„Įžūlu? O kaip kitaip siūlysite juos vadinti?“
„Pradėti, manau, reiktų nuo to, kad aš nieko nenusprendžiau, nesuplanavau ir nepasirinkau. Man labai patinka rašyti emociniu rašymo būdu – „ant karštųjų“. Kažkas suerzino, supykdė, prajuokino, nudžiugino, jei tik tuo metu turiu reikiamas galimybes, sėdu ir aprašau. Senokai pastebėjau, kad tokiu būdu ant balto pado suguldytos raidės daro didžiausią poveikį jį skaitantiems“, – savo itin daug atgarsio sulaukusį įrašą prisimena slaugos ir paliatyviosios pagalbos specialistė, lektorė, skaitanti paskaitas ir konsultuojanti mirties, slaugymo namuose bei paliatyviosios pagalbos temomis.
„Tėvų žudikai“ – taip, nepaisydama galimos audringos reakcijos, L. Baršauskienė tąkart viešai pavadino žmones, kurie savo senyvus tėvus įkalbina nesiskiepyti.
„Įžūlūs tie du žodžiai? Be abejo! O kaip kitaip siūlysite juos vadinti? Kai žmogui besteli aštria adatėle į gyvą nervą, jis aukštai pašoksta. Skauda vargšui. Nepatingėjau ir ką tik patikrinau. 976 bendrinimai/pasidalijimai, 3086 vienokie ar kitokie patiktukai. Iš kurių neigiamų – tik 17. Vadinasi, su pavadinimu neprašoviau. Be to, kaip jau sakiau, jo neparinkinėjau, įšoko pats. Juk pavyzdžiui į pavadinimą „Vaikai – tėvų valios uzurpatoriai“ niekas nebūtų atkreipęs dėmesio. O į tėvų žudikus – va prašom kaip.“
Laisvę COVID-19 kontekste vadina tragikomiška: turėtų būti labai skaudu
„Nesiskiepysiu, vis tiek mirtis ne už kalnų. Jei ne nuo to, tai nuo kito“, – ne iš vieno senyvo žmogaus girdėta frazė. Eilę metų reanimacijoje dirbusi, o dabar senolius ir paliatyvius pacientus slauganti L. Baršauskienė sako, nors turime teisę rinktis ir COVID-19 atneštą mirtį, kiekvienam reiktų įsisąmoninti, kad tai gali būti viena sunkiausių įmanomų baigčių:
„Kai plaučiai virsta į tirštą masę, kuri porcijomis išsiurbiama per Jūsų trachėjon įkištą vamzdį, tai toli gražu ne pati lengviausia, greičiausia, oriausia ar dar kažkaip kitaip į geros mirties apibūdinimą pretenduojanti baigtis“, – apmaudas ir ironija dėl žmonių pasirinkimų persipina pašnekovės žodžiuose.
Anot slaugos specialistės, nors laisvam žmogui laisvai mirti neuždrausi, koronaviruso atveju toji laisvė atrodo tragikomiškai: „Ypač jei esat labai orus pilietis, tai su sauskelnėmis, šlapimo pūslės kateteriu, anksčiau minėtu vamzdžiu ir aibe kitokių šlangelių, vamzdelių, aparatų, agregatų, kosmonautus primenančių medikų apsuptyje, be artimo, mylimo žmogaus palydėjimo laikant už rankos... patys suprantat. Turėtų būti labai nejauku, nesaugu, baisu ir labai skaudu dėl tokio neapdairaus pabaigos pasirinkimo. Gyvenimas suteikė galimybę matyti pačių įvairiausių mirčių. Patikėkite, jos gali skirtis kaip diena ir naktis. Kovidinė/reanimacinė – pati juodžiausia naktis.“
Sprendimą nesiskiepyti sieja su saviverte
Savo darbinėje veikloje slaugos specialistė nuolat susiduria su garbaus amžiaus žmonėmis. Kai kurie iš jų dėl vienokių ar kitokių priežasčių tebėra nepasiskiepiję nuo COVID-19. L. Baršauskienės, kuri buvo ir viena vakcinuojančiųjų nuo COVID-19, nuomone, tokį sprendimą dažnai lemia savivertės menkumas:
„Pirmoji, didžioji skiltis: esu menkas, nelaimingas, nieko nesprendžiu, nuo manęs niekas nepriklauso, esu nemylimas, nesvarbus, niekam nereikalingas, vaikų (ar tėvų) apleistas, savęs nerealizavęs, žodžiu, pararastasis (savo epitetinius pavadinimus kiekvienas atpažins pats). Ir staiga atsiduriu „Facebook“ grupėje, didžiuliame žmonių būryje prie Seimo, Katedros, Vingio parke. Mane girdi, supranta, priima kaip savą, su manimi skaitosi, išklauso, sykiais, atrodo, net vertina. Ir pagaliau ateina toks neįtikėtinas laikas, kai man siūlo, manęs prašo, net pinigus moka, kad pasiskiepyčiau. Aš vėl esu! Ir būtinai tuo pasimėgausiu kuo ilgiau.“
Be to, L. Baršauskienės žodžiais kalbant, sovietiniame mirkale sodriai išmirkusiam žmogui vertinga tik tai, ką galima gauti labai sunkiai: „Per antras duris, iš po skverno, per tetą, dirbančią bazėj. Kuo brangiau kainuoja ir kuo sunkiau sukombinuojama – tuo vertė didesnė. Visi pamename, kokį ažiotažą tarp gyventojų iššaukė pačių pirmųjų vakcinavimo prioritetų dalijimai, kiek buvo norinčių vienaip ar kitaip linčiuoti gudruolius, sovietmetiškai susikombinavusius gerokai paankstintą dozę. Kai su kolegėmis vakcinavome žmones savivaldybėje, Litexpo rūmuose, itin kantrūs ir užsispyrę vakarais laukdavo – gal kas neateis ir viena kita dozė liks“.
Tėvams nesiskiepyti kone įsako: kaltina siūlant nuodus
Dar viena žmonių kategorija, sako lektorė – niekur, dėl nieko ir niekada neturintys tvirtos nuomonės: „Neurotiški, aukštu nerimo lygiu pažymėti, visko bijantys, amžinai viskuo abejojantys ir nepasitikintys. O čia į aukštas tribūnas pakyla itin savotiškai drąsios moterys ir apgailėtinai nejuokingai juokaujantys ponai. Ir jau visai nesvarbu, kad jie į nusižiūrėtą Seimo kėdę taiko bene septintą ar jau net ir dešimtą kartą. Ir vis niekaip, nors tu ką. Bet štai pagaliau išmušė jų valanda ant palenktų nugarų nujoti į savo svajonių rojų. Įpratusiems prie muštro reikia naujų hitlerių ir stalinų, tik taip jie jaučiasi saugiai. Gerai tai ar blogai, bet pagaliau vėl randasi, kas už juos spręstų“, – kalba pašnekovė.
Kol žmogus dar pajėgus spręsti pats – jis pats ir nusprendžia, ar skiepysis, ar ne. Tačiau jei senolio būklė jam nebeleidžia priimti to sprendimo, kas vyksta tuomet? Tokiu atveju, sako L. Baršauskienė, absoliuti sprendimo galia atitenka senolio vaikams, o gydytojai čia – bejėgiai:
„Jei vaikų bute, vaikų parūpintoj lovoj guli ir jų rankos tau sauskelnes keičia bei viralo lėkštę atneša, tai ir visus sprendimus už tave priima jie. Tik atsakomybės už tavo sunkią mirtį – ne. Be to, jei ir nuspręsum pats, funkcinėj lovoj ar su vaikštyne iki skiepijimo punkto nelabai nukaksi. Rečiau, bet būna, kad ir patys senjorai nesiskiepija, nes senatvėje ne vien sąnariai, rega ar klausa išduoda, mąstymo galios kartais – taip pat.“
Pasak pašnekovės, medikai dažnu atveju neturi galimybės daryti bet kokią įtaką, mat bendravimas su kai kuriais senjorais vyksta per vaikus, o ligoti senoliai nelinkę išsišokti ir dvejoti jau seniai suaugusių ir viską už juos, tėvus, „geriau žinančių“ vaikų sprendimais ar net įsakymais. Net atskirai gyvenantys seneliai, sako L. Baršauskienė, beveik visuomet atsiklausia vaikų nuomonės: „Kuo esi vyresnis ir mažiau įgalus – tuo mažiau ir teisių sau pasilieki.“
Medikė sako retai išgirstanti argumentus tų vaikų, kurie savo tėvams kone uždraudė skiepytis: „Paprastai į didelius debatus nesileidžia. Užkerta trumpai drūtai, sykiais net ir labai aštriu tonu „ne, nesiskiepysim, „mes“ apsisprendėm, daugiau prašom neskambinėti ir nesiūlinėti“. O retais, rimtesniais atvejais „kaip Jūs drįstat siūlyti šitą nuodą, kaip Jums negėda?!.“
Atsimindama dienas reanimacijoje: koronaviruso metais vilties ten mažiau nei įprasta
Anuomet L. Baršauskienė ir pati dirbo reanimacijoje: ne vieneri metai prabėgo diena dienon stebint, kaip iš paskutiniųjų grumiamasi su mirtimi. Moteris viename savo įrašų socialinėje erdvėje atvirai pasakė, kad laisvės pandemijos metu gali reikalauti tik tie, kurie savo akimis nematė, kaip atrodo žmogus reanimacijoje. Šiandien moteris atvira – jos darbo šioje vietoje metais pasitaikydavo lankytojų, kurie pasunkintame reanimacijos vaizde tepajėgdavo išbūti porą minučių ir apsiašaroję spėriai sukdavo pro duris:
„Tik paskutinis kvailys arba niekada ir niekaip nesusidūręs su reanimacijos skyriumi gali vograuti apie mirimą laisvu... reanimacijoje. Labai jau tas vaizdas su įprastine laisvės samprata kertasi. Basonai, antelės, visiškai visi reikalai lovoje su itin mažu kiekiu privatumo ir, beje, jau be sprendimo teisės. Kas laisvei nėra būdinga. Nes dirbtinai sukeltoj komoj ar pritemusioj sąmonėj rinktis nelabai pavyksta.“
Nors, pasak pašnekovės, tradiciškai reanimacija yra vieta, kur stebuklai vyksta tikrai neretai, tačiau COVID-19 laikais vilties už reanimacijos durų liko mažiau nei įprasta:
„Koronavirusas itin nuožmiai tas viltis traiško. Viskas tėra statistika, kol vienas iš tų 115-kos ar 130-ties, patekusių į šitą baisią mėsmalę, nėra tavo 18 – metė dukra, kuri niekad niekuo nėra sirgusi, kol jos organizman patekęs virusas nesiima daryti savo tvarkos. Ir taip papluša, kad įtikina imuninę sistemą savame kūne įžiūrėti priešą, kurį reikia žūtbūt sunaikinti. Arba kai niekuo nesirgęs, vadinasi turintis puikų imunitetą, todėl nesiskiepijęs, keturiasdešimtmetis, pralaimėjęs poros savaičių kovą, ilsisi dailioje urnoje. O pirmoje laidojimo rūmų salės kėdžių eilėje sėdi ir į anūko urną žvelgia devinton dešimtin įžengęs senelis. Tiesa, jam neteko kovoti dėl galimybės vakcinuotis. Nors anūkas užkrėtė, bet senoliui neprireikė net ligoninės, liga paglostė gana švelniai.“
Kai kuriuos ketinimus vadina loterija: neaišku, ką šis velnio virusas sugalvos
Kaip jaučiasi žmogus, įkalbėjęs savo tėvą ar mamą nesiskiepyti ir vėliau juos laidojantis nuo klastingojo viruso sukeltų komplikacijų? Ar tada ateina atgaila? Baimė? Kaltė?
„Tiesiogiai su nuoširdžiai atgailaujančiais susidurti neteko. O besigailinčių, kad neužteko proto pasiskiepyti ir dėl to prisiėjo sunkiai sirgt, tarp komentarų po žymiuoju mano postu buvo ne vienas ir ne du. Bet vis kažkaip gana šykščiai, puse lūpų, lyg susigėdus, lyg nenorint, kad žinia plačiai pasklistų. Gal gėda, gal baugu, kad atsiras kas pasmerks. Kažkokių viešų garsių ir įtikinamų pareiškimų man girdėti neteko. O iš tų, kurie patys parnešė mirtį savo tėvams, matyt, niekad nieko ir neišgirsime. Juos suprasti nesunku“, – kalba L. Baršauskienė.
Galiausiai, dažnai girdime frazes „lengvai persirgo“, „besimptomė forma“, dar daugiau – tenka išgirsti atvejų, kuomet žmonės sąmoningai mėgina užsikrėsti, kad neva tai lengvai persirgtų ir tokiu būdu turėtų antikūnų. L. Baršauskienė tokį požiūrį vadina loterija: „Loterija ir yra loterija. Yra žmonių, kurie išlošė ir šaldytuvą, ir automobilį, dar ir dulkių siurblį. O yra dešimtmečiais perkančių bilietus ir daugiau poros eurų niekada neišlošusių. Ką patekęs organizman sugalvos veikti šitas velnio virusas, niekas nežino. Kiek jo į organizmą pateko, patiko jam ar nelabai viena ar kita to organizmo sistema, iš anksto nėra kaip sužinoti.“
Prabyla apie skirtingas būkles po koronaviruso: vieniems pasiseka, kitiems – skaudūs padariniai
Anot pašnekovės, padariniai po ligos – irgi skirtingi: „Vieniems kliūna itin skausmingas ausų uždegimas su po pasveikimo atsiradusiais dideliais klausos nuostoliais, kažkam po susidūrimo su virusu teks prisijaukinti dializę ir laukti, kol kažkas žūdamas padovanos inkstą. Kažkam gi širdies raumuo pavirto į dalies oro netekusį, pabliuškusį kamuoliuką, o juk jis – mūsų organizmo motoras, variklis. Daug kam plaučių liko tik tiek, kad nei šokių šoksi, nei laiptais lekiosi, o eisi labai lėtai, nuolat lydimas dusulio.“
Porai L. Baršauskienės pacienčių, netoli šimto metų besančioms močiutėlėms, sako pašnekovė, koronavirusas praėjo lengviau nei gripas. Tiesa, šios senolės, kalba slaugos specialistė, neturėjo jokių rimtų ligų, viršsvorio. Kitas, paliatyvaus paciento statusą turintysis, gana silpnas onkologinis ligonis, iš koronaviruso gniaužtų ištrūko visai nesunkiai, tuo tarpu jo žmonai sekėsi kur kas sunkiau.
„Apie mirusius žinau nedaug. Nors puikiai žinau, kad tokių yra. Ir ne vienas ar du. Kai žmogus miršta, vienoje duomenų sistemoje jis tiesiog dingsta iš mano pacientų sąrašo. O kitoje jo duomenų eilutė iš mėlynos spalvos persimaino į rudą, su atitinkamoje grafoje nurodyta mirties data. Be diagnozės. O kapstytis ir ieškoti, nuo ko mirė žmogus, mes neturime teisės. Yra asmens duomenų apsaugos įstatymas, kuris turi savus reikalavimus. Ir mums, medikams, privalu jų besąlygiškai laikytis.
Baigdama, su pačiu didžiausiu dėkingumu, noriu žemai nusilenkti kolegoms medikams. Ir tiems, kurie nepakeliamo krūvio neatlaikę paliko mediciną, slaugą, ir tiems, kurie alina sveikatą nuo pat pradžių iki dabar, ir tiems, kurie padėjo galvas savo dėkingų (ir, deja, nelabai) tėvynainių labui“, – nelengvą pokalbį užbaigia L. Baršauskienė.
