Kaip darbas iš namų pakeitė mūsų požiūrį į darbą? Kokią jis įtaką daro sergantiems depresija ar nerimastingiems žmonėms? Ir ką svarbiausia žinoti dirbant nuotoliu? Į šiuos klausimus atsako ir apie ypatingą liekamąjį koronaviruso reiškinį užsimena Kauno poliklinikos medicinos psichologė Birutė Ramoškienė.

Kokie nuotolinio darbo iš namų privalumai?

Nors ši, COVID-19 pandemija, toli gražu nėra pirmoji tokia pasaulyje, esminis skirtumas yra tas, jog ji yra pirmoji pandemija itin išsivysčiusių technologijų metu, kas lėmė plačias galimybes didžiajai daliai darbuotojų dirbti nuotoliniu būdu. Ir nors tam tikra dalis žmonių nuotoliniu būdu dirbo dar iki pandemijos ir jos ribojimų pradžios, tačiau svarbu paminėti, jog tai buvo jų asmeninis pasirinkimas, o ne prievolė, todėl savaime suprantama, jog ir pasekmės kiekvienu iš šių atvejų yra skirtingos.

Greta tokių, pavadinčiau, apčiuopiamų nuotolinio darbo privalumų kaip sutaupytas kelionės laikas ir finansinės sąnaudos, galima išskirti ir tam tikrus psichologinius darbo iš namų privalumus. Esminiai iš jų yra stipresnis autonomijos jausmas bei didesnės lankstumo galimybės, kas tarytum įgalina darbuotoją savarankiškiau paskirstyti savo darbą nusprendžiant, kas, kada ir kaip bus atliekama. Asmenims, auginantiems vaikus, nuotolinis darbas gali suteikti galimybę lengviau suderinti darbą su įsipareigojimais šeimai – pavyzdžiui, viduryje dienos pasiimti vaiką iš mokyklos ar nuvežti jį į treniruotę.

Kokie nuotolinio darbo iš namų trūkumai?

Bene ryškiausias trūkumas dirbant iš namų yra tai, jog tarytum išnyksta riba tarp asmeninės ir darbinės erdvių. Jeigu įprastai namai mums yra ta vieta, į kurią sugrįžę po darbo dienos atsipalaiduojame, tai dirbant iš namų mes tarsi netenkame to simbolinio sugrįžimo į savo ramybės uostą. Iki šiol atliktuose moksliniuose tyrimuose yra pabrėžiama, jog nuotolinis darbas gali turėti įtakos izoliacijos ir vienišumo jausmų stiprėjimui, didinti depresiškumą bei nerimą.

Birutė Ramoškienė
© Asmeninins albumas
Birutė Ramoškienė

Kalbant apie šeimas su mažamečiais vaikais, darbas iš namų daugeliui tėvų tapo nemenku iššūkiu dėl nuolatos blaškomo dėmesio, nes juk vaikams viskas yra „čia ir dabar“, kadangi jų emocinė ir elgesio savireguliacija dar tik vystosi. Iš savo asmeninės patirties teikiant psichologines konsultacijas nuotoliniu būdu galiu pasidalinti, jog kaip papildomą trūkumą įžvelgiu kontakto mezgimo bei palaikymo sunkumus – pavyzdžiui, kartais paprasčiausiai sunku suprasti, ar sutriko interneto ryšys, ar pacientas tiesiog daro pauzę kalbėdamas.

Kaip tai, kad ir po karantino daugelyje įstaigų liko galimybė dirbti iš namų, veikia mūsų socialinius ryšius ir įgūdžius?

Jeigu kalbant apie darbą iš namų kaip apie išlikusią laisvai pasirenkamą galimybę, o ne prievolę, tai tikėtina, jog nuotolinį darbą ir toliau rinksis tie, kuriems tai nekėlė diskomforto, o atvirkščiai – buvo visai priimtina, patogu. Tai, kaip tai paveiks jų socialinę sferą, didžiąja dalimi priklauso nuo individualių asmenybės bruožų. Nors labai tikėtina, jog dirbant nuotoliniu būdu gali sumažėti ryšys su kolegomis, tačiau pripažinkime, kad ne kiekvienoje darbovietėje tas ryšys ir įprastai yra stiprus, sveikas ar palaikantis.

Nepaisant to, jog dirbant nuotoliniu būdu gali susilpnėti ryšys su kolegomis, ryšys su kitais svarbiais asmenimis – šeima, draugais ar kitais artimaisiais – gali netgi sustiprėti būtent dėl geresnės emocinės būsenos išvengiant galbūt įprastai darbovietėje vyraujančios įtampos tarp kolegų. Taigi, asmenys, kurie įprastai yra linkę daug bendrauti, tikėtina, ir toliau palaikys plačius socialinius ryšius, juolab kad šiuo metu galiojantys apribojimai nebėra tokie griežti, kaip kad, pavyzdžiui, pačioje karantino pradžioje.

Ar yra atvejų, kuomet darbo iš namų galimybė žmogui yra psichologiškai sveikesnė? Kokie tai atvejai?

Pirma į galvą ateinanti mintis yra, jog nuotolinis darbas iš namų psichologiškai sveikesnis pasirinkimas galėtų būti mano jau minėtu atveju, kuomet atmosfera darbovietėje yra negatyvi, t. y., ryšys su vadovais ar kolegomis nepalaikantis, gal netgi toksiškas. Tačiau tokiu atveju nuotolinis darbas tebūtų „pleistriukas ant pūliuojančio apendicito“ arba naivi vengimo strategija, nesprendžianti esminių problemų.

Tiesa, galiu paminėti vieną realų mano pacientės atvejį, kuomet jai būtent nuotolinio darbo dėka pavyko suvaldyti savo labai stiprią nemigą. Pacientės vidinis miego mechanizmas lėmė, jog jai pavykdavo užmigti tik labai vėlai, o dėl ankstyvo kėlimosi į darbą išmiegotas paros laikas siekdavo vos keletą valandų. Kai, įvedus karantiną, ji ėmė dirbti nuotoliniu būdu, paprasčiausiai atsirado galimybė ryte keltis vėliau ir taip buvo padidinamas per parą išmiegamas laikas, kas visumoje teigiamai paveikė moters psichologinę būseną.

Kalbėdama apie depresiškumą, labai dažnai jam apibūdinti naudoju vadinamąją „Depresijos formulę“, kuri atrodo štai taip: Depresija  0 malonumo jausmo  0 pasiekimo jausmo  0 artumo jausmo. Kitaip tariant, jeigu norite susirgti depresija, turite: 1. visiškai atsisakyti veiklų, kurios jums teikia malonumą; 2. Visiškai atsisakyti veiklų, kurios jums teikia pasiekimo jausmą (net jei tai yra maži, kasdieniai darbai, kaip grindų išplovimas ar pyrago iškepimas); 3. Visiškai atsisakyti bendravimo, artumo, intymumo.

Su geranoriška šypsena sakau, jog atlikus šias tris užduotis – depresija garantuota. Tačiau jeigu norime depresiškumą sumažinti, atitinkamai reikėtų elgtis atvirkščiai nei nurodyta depresijos formulėje. Taigi, kadangi matome, koks visgi svarbus mūsų emocinei būsenai yra bendravimas, teigčiau, jog depresija sergantiems asmenims nuotolinis darbas gali dar labiau pagilinti depresiškumą.

Kalbant apie asmenis su nerimo priepuoliais, darbas nuotoliniu būdu gali nejučia tapti vengimo strategija, kuri psichologiniam darbui su nerimu tikrai nepalanki, nes kiekvienas sąmoningas nerimo išvengimas reikšmingai susiaurina mūsų komforto zoną, kuri ilgainiui gali susiaurėti tiek, jog apims tik mūsų lovą. Kad ir kaip keistai beskambėtų, dirbant su savo nerimu galioja viena esminė taisyklė: jei norime daugiau komforto – turime daugiau eiti į diskomfortą, ir būtent tokiu būdu praplėsime savo komforto zonos ribas.

Kaip darbas per nuotolį gali pakeisti/paveikti mūsų atsakingumą? Ar jis didėja, nes tarsi pats esi atsakingas už tai, kiek padarai, ar mažėja, nes nesi gyvai/tiesiogiai prižiūrimas vadovo?

Įdomu tai, kad tie patys didesnės autonomijos bei lankstumo jausmai, mano įvardinti kaip nuotolinio darbo privalumai, daliai žmonių gali būti netgi labai nepriimtini, neigiamai veikiantys darbo kokybę. Tai būtų tie žmonės, kuriems vis dėlto sunkiai sekasi dirbti savarankiškai, nes tarytum reikia kažkieno pateikiamų nurodymų ar struktūros, yra svarbu šalia turėti kolegą, į kurį būtų galima kreiptis iškilus neaiškumams.

Atsakingumo jausmas iš esmės yra mūsų asmenybinis bruožas, kuris nėra taip lengvai ar bent jau labai stipriai paveikiamas ar kintantis. Tiesą sakant, abu jūsų įvardinti variantai yra tikėtini, nes, atsižvelgiant į tai, kas žmogų motyvuoja, atsakingumas gali šiek tiek sustiprėti arba susilpnėti, bet turbūt mažai tikėtina, jog vien dėl nuotolinio darbo itin atsakingas žmogus ims ir pataps visiškai neatsakingu.

Galbūt esate girdėjusi realių pavyzdžių ar žmonių atsiliepimų, kaip juos veikia darbas iš namų – ar džiaugiasi galimybe likti namuose, ar mieliau eina į biurą?

Tiek iš daugumos savo pacientų, tiek ir iš artimiausios aplinkos žmonių girdžiu, jog vis tik jie pirmenybę teikia darbui iš darbovietės, bet absoliučios statistikos iš to daryti neskubėčiau. Viena pažįstama moteris man pasakojo, jog pačioje nuotolinio darbo pradžioje, prieš prisijungdama į nuotolines konsultacijas, ji pasipuošdavo taip pat, kaip ir eidama į darbą, netgi pasikvėpindavo! Tačiau ilgainiui ji vis dėlto „įsipatogino“, žargoniškai kalbant – „šokdavo į treningus“.

Apie tokius ir panašius „įsipatoginimus“ teko girdėti ir daugiau pavyzdžių – štai viena mano pacientė, mokytoja, juokdamasi pasakojo, kaip ryte ant naktinių apsivelka megztinį ir štai taip prabūna visą dieną vesdama pamokas. Esama mokslinių tyrimų, kurie įrodo, jog egzistuoja abipusis ryšys tarp mūsų aprangos ir emocinės būsenos. Pasirodo, mes ne tik renkamės puošnesnius drabužius, kai esame geros nuotaikos, bet ir puošnesnių drabužių dėvėjimas gali pagerinti mūsų nuotaiką. Atsižvelgiant į tai, netgi dirbant iš namų rekomenduočiau nepamiršti skirti pakankamai dėmesio savo higienai bei išvaizdai.

Kaip manote, kaip pandemija pakeis mūsų darbo įpročius ir darbuotojų nusiteikimą ilgalaikėje perspektyvoje? Kokią darbuotojų visuomenę turėsime po pandemijos?

Visų pirma norėtųsi paminėti, jog vis plačiau imama kalbėti apie reiškinį, vadinamą „kognityviniu rūku“ (brain fog), kuris būdingas ne tik sergant COVID-19, bet gali išlikti ir kurį laiką po pasveikimo. Pagrindiniai jo simptomai yra dėmesio koncentracijos sunkumai, susilpnėjusi atmintis, sulėtėjęs, neaiškus mąstymas ar netgi sumišimo jausmas. Deja, šis reiškinys vis dar ištirtas per mažai ir nėra tiksliai žinoma, per kiek laiko minėtos kognityvinės funkcijos atsistato ir ar jos atsistato visiškai.

Taigi, galima įtarti, jog po pandemijos turėsime nemažai darbuotojų su silpnesnėmis kognityvinėmis galimybėmis. Tuo tarpu jeigu kalbant būtent apie karantino suvaržymų nulemtą plačiau taikomo nuotolinio darbo „palikimą“ visuomenei, manau ateityje galime tikėtis turėti lankstesnę darbuotojų visuomenę.

Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Projekto tikslas: – suteikti Lietuvos gyventojams patikimą, mokslininkų ir sveikatos specialistų surinktais duomenimis pagrįstą informaciją, kuri padėtų užtikrinti COVID-19 viruso plitimo prevenciją ir geriau susitvarkyti su pandemijos pasekmėmis; - švietimo ir informavimo priemonėmis prisidėti prie COVID-19 viruso plitimo prevencijos, kovoti su tam kenkiančia dezinformacija ir melagienomis, paaiškinti ir pagrįsti pandemijos valdymui skirtus institucijų sprendimus; - suteikti informaciją ir patarimus, kurie padėtų visuomenei lengviau susitvarkyti su pandemijos socialiniais bei emociniais padariniais, netiesioginėmis dėl pandemijos aštrėjančiomis sveikatos problemomis (pavėluota ligų diagnostika, „užleistas“ lėtinių ligų gydymas ir pan.).

www.DELFI.lt