakoti apie jas.

Kaip reikia prakalbinti žmogų, kuris ką tik neteko savo namų, darbo, o gal ir artimųjų? Negali jo „atverti“ per valandą, nufotografuoti ir išeiti taip pat greitai, kaip ir atėjai. Todėl šie pokalbiai dažnai vyksta kartu geriant arbatą, ar nešiojant sugriuvusio namo plytas, o gal net kasant daržą. Stengiesi trumpam įsijausti ir suprasti šio žmogaus išgyvenimus.

Paskutinį interviu DELFI apie kareivį, išgyvenusį Ilovaisko „katilą“, įrašiau naktį, miegant rūsyje, kuomet pabudome nuo šalčio ir jis tiesiog pradėjo pasakoti savo išgyvenimus. Man tik reikėjo įjungti diktofoną ir tęsti pokalbį.

Kai į tave šaudo, draugų susirandi labai greitai. Tai kitas pavojingas momentas – artimos draugystės. Iš to kyla du pavojai: romantizuotai perteikti vienos pusės buitį bei idėjas, kita problema – turi suprasti, jog tavo naujieji draugai gali bet kada žūti.

Kiek kartų lankėtės Ukrainoje? Ką ten patyrėte? Ar buvo sunku ten dirbti?

Ukrainoje šiemet lankiausi septynis karus. Šią krizę stebėjau nuo pat pradžios – „Maidano“ sukilimo. Vėliau sekė pažintis su tuomet uždaromis ir mažai kam žinomomis savanorių organizacijomis, kaip „Dešinysis sektorius“. Tai buvo labai įdomi, bet sunki patirtis: mačiau visko daug, sėdėjau tuose prirūkytuose kabinetuose kartu su jų lyderiais, tačiau saugumo sumetimais daug ko nebuvo leista rašyti, o dar labiau – rodyti. Būtent tada pirmą kartą ir susidūriau su Ukrainos konfliktui ypač būdinga „žurnalistine savitvarda“, kuomet esi įleidžiamas į ypatingas vietas, tačiau nieko fotografuoti negali.

Pavasarį stebėjau, kaip separatizmo banga kilo Rytų Ukrainoje, Odesoje, kokie aukšto lygio režisuoti spektakliai su Rusijos vėliavomis tai buvo.

Ketvirtąjį kartą vykau į separatistų kontroliuojamą vadinamą „Luhansko Liaudies Respublika“ rajoną. Ten laiką leidau su separatistais ir vietiniais žmonėmis. Pirmą kartą bendravau su Rusijos karininku. Manau, jog norint suprasti šio konflikto gylį svarbu įsigilinti į abiejų pusių motyvus bei suprasti, kodėl kai kurie Donbaso regiono gyventojai paėmė ginklą, kur šio regiono silpnoji vieta, kuria naudojasi išorės priešai.

Vėliau gyvenau su vienu iš savanorių batalionų „Azov“. O prieš pora mėnesių apsilankiau ir kariaujančiame Donecko rajone, stebėjau separatistų kovą Donecko oro uosto prieigose ir slėpdavausi nuo ukrainiečių leidžiamų atsakomųjų minų. O paskutinėje kelionėje, bėgiojau jau nuo tų pačių separatistų artilerijos atakų kitoje fronto linijos pusėje – Ukrainos karių įtvirtinimuose šalia Donecko oro uosto.

Koks buvo pavojingiausias Jūsų darbo momentas? Ar buvo situacijų, kai Jūsų gyvybei buvo kilęs pavojus?

– Daugumoje šių išvykų priartėji prie tokios ribos, kurią peržengus prasideda savotiška loterija, savotiškas likimo išbandymas – arba liksi sveikas, arba ne. Labai vengiu šios ribos, tačiau dažnai ji nėra aiškiai raudonai nubrėžta ir tik prasidėjus apšaudymui supranti, kur įžengei. O kartais sąmoningai rizikuoji dėl vertingos medžiagos, tačiau visuomet labiau vertinu sveikatą nei gerą nuotrauką.

Manau, jog pavojingiausi momentai buvo akistatos su priešiškai nusiteikusiais, girtais separatistais, kurie vien dėl tavo tautybės, be jokių klausimų tiesiog įsisodina tave į mašiną ir veža nežinoma kryptimi. Tačiau viskas baigėsi gerai ir ypač džiaugiuosi, jog derėdamasis su jais nebuvau priverstas meluoti ar nutylėti dalį tiesos. Objektyvumas ir atvirumas yra svarbus išgyvenimo veiksnys.

Kaip manote, ar ilgai dar truks karinis konfliktas Ukrainoje ir kuo tai baigsis?

– Į tai atsakyti labai sunku. Nenorėčiau spėlioti. Ukrainos konfliktas spėliojimų nemėgsta, todėl nenustoja stebinti.

Ar pabuvojus kare nekyla nusivylimo žmonija apskritai?

– Pabuvojus kare kyla dvipusiai jausmai. Taip, iš tikro nusivili kai kuriais žmonėmis, jų trumparegiškumu, pagrindinių humanizmo idėjų ignoravimu. Karuose daug neteisybės, o dažnai ir ta vienintele tiesa, kuria tiki, kitą dieną gali pradėti abejoti.

Kita vertus, šios ekstremalios situacijos žmones suvienija ir priverčia pamiršti kai kuriuos kvailus principus. Man nutiko daugybė neįtikėtinų patirčių, įvykių, kurių nepaaiškina jokie vadovėliai. Juk niekuomet važiuodamas nežinau nei kur gyvensiu, nei ką valgysiu, nei kaip viskas bus ištikus bėdai. Vyksti ten, kur neveikia telefono ryšis, negalioja tavo sveikatos ar gyvybės draudimai, neveikia bankomatai, nėra parduotuvių.

Tačiau tiek paprasti žmonės, tiek kariai, laikosi kaip vienas kumštis ir yra visuomet vieni kitiems pasiruošę padėti. Todėl šis žmogiškasis dopingas tikrai verčia tikėti žmonija.

Ar didžiuojatės savo darbu?

– Didžiuojuosi tomis akimirkomis, kai suprantu jog mano padaryta fotografija kažką pakeičia, sustabdo arba priverčia susimastyti, pažvelgti kitaip į vieną ar kitą situaciją.

Vienu didžiausių savo darbo įvertinimu laikau tai, jog esu vienas iš nedaugelio žurnalistų, turinčių galimybę dirbti abiejose kovojančiose pusėse. Tai man yra savotiška žurnalistinio objektyvumo patikra – sugebėjimas argumentuoti bei apginti savo aprašytus faktus. O tai kartais nėra lengva, ypač kai medžiagas, pasisodinę tave šalia per „Google“ tikrina separatistų vadai.


www.DELFI.lt
323