16-metė Greta (redakcijai tikras vardas ir pavardė žinomi), kurios patėvis yra griežtai nusistatęs prieš skiepijimą nuo COVID-19, o mama neturi valios pasipriešinti, nes yra ekonomiškai ir psichologiškai priklausoma nuo savo sutuoktinio, nutarė pasiskiepyti pati, nepaisant šeimos draudimo.
Kai mergaitė pasiskiepijo, elektroninėje sveikatos priežiūros sistemoje (esveikata.lt) atsirado įrašas apie skiepą. Mama ir patėvis ne iš karto, bet tą įrašą pastebėjo. Šeimoje kilo didelis konfliktas, buvo ir iki šiol galimai naudojamas psichologinis smurtas prieš mergaitę, kuri yra atskirta nuo draugų, jai atimtos visos ryšio priemonės, leista tik lankyti mokyklą. Mergaitė bijo kam nors pasakyti, kaip jaučiasi, nes gyvena patėviui priklausančiame būste ir bijo, kad įsikišus tarnyboms, jos su mama turės išeiti iš namų. Nors iki šiol mergaitė apribota nuo išorinio pasaulio, ji yra pakankamai savarankiškai mąstanti ir labai tikisi, kad tėvai nurims ir kažkada vėliau supras ir gerbs jos pasirinkimą.
Tai situacija, kurią Lietuvoje turbūt išgyvena ne vienas paauglys, jaunas žmogus, kurio tėvai nepritaria nei savo, nei savo vaikų skiepijimui, bet kuris priėimė savo sprendimą.
Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai primena, kad remiantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, 16 metų ir vyresnio amžiaus asmenys turi teisę patys nuspręsti apie jiems teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Tam tėvų sutikimas nėra reikalingas. Jaunesnio nei 16 metų amžiaus žmonėms yra reikalingas tėvų sutikimas.
Teisėjas: priimdami sprendimus, tėvai privalo vadovautis geriausiais vaiko interesais
„Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais, su juo susijusiais, klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja nepilnamečio interesams“, – sako Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas, teismo pirmininko pavaduotojas Jan Maciejevski, pabrėždamas, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai.
Pasak teisėjo, kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis. Vaiko teisė į sveikatą įgyvendinama apimant vaikų ir jų tėvų sveikatos priežiūrą, vaikų ligų prevenciją, teikiant kvalifikuotą sveikatos priežiūrą.
„Tėvai priimdami bet kokius sprendimus, susijusius su vaiku, turi pareigą veikti vadovaudamiesi išimtinai vaiko interesais“, – atkreipia dėmesį teisėjas.
Nuo 16 metų, kuomet jau nebereikia nei tėvų, nei gydytojo pritarimo dėl skiepijimosi, J. Maciejievski mato tam tikras rizikas, kad jaunas žmogus, tinkamai neįvertinęs situacijos, susijusios su savo sveikatos ypatumais, gali priimti sau nenaudingą sprendimą dėl pasiskiepijimo. Tuomet atsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms kiltų klausimas, kas už tai atsakingas, ar tėvai, kurie nesutiko, kad vaikas pasiskiepytų, ypač jeigu tai argumentuojama vaiko sveikata, ar valstybė, kuri neatsižvelgdama į vaiko individualias savybes paskiepijo vaiką.
„Žinant, kokia šiandien yra priešprieša visuomenėje tarp norinčių skiepytis ir nenorinčių, tokių vaikų interesų užtikrinimas po pasiskiepijimo be tėvų sutikimo paliekamas savieigai. Jeigu sulauksime pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą, tuomet spręsime, ar nėra jokios prevencinės pagalbos, pvz.: darbo su šeima, siekiant sumažinti tėvų ir vaikų konfliktą ar panašiai“, – sako teisėjas.
Vaiko teisių gynėja: vaikus, kurių teisės pažeidžiamos, kviečiame kreiptis į mus
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė teigia, kad kiekvienas vaikas turi teisę į gydymo paslaugas ir ligų prevenciją, jam tai garantuoja ir apmoka valstybė. Įstatymuose numatyta, kad vaikui iki 16 metų gydymo paslaugos teikiamos tik su jo įstatyminių atstovų (tėvų ar globėjų) sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus.
„Tuo tarpu, jau nuo 16 metų jaunuolis gali savarankiškai vertinti savo sveikatos būklę bei turi teisę savarankiškai kreiptis į gydymo įstaigą ir spręsti dėl jam reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y vaikas nuo 16 metų gali pats, be tėvų sutikimo ar palydėjimo, kreiptis į gydymo įstaigą ar skiepijimo punktą ir būti paskiepytas“, – dar kartą patikina Tarnybos atstovė.
Pasak A. Marčiukaitienės, kai kuriais atvejais įstatymai, atsižvelgiant į vaiko brandą, nustato specialias taisykles ir jaunesnio amžiaus vaikams suteikia tam tikras platesnes teises. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra numatyta išimtis, pagal kurią nepilnametis pacientas iki 16 metų, kuris, gydytojo pagrįsta nuomone, išreikšta medicinos dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi teisę savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl jam reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.
„Jei vaikas mano, kad tėvai pažeidžia jo teises, jis gali savarankiškai kreiptis į vaiko teisių gynėjus, o nuo keturiolikos metų – ir į teismą. Vaiko teisų gynėjai reaguoja į visus pranešimus apie galimai pažeistas vaikų teises. Jeigu bus gautas pranešimas, kad tėvai pažeidė vaiko teisę į gydymą ir ligų prevenciją į jį taip pat bus reaguojama nustatyta tvarka“, – paaiškina vaiko teisių gynėja.
Savo ruožtu, vaiko teisių gynėjai tėvams pataria su vaikais dalintis tik moksliškai patvirtinta informacija, nekelti įtampos, negąsdinti, nes patiriama baimė ir stresas neigiamai veikia vaikų emocinę sveikatą.
Psichologė: svarbu išklausyti paauglį, įtraukti jį į šeimos sprendimų priėmimą
„Asmens sveikatos klinikos“ (VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“) medicinos psichologė Danguolė Švedavičienė sako, kad sparčiai keičiantis paauglių fiziologijai, pamažu formuojasi psichologinė ir socialinė branda. Dėl visų šių pokyčių paaugliai tampa mažiau atsparūs aplinkos stresorių poveikiui.
„Paaugliams, kaip ir bet kuriems iš mūsų, svarbu būti įtrauktiems į sprendimų priėmimą, jausti, kad jų nuomonės ir požiūrio paisoma. Taip skatinamas bendradarbiavimas, ugdomas jo atsakomybės jausmas, kyla mažiau pykčio. Paauglystės laikotarpiu labai svarbus savo vertės, erdvės, nuomonės, požiūrio turėjimas. Paaugliai jaudinasi dėl kylančių konfliktų, ginčų, netinkamo tėvų ar savo elgesio. Kartu vis svarbesni tampa santykiai su bendraamžiais, priklausymas jų grupei“, – pastebi psichologė.
D. Švedavičienė atkreipia dėmesį, kad paaugliui keliami lūkesčiai padeda formuoti suaugusiojo elgesį, tačiau reikia atsiminti, kad jie turi būti adekvatūs: „Paauglys turi turėti su kuo pasikalbėti, jaustis išklausytas, turėti galimybę pats priimti sprendimus ir atsakyti už šių sprendimų pasekmes. Tapdami savarankiškesni paaugliai pradeda kitaip bendrauti, dažniau prieštarauja artimiesiems, tad tėvams sunku neįsivelti į konfliktus su jais.
Psichologė pataria bendraujant su paaugliu suteikti daugiau laisvės, leisti daryti pasirinkimus, bet nepamiršti iš anksto aptarti galimus sprendimus, leistinas elgesio ribas ir pasekmes už šių ribų nesilaikymą: „Didesnė laisvė paaugliui kelia ir pavojų, jis dar ne visuomet geba pamatuoti savo elgesio rizikos ir tai kartais gali turėti liūdnų pasekmių“.
D. Švedavičienė sako, kad tėvai su paaugliu santykį turi megzti nuolat: stengtis jį išklausyti, suprasti jo požiūrį, kylančius jausmus, neskubėti patarti ar moralizuoti. Be to, reikia atminti, kad labai svarbu, kokį pavyzdį rodo tėvai: kaip jie elgiasi, reiškia emocijas, bendrauja su aplinkiniais.