Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Lietuvą okupavę sovietai į lagerius ir tremtį išvežė daugiau kaip 275 tūkst. šalies gyventojų. Skaičiuojama, kad trečdalis tremtinių į Tėvynę grįžti sugebėjo, kiti, deja, atgulė atšiauriose ir nesvetingose vietose. Kapavietėmis bene aktyviausiai rūpinasi bendrija „Lemtis“, per 25 metus aplankiusi apie 90 procentų visų išlikusių tremties vietų.

Bendrijos nariai Sibire ir kitose Rusijos vietose iš viso prabuvo apie 700 dienų, lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo per 400 000 km, aplankė apie 1000 tremties vietovių, apie 400 kapų ir kapaviečių. Ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius, vadovas, keliautojas Gintautas Alekna perspėjo, kad šie skaičiai, deja, čia gali ir sustoti. Apie finansinius iššūkius, įsimintiniausias ekspedicijas ir tremties vietų išsaugojimo svarbą - specialiame DELFI interviu.

- Kada pirmąkart vykote į Sibirą? Dar pamenate tą kelionę?

- Pirmoji ekspedicija buvo 1989 metais. Tai pati didžiausia visų laikų ekspedicija, kuri vyko Irkutsko srityje.Tada dalyvavo apie 80 žmonių. Dižiąją dalį sudarė moksleiviai iš visos Lietuvos. Buvo griežtai atrenkama po vieną moksleivį iš kiekvieno Lietuvos rajono. Jie buvo suskirstyti į keturias grupes, kurioms vadovavo patyrę turistai (suaugę žmonės). Ekspediciją turėjo nušviesti spaudoje ir kitose inf. priemonėse sudaryta taip vadinama „spaudos grupė“, kurioje aš ir buvau kaip televizijos operatorius.

Ekspedicija truko beveik mėnesį laiko. Maistą vežėmės iš Lietuvos visai ekspedicijai, todėl kuprinės buvo gana sunkios. Dabar nei iš tolo tokių ekspedicijų nebūna.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© A. Rimkaus nuotr.

- Gal kada skaičiavote, kiek jau kartų esate ten vykęs, kiek kilometrų suvaikščiota ir kiek batų porų sunešiota?

- Skaičiuoti nereikia, nes visos ekspedicijos griežtai fiksuojamos. Jos paremtos tam tikra filmuota ir fotografuota medžiaga ir yra susisteminta. Aš buvau jau 43 ekspedicijose.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Kas Jus traukia ten sugrįžti, kokia savo misiją įžvelgiate?

- Pirmųjų ekspedicijų metu buvo siekiama kuo daugiau surasti ir užfiksuoti lietuvių tremtinių paliktų pėdsakų. Vėliau buvo siekiama surasti ir aplankyti visas išlikusias tremtinių kapines ir pavienius kapus. To tikslo siekčiau ir dabar, bet prie Kultūros ministerijos sukurta Kultūros taryba mūsų tikslų neremia, todėl manau, kad tikslas nebus įgyvendintas.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Ar ketinate sustoti ten keliauti?

- Pats sustoti dar neketinu, bet dėl finansavimo nutraukimo, matyt teks sustoti. Per 25 metus aš praradau daug sveikatos ir pinigų vykdydamas šią misiją, todėl nėra noro verstis per galvą ieškant rėmėjų.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Kokio pasiruošimo reikia prieš išvykstant į Sibirą?

- Žiūrint, ko ten važiuoji. Jeigu vyksti pagerti alaus, tai nereikia ypatingo pasiruošimo, bet jeigu nori rimtai dirbti, tai tenka įveikti daug iššūkių. Čia ir fizinė ištvermė, čia ir įvairūs pavojai. Apranga bei avalynė turi būti pritaikyti tokiam darbui ir tokioms sąlygoms.

Pats sudėtingiausias ir pavojingiausias darbas - naujų tremties vietų paieška, jų lankymas ir inventorizavimas. Be to, reikalingas didelis įdirbis renkant ir sisteminant informaciją iš įvairių šaltinių. Tenka susidurti ir su dideliais pavojais: gamtos stichijos, žvėrys, žmonės, tam tikrų tarnybų pareigūnai.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Kuri ekspedicija Jums įsiminusi labiausiai?

- Daug buvo įsimintinų ekspedicijų, bet gal išskirčiau 2008 metų - į Jakutiją.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Kaip būnate sutinkamas tenykščių vietinių?

- Kai vykstu vienas, tai labai daug aš nebendrauju. Neaiškinu ir nepasakoju, ko aš čia atvykau. Žinoma, saugumo sumetimais, nes aš visada turiu daug brangios technikos ir esu patrauklus „kąsnis“ kokiems nors vagims ar plėšikams. Kada vykstu su grupėmis - išvengti kontaktų su vietiniais neįmanoma. Bet beveik visada jie bendrauja daugiškai ir maloniai. Tik vienas kitas atvejis buvęs, kai pašnekovai buvo nusiteikę priešiškai.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Ar yra aišku, kiek kapų dar dūla po žolėmis? Kiek jų dar reikia sutvarkyti?

- Man gerai yra žinoma, kiek jų yra išlikusių, prie kiek iš jų jau buvo padirbėta. Sutvarkytų kapų nėra iš viso... Vienos rankos pirštų užtenka, kad suskaičiuotume kapines, kuriose kas nors rimtesnio padaryta. Nurauti žolę, iškirsti krūmus, patiesinti pasvirusį kryžių ar net naują, padarytą iš atsitiktinės medžiagos, pastatyti - tai ne kapinių sutvarkymas. Jau po metų, po kitų, dar vešlesnė žolė auga ir vešlesni krūmai kapus dengia.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Kodėl svarbu į tremties vietų išsaugojimą įtraukti ir jaunimą?

- O kas sakė, kad svarbu? Tie, kurie organizuoja? Dabar Rusija (ir Sibiras) yra labai stipriai pasikeitusi nuo tremties laikų. Miestuose dūzgia prabangios mašinos, parduotuvių ir prekybos centrų lentynos lūžta nuo prekių gausos, todėl jaunuoliams sunku suprasti apie ten išgyventas protėvių kančias. Šiek tiek imlesni yra dar visai jauni, moksleiviško amžiaus jaunuoliai ir merginos. Jų pasaulėžiūra dar formuojasi, todėl juos dar galima šiek tiek įtakoti, sudominti, o tie, kurie jau seniai žino, koks alus ar degtinė geriausi, vargu ar pasikeis. Jaunimas turi būti auklėjamas šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje. Tie, kurie gerai išauklėti šeimose - jie ir Sibire kitokie. O tie, kuriems nepasisekė su tėvais - sunku ką nors pakeisti per dvi savaites.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Ar pakankamai dėmesio Lietuva skiria tremtinių kapų priežiūrai, išsaugojimui? Ant kieno pečių gula ši atsakomybė - šalies gyventojų ar valdininkų?

- Šalies gyventojai yra užsiėmę visai kitais dalykais. Net tremtiniai nieko nedaro kapų paieškos ir priežiūros klausimais. Jeigu simboliškai kažką ir padaro, tai ir lieka tik simbolinis veiksmas. Valdininkų didžiausia bėda ta, kad jie išleidžia daug lėšų, o rezultatų - nėra, nes netinkamai tos lėšos yra panaudojamos. Valdininkai visiškai nesikonsultuoja su tą reikalą išmanančiais žmonėmis. Tarsi jiems būtų naudinga, kad lėšos neracionaliai būtų panaudotos. Jeigu tie pinigai, kurie buvo išleisti per daug metų, būtų panaudoti protingai, tai jau būtume visus kapus inventorizavę ir bent paviršutiniškai visus aptvarkę. O dabar beveik nieko nepadarėme.

Kadangi bendrijos Lemtis žmonės savarankiškai dirbo tuos 25 metus, tai gana daug tremties vietų aplankėme ir inventorizavome. Tai nors tiek padaryta.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

- Koks bendrijos Lemtis vaidmuo ir pasiekimai - kuo didžiuojamasi, kokie iššūkiai?

- Gerai, kad mes nuo 1989 metų dirbome sistemingai - inventorizavome kapus, šio darbo esame padarę apie 85 procentus. Apskritai, be mūsų bendrijos, tai beveik du dešimtmečius nieko nebuvo daroma tremtinių kapų paieškos, inventorizacijos ir tvarkymo srityje. Jeigu ne didelis mūsų įdirbis, tai nebūtų atsiradęs toks projektas kaip Misija Sibiras.

Dešimtmečius tremtinių kapų ieškojęs G. Alekna – į Sibirą galiu ir nebeišvykti
© G. Aleknos nuotr.

www.DELFI.lt
23