Dovydas Petrošius Jungtinėje Karalystėje pragyveno dešimtmetį. Per šį laikotarpį jam teko dirbti įvairiausius darbus: nuo pagalbinio darbuotojo virtuvėje iki renginių vedėjo. Šiandien užsienyje pradėtą veiklą jis tęsia Lietuvoje: veda renginius, yra nuosavos statybų įmonės vadovas ir teigia nė kiek nesigailįs sprendimo grįžti.

Tik atvykę lietuviai dirba be laisvadienių

Palangiškis Dovydas pasakoja iš Lietuvos išvažiavęs vos baigęs mokyklą. Emigruoti nebuvo sunku – Londone esą gyveno nemažai šeimos narių. Tačiau jie tuo metu vos 18–kos sulaukusiam Dovydui neleido poilsiauti. „Leido suprasti, kad pas juos galiu pagyventi tam tikrą laiką, bet gumos netempčiau. Viskas kainuoja, todėl kiek atsipūsk ir eik ieškotis darbo“, – sako pašnekovas.

Kaip ir daugelis išvažiavusių jis planavo, kad užsienyje pabus metus, kelis ir grįš. Tačiau Londonas susuko galvą. „Esi jaunas žmogus, ištrūkęs iš mažo miesto į Anglijos sostinę, kur naktiniai klubai, judesys, veiksmas... Įsisuki į tą ir galvoji, ką aš Palangoje veiksiu. Praeina metai, galvoji, kad dar vienus pabūsi, praeina kiti – vėl tas pats. Taip ir tęsiasi“, – kalba pašnekovas.

Iš pradžių jis, pagautas jaunatviško maksimalizmo, bandė įgyvendinti savo svajonę – dirbti naktiniuose klubuose. Tačiau realybė buvo kitokia – pirmasis darbas buvo virtuvėje. Ten jis pradirbo vos savaitę. Tiesa, darbas nė 20–ties nesulaukusiam Dovydui nebuvo naujiena – dar gimtojoje Palangoje jis pasakoja dirbęs vietos radijo stotyje.

Grįžo į Lietuvą ir nė kiek nesigaili: ir čia galima uždirbti 5 tūkst. eurų
© DELFI / Andrius Ufartas

Tačiau kasdienybė Londone skyrėsi nuo lietuviškos. Pasak vaikino, tik išvykę emigrantai kaip galėdami verčiasi per galvą ir kartais dirba net be išeiginių – kiekvieną namie praleistą dieną jie supranta kaip praradimą.

„Kai tik atvažiuoji, bandai sutaupyti per visus galus. Gyveni name, kurį nuomojasi dar keli žmonės, dirbi šeštadieniais, sekmadieniais, kad daugiau uždirbtum. Kiekvieną dieną, kada nedirbi, supranti kaip minusą – praradau 50 svarų, kiek kainuotų viešojo transporto bilietas visai savaitei“, – apie tik atvykusių į Jungtinę Karalystę lietuvių kasdienybę pasakoja palangiškis.

Darbdaviai vertina, dalis gyventojų – peikia

Paklaustas, ar teisingas požiūris, kad išvažiavę emigrantai užsienyje tarsi nutrūksta nuo grandinės, purto galvą – yra visko, bet lietuviai iš konteksto neiškrenta. „Aišku, būna, kad sėdi traukiny ir važiuoja į darbą jau apsikabinę alaus skardinę.

Britai irgi įvairiai mano – vieni atsiliepia, kad esame labai geri darbuotojai, sąžiningi, kiti sako, kad darbus atiminėjam. Bet ne tik apie lietuvius, lygiai tą patį jie gali pasakyti ir apie lenką, rumuną. Londonas yra multikultūrinis miestas, tikrų londoniečių ten labai mažai“, – sako jis.

Pašnekovas sako, kad lietuviai Anglijoje prakuto – atsivėrė sienos Rumunijai, Bulgarijai, todėl lietuvių dirbtus nekvalifikuotus darbus perima nauji emigrantai. Tačiau Dovydas pripažįsta, kad atvykėlius britų darbdaviai vertina. Ne tik dėl to, kad esame puikiai dirbanti tauta, bet ir dėl to, kad emigrantai linkę paklusti – lieps ir darys.

Anglai, pasak jo, yra mažiau nuosaikūs. „Anglas gali pasakyti, kad nenori, nedirbs. Dėl to anglus ir vengia samdyti, o kitas tautas galima versti vergauti. Lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje – statybų rinką užvaldo užsieniečiai“, – sako buvęs emigrantas.

Big Benas
© Reuters / Scanpix
Big Benas

Dėl šios priežasties, tikina, ir į savo valdomą įmonę bando darbinti buvusius emigrantus – esą jų požiūris į darbą yra visiškai kitoks. Jeigu jaunoji lietuvių karta irgi mokosi, kaip dirbti, vyresni žmonės vis dar turi problemų. Kaip vieną jų pašnekovas išskiria alkoholį.

„Gauna atlyginimą – užgeria, neateina kelias dienas. Tai yra normali praktika. Vieni darbdaviai už nusižengimus skiria baudas, bet kas jiems iš tų baudų – nuima nuo algos 50 eurų, dieną pasėdi namie, o po to vėl dirba iki kol užgeria“, – sako Dovydas ir priduria, kad tokia praktika laikoma normalia ne tik provincijoje, bet ir miestuose.

Grįžti nebuvo sunku

Tačiau po dešimties metų, praleistų emigracijoje, vaikinas nusprendė grįžti. Apie to priežastis jis nelinkęs daugžodžiauti – susikrauti lagaminus, tikina, buvo labai paprasta. Jis pasakoja mintį sugrįžti audęs ilgai, tačiau kažkas vis laikė jį Britanijoje – tai nesumokėti mokesčiai, tai darbas. Tačiau galutinai pastūmėjo grįžti tėvo liga.

Pirmąją vasarą po grįžimo jis vedė renginius gimtojoje Palangoje. Tai, anot jo, buvo adaptacijos laikotarpis. Pasibaigė vasara – pasibaigė ir darbai kurorte, todėl teko ieškotis naujos veiklos.

„Įsidarbinau pardavimų vadybininku, dirbau metus. Tačiau supratau, kad man per daug streso, bėgimo, lėkimo – grįžtu ten pat, iš kur parvažiavau. Tada pradėjau vėl vesti renginius – iš pradžių dirbau su įmone, dabar pradėjau ant savęs“, – pasakoja.

Vaikinas sako, kad šiuo metu visas jo gyvenimas yra susijęs su buvusiais emigrantais – renginius lietuvių–anglų kalbomis veda daugiausiai grįžusiems, administruoja „Ex emigrantų“ grupę feisbuke, versle taip pat nesibodi grįžusių.

Sugrįžęs pašnekovas pasakoja radęs kitokią Lietuvą. Visų pirma, aplinka šiandien esą yra daug mielesnė, nei prieš penkiolika metų. „Miestai gražėja, puošiasi, atsinaujina. Sostinėje – pilna turistų. Yra progresas, viskas eina į gerą. Jeigu žmonės iš kitų šalių atvažiuoja pas mus dirbti, manau, nėra blogai. Jeigu jie gali išsilaikyti, galime ir mes“, – įsitikinęs pašnekovas.

Grįžo į Lietuvą ir nė kiek nesigaili: ir čia galima uždirbti 5 tūkst. eurų
© DELFI / Andrius Ufartas

Moka tiek, kiek Anglijoje

Dovydas sako, kad daugelį metų užsienyje gyvenantys emigrantai vis dar mano, kad Lietuva nė kiek nesikeičia. „Pakalbu su emigrantais – būna daug neigiamų emocijų: „Ai, čia ta Lietuva – vargstat jūs visi ten“. Paklausiu, kiek per mėnesį uždirba. Sako, tris tūkstančius svarų.

Sakau, aš dabar statybų įmonę atsidariau, geri statybininkai ir po 3, ir 4, ir 5 tūkst. eurų užsidirba. Padirba taip, kaip Anglijoje – po 6-7 dienas per savaitę – užsidirba. Aš tiesiog nebematau, ko važiuoti į užsienį. Tie žmonės, kurie išvažiavo prieš 15–ka metų, 20–imt – jie išvažiavo su mintimi, kad Lietuvoje blogai, ir tebegyvena su tokia mintimi“, – tikina.

Tačiau dalis emigrantų nesibodi Lietuvos. Dovydas sako pastebintis, kad labiau linkę grįžti ilgiau užsienyje pragyvenę lietuviai – jie, visai kaip ir Dovydas, esą supranta, kad gyventi užsienyje nebėra ko.

„Pagal grupės tendencijas matau, kad žmonės yra linkę grįžti. Visi jau atsikando anglijų, norvegijų. Žmonės išvažiavo, pabuvo, išmoko, kaip reikia gyventi, ir grįžo. Dabar jie uždirba daugiau, negu bet kurioj kitoj šaly. Iš esmės pas jus ir pragyvenimas yra pigesnis, kas liečia keliones, nuomas. Ypatingai pastebėjau, kad profesinių sričių darbuotojai Lietuvoje labai gerai uždirba – statybininkai, mechanikai“, – kalba Dovydas.

Anot jo, neigiamas visuomenės požiūris į profesinį mokslą tėra neigiamas sovietmečio palikimas.

„Pas mus apskritai likę daug posovietinio mąstymo. Kada jis išsikrapštys iš visų instancijų, aplinkos, žmonių, tada kažkas pradės keistis. Daug kas sako, kad reikia pradėti keistis nuo savęs, o tada kažkas ir įvyks. O jeigu mes žiūrėsim, kaltinsim tik valdžią, kad mokesčiai dideli...

Profesija – nebūtinai statybininkas ar mechanikas. Yra daugybė sričių, kur save gali realizuoti, kad ir per meninę pusę išsireikšti – kad ir metalo darbai, baldų gamyba. Man patinka: esu namuose pasidaręs dirbtuvėles, kai turiu laisvo laiko pakonstruoju, pakuriu, atitrūkstu nuo realybės.

Kai pasako, kad statybininkas uždirba 300, gal tada ir blogai. Bet kai pasako, kad statybininkas uždirba tris tūkstančius – gali mane vadinti kokiu tik nori, bet man tokius pinigus uždirbant Lietuvoj nėra gėdinga“, – mąsto pašnekovas.

Grįžo į Lietuvą ir nė kiek nesigaili: ir čia galima uždirbti 5 tūkst. eurų
© DELFI / Domantas Pipas

Neigiamas požiūris, pasak jo, iššaukia ir problemą dėl mažų darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu atlyginimų: „Tarkime, vienai vadybininko darbo vietai – 15 vadybininkų, o vienai statybininko vietai – minus penki statybininkai. Pakentėk su paprastu darbu, pasitaupyk – galėsi atsidaryti kažkokį savo teisinį centrą. Nereikia mąstyti, kad jeigu baigiau pedagogiką – negausiu mokytojo darbo ir man bus blogai. Nueik, padirbk kitą darbą, susitaupyk, pasiimk paskolą – atsidaryk darželį, mokyklą. Yra įvairiausių galimybių, tik mąstyk“, – kalba jis.

Sako, kad valdžia nėra viskas

Lietuvoje dažnai pasigirsta kaltinimų valdžiai. Dovydas sako, kad ir patys britai keikia esančius vietos valdžioje – tai esą vyksta visame pasaulyje. „Nereikia nusistatyti, kad ta mūsų valdžia yra blogesnė nei kitos. Jeigu žiūrėsi tik žinias, koks politikas kokią nesąmonę pasakė, dar būsi alaus butelį apsikabinęs – taip ir eis gyvenimas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Patys žmonės, anot jo, taip pat nėra auksiniai – dalis nenori mokėti mokesčių, o po to piktinasi mažomis pensijomis ar išmokomis.

„Ateina pas mane žmonės darbintis, klausia, kaip mokat algą. Pagal darbo, individualią sutartį – sumoku visus mokesčius, įforminu ir dirbam. Žiūri į mane – o tai kaip taip? O tai kaip kitaip, sakau.

Man juokinga, kai verslininkai moka pinigus vokeliuose. Atsidariau įmonę – juokingi tie mokesčiai. Jei nesumokės tų 200 eurų valstybei, galvoja, kad labai daug pinigų sutaupys. Ir tie patys žmonės nori juodų pinigų, o kad pensiją po to reikės iš kažko mokėti – nepagalvoja. Ir keikia po to, kad „valdžia bloga, pensijos neduoda“, – kalba palangiškis.

Dovydas spėja, kad dėl tokio požiūrio gali būti kalta švietimo stoka.

„Gyvenu savo gyvenimą, kuriu savo gyvenimą, einu į priekį ir man tai puikiai sekasi. Nemanau, kad esu kažkoks burtininkas ar genijus. Jeigu aš sugebu – kiekvienas gali sugebėti. Mums reikia ne daugiau kalbėti prieš televizorių, o pakelti užpakalį nuo sofos ir kažką daryti – tada kažkas pasikeis“, – aiškina Dovydas.

Grįžo į Lietuvą ir nė kiek nesigaili: ir čia galima uždirbti 5 tūkst. eurų
© DELFI / Kiril Čachovskij

Grįžę emigrantai nesupranta, ką daryti

Visgi Lietuvoje dar yra problemų. Pašnekovas įsitikinęs, kad požiūris į grįžtančius emigrantus vis dar yra neteisingas – jiems esą sunku adaptuotis. Jis mano, kad valdžiai reikia skirti daugiau dėmesio išvykusių pritraukimui.

„Buvo viena laida per televiziją, aš joje dalyvavau. Sėdėjo keli Seimo nariai. Jie mane pažino, sako, kaip faina, patapšnojo per petį. Sakau, gal kokių nors bendrų projektų galim padaryti. Jie sako, aišku, apsikeičiam kontaktais, plėšėsi marškinius – eisim svietą lyginti. Bet baigėsi laida – baigėsi ir bendravimas.

Pridėjau aš juos į grupę – buria iš tirščių kažką. Sakau, jums nereikia nieko burti – nueikit, pasiskaitykit, suprasit, ko žmonės bijo, kodėl nenori grįžti, kokios esminės problemos“, – apie žlugusią iniciatyvą pasakoja Dovydas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad valdžia grįžtantiems galėtų padėti nebent juos tinkamai informuodama – reiktų organizuoti susitikimus su grįžtančiais, kur jiems paaiškintų situaciją, supažindintų su mokestine baze. Dovydas sako turįs planų imtis iniciatyvos ir organizuoti seminarus pats.

„Būna, kad emigrantai grįžta, pabūna kelis mėnesius ir išvažiuoja atgal į užsienį. Dažniausiai jiems nepavyksta integruotis, susipažinti su mokesčiais, susirasti darbo. Tikrai reiktų daugiau pagalbos, kad žmonėms paaiškintų, kaip elgtis, kaip mokėti mokesčius, susirasti darbą. Grįžtantiems visa tai yra kosmosas – visokios sodros, PSD, VSD, GPM, 21 proc., 15 proc., 5 proc. – žiūri ir nesupranti. Atrodo, kad visi nori nusmaugti – taip iš tiesų nėra, reikia tik paaiškinti“, – samprotauja pašnekovas.


www.DELFI.lt
196