Per 100 dugną pasiekusių žmonių savo namuose glaudęs Kelmės rajono Bielskiškių kaimo gyventojas Remigijus Kalakauskas rugpjūtį pats tapo benamiu – sudegė medinė jo troba. Tačiau ugnis nesužlugdė planų ir toliau rūpintis tais, kuriuos mes jau nurašėme.

Vienam jų paskutinieji 7 metai buvo blaivūs, nors atėjo nuo konteinerių. „Laiptinėje sėdėjo pasiėmęs virvę. Būtų pasikoręs, tik „begėdė“ senutė atidarė duris ir paklausė: „Sūneli, gal nori arbatos?“ Išnešė atsigerti, „buterbrodą“ ir žmogus nebegalėjo nusižudyti. Atvažiavo pas mane, gyveno. Dirbo, susirado draugę. Kai mirė, susirinkom draugai, palaidojom“, - neseną „progą“ prisiminė R. Kalakauskas.

Remigijaus siekiamybė – kad alkoholikas iš vaiko taptų vyru. „Moters misija čia – didžiulė, nes joks vyras vyro nepadarys vyru. Ir tai nieko bendro neturi su lova“, - interviu DELFI sakė atstumtiesiems pasišventęs Kražių seniūnijos gyventojas.

Pirmas uždavinys pas jį atklydusiems – laiku keltis. „Blaivybė prasideda nuo dantų išsivalymo, nusiprausimo, higienos“, - įsitikinęs R. Kalakauskas.

- O jūs pats po gaisro prisikelsite?

- Nei planai, nei mintys nesudegė - tik namas, kuriame visi gyvendavom. Liko akmeninis svirnas. Kol kas kiauru stogu - nespėjau uždengti, nes vėlavo mediena, be to, kaimo žmonėms rudenį daug darbų.

Dabar priimu tik po vieną, daugiausiai du žmogelius. O va šiuo momentu nė vieno neturiu – išėjo į gyvenimą. Atsigerti.

- Tai Jums po ilgo laiko - atostogos?

- Minčių revizija ir sudėliojimas, o tuo pačiu – gilesnė malda. Gal vaidybos mažiau, perdėto pareigingumo.

Pats esu tinginys. Septintą ar aštuntą valandą nučirškia laikrodis, noriu tingėti, bet turiu keltis ir kelti kitus. Būti pavyzdys. Nelabai galiu būti savimi – negaliu būti tinginys, visa kita. Tai tie žmogiukai, galima sakyti, daugiau man vaistai yra negu aš jiems.

- Jei bet kuriam iš mūsų tokių „vaistų“ pasiūlytų, kaži ar į savo namus priimtume.

- Aš tai žinau žmonių, kurie priima.

- Dar bandysite sudegusį namą atstatinėti?

- Namelio ne. Bet akmeniniam svirnui draugai padarė rekonstrukcijos projektus, iš pat pavasario keisiu stogą. Tas svirnas – didelis, 15 metrų ant 10, apačioje rūsiai, tai įrengsim sanitarinius mazgus, o viršuje bus gyvenamieji kambariai. Išeis šeši visai nemaži kambariukai po 14-15 kvadratinių metrų.

Apačioje yra salytė, pasimūrijom „pečiuką“, kaminą pasistatėm, taigi po truputį viskas juda į priekį. Niekur nedingsi – bendruomenės pačios turi pasirūpinti savais seneliais, savais neįgaliaisiais. Savais alkoholikais irgi.

- Tačiau kai į jus kreipėsi seniūnija dėl vieno problemų turinčio žmogaus, atsakėte, nes „per arti“. Kodėl?

- Alkoholizmas – žiauri liga, nepripažįstanti jokių kompromisų. Ji visada temps žemyn žmogų, jei jis nebus užsiėmęs nuo ryto iki vakaro. Nuo mūsų iki Kražių šeši kilometrai. Toks žmogus pėsčias naktį pareitų, visus takelius žino. Jam čia – visi draugai. O kai nori mesti gerti, visada atsiras sakančiųjų: „Kuo susirgai, tuo ir gydykis“.

Tos prigalvotos patarlės – peilis. Žmogus jas priima kaip receptą, nes smegenys visą laiką sako: „Žinai, kur yra gerai. Kodėl esi ten, kur blogai?“ O čia jam tikrai bus prastai: staugs, kauks. Norės bėgti, ir kai bus čia, vietoje – pabėgs.

- Iš kur žmonės pas Jus atklysta?

- Buvo iš Vilniaus, Ignalinos, labai daug iš Klaipėdos. Bet arčiau negu iš Raseinių nėra buvę.

- Pagal Jus, reabilitacijos esmė, kad žmogus iš vaiko virstų vyru. Visi alkoholikai – taip ir netapę vyrais?

- Nereikia būti alkoholiku, kad būtum ne vyru. Ir jūs esate daugybę ne vyrų sutikusi. Matot, esmė ta, kad mergaitės mąstymas savaime moteriškas, o berniukas gali ir likti berniuku, nesvarbu, kad turės žmoną.

Berniukai laksto su šautuvėliais, mašinėlėmis ir taip būna iki mirties. Dažnam „dzin”, kad namuose – šeima. Pasižiūrėkite, kas šeštadieniais prie vairo. Dažniausiai moterys. O kur vyrai? Medžioklėse, žvejybose, pirtyse sėdi. Klausimas, jei aš dirbau visą savaitę ir nemačiau savo vaikų ir žmonos, kaip turiu jų nekęsti, kad sulaukęs šeštadienio „pasiplaučiau“, kad ir vėl nematyčiau?

Po vestuvių moteriai tenka didžiulė našta – stiprinti vyro tapatybę. Pradeda, aišku, jo mama, bet toliau tai daro žmona. Švelniai, gražiai patiki jam vis daugiau atsakomybių, žavisi visokiais jo padarytais niekeliais: prisukta rankena ir panašiai. Jei ji to nedarys, jis netaps vyru – „blūdys“, laisvalaikį leis su draugais, gali prasigerti, paskui seks skyrybos.

Moters misija šame pasaulyje – didžiulė, nes joks vyras vyro nepadarys vyru. Ir tai nereiškia atsigulti kartu į lovą.

- Per kokius konkrečius dalykus Jūs padedate vyrams susigrąžinti savigarbą?

- Kai žmonės pas mane apsigyvena, pirma jų atsakomybė – laiku atsikelti. Blaivybė prasideda nuo dantų išsivalymo, nusiprausimo, higienos. Tada žmogus privalo eiti pasirūpinti gyvūnėliais, kurie jam priskirti, ir tik paskui pats pavalgyti.

Kodėl prieš 100 metų buvo mažiau geriama? Todėl, kad vyrui reikėjo dalgiu pjauti žolę. Jeigu nepjaus, neis į talką, pas jį irgi į talką niekas neateis. Jei neateis į talką, nudvės karvė, paskui išmirs vaikai, galiausiai jis pats nusibaigs. Taigi, su atsakomybės suvokimu viskas buvo labai paprasta.

Dabar per šienapjūtę sėdi vyrai atsisėdę ir laukia traktoriaus. Neatvažiuoja. Eina pirkti alaus. Atsigeria. Atvažiavo traktorius – davė ir vairuotojui išgerti. Šiaip ne taip nupjovė žolę – šienapjūtė baigėsi. Visi prisigėrė ir dar tris dienas gėrė. Jokių atsakomybių.

Vyras padaręs darbą džiaugiasi. Tai būdinga visiems žmonėms: jeigu prie kompiuterio tuščiai praleidai dieną, būni suirzęs. Bet jei padarai darbą – gėriesi atsisėdęs. Ir Šventajame Rašte pasakyta: „Valgykite, gerkite ir džiaukitės savo rankų darbu“.

- O jeigu žmogus negali dirbti. Abstinencija, nervas ima. Jei negaus išgerti - visiems aplinkui bus blogai. Kaip tada?

- Jeigu nervas perauga į agresiją, pas mus yra būdų jai išlieti. Galima imti „kuvaldą“ ir skaldyti akmenį laisvu nuo darbo metu, ir negrįžti, kol nesudaužai viso. Ypač kauniečiams, kurie turi daug puikybės, labai padeda kibirais išvietę išsemti.

- Išgirdę tokį pasiūlymą „nepasiunčia“?

- Kai ne už pinigus su žmonėmis esi, viskas stojasi į savo vietas.

Bandžiau su projektais kažką daryti – buvo jie parašyti ir aš įtrauktas kaip partneris. Pradėjau rinkti žmonių komandą ir vienam tokiam pasiūliau pusę metų tame projekte dalyvauti. Sutiko. Bet paskui žiūriu, jau mane „siunčia“, o aš nieko negaliu padaryti: jei jis bus - aš gausiu pinigus, o jei nebus – pinigų negausiu. Žiūriu, kad pradedu prasilenkti su savo sąžine: tyliu ir nieko jam nesakau.

Bet paskui galvoju - pala, kiek aš taip gyvensiu? Ar man pinigų, ar ramybės ir tikrų santykių reikia? Tada pasakiau: „Broli, nieko tau padėti negaliu. Viskas. Viso gero, gal rasi kitų, kurie gali padėti“.

- Kiek pas Jus pabuvojusių žmonių atkrinta, kiek išsivaduoja nuo priklausomybių?

- Iš esmės visur statistika tokia pati – tik dešimt procentų pasveiksta. Daug atkritusiųjų: pasikorė, sušalo, buvo užmušti.

Neseniai vienas mūsų žmogus mirė nuo insulto, bet 7 metus gyveno blaivas. Turėjo darbą, susirado draugę. Atėjo čia iš konteinerio išlindęs, ant savižudybės ribos. Laiptinėje sėdėjo pasiėmęs virvę ir būtų pasikoręs, tik „begėdė“ senutė atidarė duris ir paklausė: „Sūneli, gal nori arbatos?“ Išnešė atsigerti ir „buterbrodą“.

Žmogus nebegalėjo pasikarti. Atvažiavo pas mane ir gyveno. Kai mirė, susirinkom draugai, palaidojom.

Kai prisimeni atkritusius, galvoji, gal kažko nepadarei, kažką per daug darei. Tas vidinis kaltintojas norėtų užkaltinti: tu čia beprasmiškai, be reikalo, tuščius dalykus darai. Bet aš tik čia gyvenu – daro darbus Dievulis. Kiek galiu bendradarbiauti – spręsti ne man.

Dažnai būnu ne bendradarbis. Dažnai būnu suirzęs, supykstu. Visokių dalykų būna – žemėje gyvenam.

- O Jums pačiam ar daug žmonių padėjo?

- Daugybė. Kai neturėjau nė kapeikos, bet iš inercijos užsienyje vaidinau verslininką, žmonės davė kur gyventi. Parvažiavęs iš užsienio dar ir čia vaidinau, nors aplinkiniai matė, kad nieko neturiu. Kartą dešimt litų įspaudė į ranką, tai užėjus už kampo ašaros bėgo.

Paskui kažkada vienuoliai davė 100 litų. Gyvenau pas juos daugiausia apsimetinėdamas, kad dirbu, o išeinančiam po 3-4 mėnesių 100 litų davė. Už nieką. Tai mane žiauriai pribloškė, visiškai nuginklavo.

- Su tokia patirtimi Jus sunku ir apsukti..

- Vieną Vilniaus universitetas dabar mano draugą Žaną kviečia paskaitų skaityti. Kartu su juo pradėjome dirbti, tai profesoriams teoretikams pasakoja, kaip praktiškai viskas vyksta.

Jei buvęs manipuliatorius, tinginys, melagis ir sukčius, kiaurai matai, kas ką daro. Visi metodai pažįstami, nėra kaip apgauti.

Vienas pakaruoklis, kuris paskui iš manęs išėjo, melavo, kad yra politinis kalinys, kad sovietų laikais Klaipėdos Leniną aprengė su „fafaike“ ir ant galvos uždėjo kepalą duonos. Taip buvo įsijautęs į rolę, kad visi tikėjo, vadino Lelinu.

Netyčia sutikau jo draugę, kuri papasakojo, kad jis – smulkus „sklepelių“ vagis, uogienes parduoda – prageria, parduoda – prageria, sėdi ir sėdi kalėjimuose. Paėmiau kartą prie visų ir pasakiau tiesą – sugrioviau jo mitą.

Jis išėjo iš manęs, pagyveno kolektyviniame sode, nesisekė, paskui pasikorė. Dabar galvoju, kad gal reikėjo vienas su vienu kalbėtis, po truputį. Reikia daugiau diplomatijos – pats jautriausias sluoksnis, nes brandūs žmonės yra brandūs, o tokie – labai pažeidžiami.

- Kas Jums asmeniškai padėjo iš melagio tapti nemelagiu, iš bevalio valingu, iš neatsakingo – atsakingu?

- Jėzus Kristus. Girtas važiuodavau ir melsdavausi. Žinojau, kad taip negalima, o kaip galima – nežinojau. Supratau, kad jei visi nuo manęs nusisuka, tai kažką darau ne taip.

Kai kas sakė, kad man geriausia būtų pasikarti, išeiti iš gyvenimo pakelta galva. Norėjau taip padaryti. Tik trukdė, kad gimiau kataliku.

Išsiblaivęs, visas jautrus kaip nuplikytas, važiuodavau į Šiluvą ir melsdavausi. Koplyčioje kolonos didžiulės – galima pasislėpti ir verkti. Vyrui negražu verkti prieš visus. Ką ten prieš visus – tai reikia daryti tik pasislėpus, kad niekas nežinotų.

O vieną dieną mane pažįstami ir draugai taip apgavo, kad Kaune patekau pas anoniminius alkoholikus. Pamačiau visai kitokį bendravimo būdą. Pamačiau, kad žmonės nemeluoja, kad jiems nereikia apsimetinėti, nereikia įvaizdžio: batukų, laikrodžiukų, gražių telefonų, grandinėlių ir mašinikių. Jie nesidomi, kas tu esi, o kalba apie savo nelaimes, trūkumus. Nekritikuoja, nesmerkia.

Pamačiau, kad nebūtina eikvoti energijos melui, kurti pasakas. Pasaulis pasikeitė, o gal tiksliau – patekau į paralelinį, kur geri žmonės, „minimum“ apkalbų, „maksimum“ meilės.

Viską padariau, kad pas juos nepatekčiau. Visokiais būdais jų vengiau. Bet Dievulis mane suvedžiojo ir šiandien esu laimingas.

- Kodėl tiek daug nelaimingų?

- Labiausiai dėl neteisybės. Verslo žmonėms nesvarbu, kad žmonės važiuoja į užsienį. Sako, už mažesnį atlyginimą prisisamdys iš kitur. Bet griebdamas tik sau pinigus nuskurdini kitą.

Jei žmogus dirba kokiame baldų fabrike, daugiau kaip pjuvenų negali pavalgyti, nors šeimininkas važinėja ypatinga mašina. Vyksta į keliones, o darbininkai nieko negauna. Kas tai yra – ne bendruomenės skurdinimas? Ne varymas žmonių į užsienį?

Pavyzdžiui, gerai besilaikantys ūkininkai perka vis modernesnę techniką, o ką duoda darbininkui? Įformina jį ketvirčiui ar pusei etato, duoda 300-400 litų algos. Parnešęs tokią algą vyras niekada negalės žmonai pažiūrėti į akis, nebent prisigėręs.

Turtingų ūkininkų sūnūs su džipais, dukros – su sportinėmis mašinomis važinėja, pinigų pilnas „kojinikes“ prisimušę, o su tuo žmogiuku pasidalyti nemoka...

Žmones tai žlugdo. Vyras sako Onutei: „Aš noriu tave vesti per gyvenimą“, o ji: „Gerai, padėliok man, kaip tu vesi. Dirbi 14 valandų, uždirbi 800 litų“. Vyras aiškina, kad yra krikščionis, turės abu daug vaikų, prie namų bus daržiukas, gyvuliukų. O Onutė sako: „Kvaily, tu pasižiūrėk pats, namuose nuo ryto iki vakaro nebūni, tiek dirbdamas nei vaikiukų nepadarysi“. Jis kaip vyras negali Onutei žiūrėti į akis, negali jos vesti per gyvenimą.

Bet nemanau, kad taip bus amžinai. Anksčiau ar vėliau žmonės prikaups tų pinigų ir pamatys, kad jie netenkina. Todėl ir sakau, kad reikia kurti bendruomenes: atėjo nuskurdęs žmogus – priimk dirbti ir teisingai atlygink.

- O koks jums užmokestis už tai, kad tempiate į gyvenimą žmones?

- Dauguma Lietuvoje save verslininkais vadinančių žmonių - ne verslininkai, o tik vieną kitą milijoną turintys amatininkai. Aš esu stambusis verslininkas. Investuoju į dangiškas vertybes, kurios nenuvertėja, kurių neveikia infliacija. Po truputį kaupiu ir man to pakanka.

Va, sudegė namas, bet ir gerų žmonių pagalbos sulaukiau. Prieš tai sakiau, kaip čia baisu, Lietuva ritasi į pakalnę, „pagatavi“ vienas kitam gerklę perkąsti, o kai nelaimė – subėgo, suvažiavo visi draugai ir priešai. Tiems vyrams ir moterims, kurie lindo į ugnį, balių padariau, nupirkau sūrio, alaus.

Taip ir turi būti bendruomenėje – kai reikia balius, vestuvės savaitę, laidotuvės tris dienas. Neturėdavo žmonės pinigiukų, „biedniau“ gyvendavo, pjaudavo dalgiais, bet vienas kitam laiko rasdavo, pasidalindavo, apie vienas kitą žinojo, nereikėjo rekomendacijų. „Taip” reiškė - taip, „ne“ - ne.

Aišku, iš Šventosios Dvasios negyvensi, bet kai bėda prispaudžia, atsiranda gerų žmonių, kurie ir statyboms paaukoja, ir mišką „ištraukia“. Po gaisro galvojau, kad gal man reikia iš šito krašto trauktis, bet pasižiūrėjau, kad esu įpareigotas: žmonės labai geri ir visi Dievo kūriniai nuostabūs.

Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Sąlygos ir trukmė

1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.

Laukiame Jūsų istorijų!

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite čia.


www.DELFI.lt
76