„Kad ir labai gerai Briuselyje, visi ilgisi Lietuvos. Ir kai grįždama iš Lietuvos atveždavau skanios „Jorės“ duonos, tai vaikai sakydavo: mes nenorime jokių saldainių, norim tik duonos ir lašinių“, – juokiasi 9-erius metus Briuselyje pradirbus pradinių klasių mokytoja Dalė Morkūnienė.

40 metų mokytoja dirbanti Dalė sako, kad per visus darbo metus teko išmokti atsakomybės. Šiandien mokytoja jau antrus metus dirba Kauno Panemunės pradinėje mokykloje, o prieš tai 9 metus praleido Briuselyje, mokydama ten gyvenančių lietuvių vaikus.

Dalė Morkūnienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Dalė Morkūnienė

Ryžosi 9 metų iššūkiui

„Visuomet buvau žingeidi ir siekianti naujų iššūkių profesinėje srityje, būtent todėl 2006 metais, atkreipiau dėmesį į Švietimo ir Mokslo Ministerijos skelbiamą konkursą pradinių klasių mokytojams dirbti Briuselio ir Liuksemburgo Europos mokyklose.

Visus konkurse skelbtus reikalavimus atitikau ir gavau pasiūlymą prisijungti prie Briuselio Europos mokyklos komandos. Tai buvo didelis iššūkis ne tik profesinėje srityje, bet ir gyvenime. Tikrai džiaugiuosi, kad turėjau šią galimybę – 9 metus dirbti daugiakultūrinėje aplinkoje, kurioje susipažinau su nuoširdžiais kolegomis iš įvairių Europos Sąjungos šalių bei dalyvavau įvairiuose tarptautiniuose projektuose“, – dalinasi Dalė.

Mokytoja pasakoja, kad Briuselio Europos mokyklos programoje yra integruotos nacionalinės mokymosi programos. „Turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su 8 kalbinių sekcijų (britų, italų, nyderlandų, prancūzų, portugalų, švedų, suomių ir vokiečių) ugdymo sistemomis. Šie 9 metai buvo patys nuostabiausi ir įsimintiniausi mano karjeroje, o įgytą patirtį mielai ir toliau dalinuosi su kolegomis Lietuvoje bei taikau savo pamokose“, – džiaugiasi mokytoja.

Kuo skiriasi Lietuvos ir Briuselio mokyklose? Dalė trumpai atsako, kad skiriasi švietimo sistema. „Yra tokios kaip europinės pamokos. Tose pamokose mokosi iš visų skirtingų šalių mokiniai. Ir jie stengiasi dalintis žodžiais, galbūt jie vieni kitų kalbų nežino, pavyzdžiui, ispanai prancūzų, bet jie keletą žodžių išmoksta.

Dalė Morkūnienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Dalė Morkūnienė

Jie išmoksta kokia tos šalies vėliava ir taip jie jau keičiasi savo šalies tradicijomis, savo šalies simboliais, moko vieni kitus. Tai yra europinės pamokos, kuriose vaikai turi galimybę ieškoti draugų iš kitų šalių“, – pasakoja pašnekovė.

Geriausios lauktuvės – lašiniai ir juoda duona

Ir nors Briuselis, dalinasi pašnekovė, buvo svajonės išsipildymas, vis tiek buvo sunkesnių momentų. Vienas iš jų pasitiko iškart atvykus į svetimą šalį. „Sunkiausia buvo vykti vienai į nepažįstamą šalį bei palikti savo šeimą Lietuvoje. Belgijoje niekas nelaukė ir niekas nepasitiko su gėlėmis. Teko būti stipriai ir visus įsikūrimo klausimus spręsti pačiai. Tačiau pati gyvenime visuomet išsikeltus tikslus atkakliai pasiekiu, žinoma – tam reikia pastangų“, – sako Dalė.

Kitiems mokytojams, pavyzdžiui iš Vokietijos, buvo lengviau, nes jie buvo ne patys pirmieji. O Dalė juokiasi ir sako, kad ji ir kitos lietuvės mokytojos buvo tarsi kregždės, kurios pirmos susuko Briuselyje lizdą. „Šią patirtį drąsiai galiu pavadinti maksimalių išbandymų metais – visomis prasmėmis”, – apie darbą Briuselyje sako mokytoja.

Dalė Morkūnienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Dalė Morkūnienė

Pašnekovė neneigia, kad juto Lietuvos trauką. „Patriotizmo ir tautiškumo prasmę ypač pajutau išvykus dirbti svetur. Dažnai aplankydavo didelis Lietuvos ir namų ilgesys, kiekvienų atostogų metu grįždavau į Lietuvą“, – atvirai sako ji.

Lietuvos ilgesį, sako Dalė, juto ne tik mokytojai, bet ir ten gyvenantys vaikai. „Kad ir labai gerai Briuselyje, visi ilgisi Lietuvos. Ir kai grįždama iš Lietuvos atveždavau skanios „Jorės“ duonos, tai vaikai sakydavo: mes nenorime jokių saldainių, norim tik duonos ir lašinių“, – juokiasi Dalė.

Mokytoja sako, kad pasibaigus kontraktui, ji su dideliu džiaugsmu grįžo į Lietuvą. Nors, sako ji, buvo ir mokytojų, kurie neišbuvo viso kontrakto laikotarpį ir grįžo į Lietuvą anksčiau.

„Džiaugsmas grįžti į Lietuvą ir adaptuotis. Žinoma, namuose kartais išgirsdavau, sakydavo, kad aš kaip ir svečias 9 metus. Bet nesijaučiu dideliu svečiu“, – tikina Dalė.

Dalė Morkūnienė
© Ignas Rusilas
Dalė Morkūnienė

Svajonė nuo vaikystės

Tapti mokytoja, sako Dalė, buvo visada jos svajonė ir tos svajonės ji siekė kryptingai. „Dažnai mes su draugėmis žaisdavome žaidimą „mokykla“ ir mano vaidmuo būdavo mokytojos. Aš šiandien menu tuos žaidimus ir suprantu, kodėl draugės taip nuoširdžiai sutikdavo žaisti tą žaidimą. Nes jos nė viena nepasirinko mokytojos profesijos. Reiškia, jų nedomino. Mano buvo svajonė nuo vaikystės.

Ir ta svajonė šiandieną tapo realybe. Aš tikrai kryptingai to siekiau. Manau, kad dar visko neišmokau, todėl mano tikslas gyvenime yra mokytis visą gyvenimą, siekti sužinoti kuo daugiau ir tuo dalintis su vaikais, bendradarbiaujant su jais“, – tikina pašnekovė.

Mokytoja įsitikinusi, kad kiekvienas mokytojas turi laisvę koreguoti ugdymo planą. „Stengiuosi, kad ugdymo veiklos vyktų įdomesniu formatu, kuris nebūtų monotoniškas, bet motyvuotų moksleivius. Mokiniams labai patinka veiklos, kuriose jie daug sužino, išmoksta per pažinimą, patyriminį mokymą, žaidimus“,– dalinasi Dalė.

Važiuoja į darbą ir dainuoja

Pašnekovė sako, kad turi vieną auksinę taisyklę: su kiekvienu vaiku bendrauja kaip su draugu. „Stengiuosi būti tolerantiška, eiti į vaiko širdį, išklausyti jį ir, kad vaikas jaustų mane taip pat kaip artimą žmogų, kadangi jis didesnę dalį dienos praleidžia mokykloje. Todėl jis turi jausti, kad prie mokytojos gali prieiti bet kuriuo metu.

Ir turi prieiti, jei jis turi nors kokią menkiausią problemą. Jis neturi jausti jokios įtampos. Taip mes esame sutarę su savo klasės mokiniais. Jokios. Jeigu nepavyko, tarkim, kokios užduotėlės namuose, jis neturi eiti į lovelę miegoti su stresu ir galvoti, kaip čia rytoj bus, aš kažko tai nepadariau. Jis turi turėti galimybę ateiti ir mokytojai pasakyti: mokytoja, dėl rimtos priežasties šiandieną man nepavyko, kitą dieną aš atnešiu“, – akcentuoja Dalė.

Dalė Morkūnienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Dalė Morkūnienė

Todėl, teigia mokytoja, mokykloje labai svarbu pasitikėjimas. „Labai pasitikiu vaikais, vaikai manimi. Jaučiu pasitikėjimą iš tėvų ir iš mokyklos vadovų. Todėl jaučiuosi tikrai labai gerai, nes tą aš jaučiau 9 metus dirbdama Briuselyje.

Yra be galo smagu, kai tu važiuoji į darbą ir dainuoji. Kai direktorė sako, kaip jaučiatės, kai būna susitikimai mėnesį vieną kartą tiesiog su vadovu ir klausia, ar viskas gerai, kaip jūs jaučiatės, tai aš sakau: direktore, aš antri metai dirbu šioje mokykloje, bet aš važiuodama dainuoju. Jau jeigu nedainuosiu, tai ateisiu jums pasakyti. Bet tiesiog jaučiuosi labai laiminga šioje mokykloje“, – džiaugiasi pašnekovė.

Jei mylite vaikus ar norite būti mokytoju, Dalė pataria be baimės žengti į mokyklą. „Mokėkite išgirsti ir įsiklausyti į kiekvieną mokinį. Mokykla – terpė, kurioje turite galimybę išsiskleisti savo svajonei, bet tam žinoma reikės pastangų. Mokinių džiugios akys, šypsena, šiltas apkabinimas, pasitikėjimas ir tikėjimas savo mokytoju (-a) yra didžiausias įvertinimas ir dovana“, – įsitikinusi Dalė.


www.DELFI.lt
48