Monaghane, Airijoje, automobilių dalių parduotuvei vadovaujantis Aidanas DELFI žurnalistus pasitiko pasisveikindamas lietuviškai: „Labas!“

Vyras tikina, kad išmokti lietuviškai teko dėl klientų. „Apie 70 procentų čia užsukančių klientų – lietuviai, latviai arba lenkai ir bulgarai“, – pasakoja Aidanas ir ištraukia parodyti lietuvių-anglų, anglų-lietuvių žodynėlį.

Žodynėlis – ne vienintelė lietuviška knyga Aidano automobilių dalių parduotuvėlėje. Nedideliame kabinete, kuris papuoštas žemėlapiais, galima rasti ir Lietuvos atlasų, knygų su gražiausių Lietuvos vietų nuotraukomis ir net žemėlapių, kuriuose – skirtingi Lietuvos regionai.

Airis, kuriam teko išmokti lietuvių kalbos, prisimena, kuo išsiskyrė pirmoji – 2000-ųjų – emigracijos banga
© DELFI / Kiril Čachovskij

Aidanas neįvardijo daugiau airių, kurie kalbėtų lietuviškai, tačiau teigė, kad yra daug airių, kurie šiltai bendrauja su lietuviais, o ir jis pats ne kartą buvo lietuvių namuose ir pakvietimų aplankytų mūsų šalį sulaukia iš tų, kurie paliko Airiją ir grįžo gyventi atgal į Lietuvą.

Airis neslėpė – išmokti lietuviškai nėra lengva, nors jis geba ne tik suprasti, bet ir šiek tiek skaityti. „Bet jei kalba labai greitai, aš nieko nesuprantu, – šyptelėjo Aidanas. – Tada paprašau, kad pakartotų lėčiau.“

Mokėsi iš vietinių lietuvių

Aidanas Lietuvoje dar niekad nebuvo, tačiau planuoja kada nors išvysti šalį, kurios žmonėms teko daug padėti. Jis atsimena pačią pirmąją lietuvių bangą, kuri į Airijos miestelį pradėjo plūsti vos po 2000 metų. „Veždavau medinius padėklus, ant kurių atveždavo mums prekes, lietuviams, kad jie galėtų pasišildyti namus“, – prisimena Aidanas.

Ir nors vietiniai lietuviai Aidaną apibūdina kaip airį, kuris puikiai kalba lietuviškai, pats Aidanas, žurnalistams taręs „labas“, toliau pokalbį tęsia angliškai. „Moku tiek, kiek reikia darbe – išsirinkti detales, pasakyti kainą. Kažkiek galiu pakalbėti, galiu skaičiuoti, – tikino Aidanas. – Daugiausia lietuviškai kalbu aš, bet bandau išmokyti ir kolegas.“

Aidanas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Aidanas

Airio tikinimu, lietuvių kalbos žinių daugiausia prireikia bendraujant su vyresnio amžiaus lietuviais. „Vyresniems sunkiau suprasti anglų kalbą, todėl jie iš karto ateina pas mane ir stengiuosi jiems padėti, kiek tik galiu. Nors ne visada suprantu, ką jie kalba, todėl darbe turime žodynėlį“, – šypteli Aidanas.

Su DELFI žurnalistais bendravęs airis tikino, kad apie Lietuvą žino kiek daugiau nei „labas“ ir „ačiū“. Rodydamas lentynoje sudėtas knygas Aidanas vardijo sostinę Vilnių, taip pat pridūrė, kad žino ir Trakus, Klaipėdą, Joniškį.

Į Aidano parduotuvėlę užsuka ir kitų lietuvių kaimynų, tačiau nei latviškai, nei lenkiškai jis taip gerai dar neišmoko. Tiesa, kai kuriuos lenkiškus žodžius žino, bet tai daugiau žinios apie lenkiškas jausmų išraiškas žodžiais. „Norėčiau išmokti ir daugiau, bet tau padaryti sunku. Net ir lietuviškai. Čia nėra jokių paskaitų, kur būtų galima mokytis, – pasakojo Aidanas ir prisiminė lietuvę Ritą, kuri dirbo vietinėje krautuvėlėje. – Visada, kai eidavau pas ją pirkti maisto, klausdavau, kaip lietuviškai vienas ar kitas žodis.“

Padėjo ir malkomis, ir prekėmis

Pirmoji lietuvių banga į Airiją atvyko dar 2000 metais. Pats Aidanas tikina, kad niekuomet į atvykėlius nežiūrėjo kaip į kitokius, priešingai – laiko juos draugais ir dar niekada neatsisakė padėti.

„Kai pirmieji lietuviai atvyko į Airiją, jie buvo tokie patys kaip ir airiai, kurie viduryje amžiau vyko į Angliją ar Ameriką. Į Airiją atvykę lietuviai, latviai ar lenkai turėjo labai mažai pinigų, – dėstė Aidanas. – Todėl pirmiausia įniko į darbus, bet ne visi juose išsilaikė, ne visi rado darbus, todėl stengiausi jiems padėti.“

Airis, kuriam teko išmokti lietuvių kalbos, prisimena, kuo išsiskyrė pirmoji – 2000-ųjų – emigracijos banga
© DELFI / Kiril Čachovskij

Aidanas prisimena, kad tuo metu jo parduotuvėlėje likdavo daug nereikalingų medinių padėklų, kuriuos lietuviai mielai paimdavo ir jais kūrendavo namus. „Turėjau autobusiuką, tai susidėdavau tuos padėklus ir kasdien veždavau lietuviams, – pasakojo airis. – Daugybė lietuvių mielai tai priimdavo ir niekad nepamiršo. Kai kurie ir tada man norėdavo atsidėkoti, tai siūlydavo šokolado ar dar ko nors. Bet man nereikėjo padėkos, aš tiesiog norėjau padėti.“

Airis pasakoja, kad pagalbą lietuviams priėmė kaip natūralų dalyką. Jo teigimu, jo tautiečiams taip pat nebuvo lengva, kai jie laimės ieškodavo Anglijoje ar Amerikoje. Aidanas teigia, kad būtų norėjęs, kad tuo metu ir jo tautiečiams kas nors būtų padėjęs.

„Tai Dievo duota dovana – padėti žmonėms, – teigė airis. – Net ir tada, kai lietuviai turėdavo automobilius, bet negalėjo sau leisti nusipirkti detalių, aš padėdavau jiems ir duodavau jų nemokamai. Visi jie grįžo padėkoti tada, kai jau turėdavo kaip.“

Juodžiausias laikotarpis – krizė

Aidanas pasakoja, kad iki 2008 metų viskas ėjosi gerai tiek airiams, tiek čia įsikūrusiems lietuviams, tačiau viską aukštyn kojomis apvertė atėjusi krizė.

„Antroje 2008 metų pusėje viskas sustojo. Pirmiausia sustojo statybų industrija. Po to viskas krito, todėl ir 2009, ir 2010 metai Airijoje buvo labai sunkūs, visi pradėjo masiškai netekti darbų, net airiai. Daugelis niekaip negalėjo susirasti darbo“, – pasakojo Aidanas ir pridūrė, kad tie lietuviai, kurie jau buvo įsitvirtinę Airijoje prieš krizę, neturėjo patirti visiško smukimo, nes esą turėjo nemažai prisitaupę.

„Į Airiją 2004-2005 metais atvykę lietuviai ir lenkai uždirbo daug pinigų. Juk tuo metu jų šalyse per savaitę buvo galima uždirbti vos 35-40 eurų, o čia per savaitę uždirbdavo ir 300, ir 400, ir net 500, – pasakojo airis. – Tiesa, vyresni į gaunamus pinigus žiūrėjo išmintingiau, o jaunimas kitaip. Nors nesakau, kad ir airiai taip nesielgia.“

Airis, kuriam teko išmokti lietuvių kalbos, prisimena, kuo išsiskyrė pirmoji – 2000-ųjų – emigracijos banga
© DELFI / Kiril Čachovskij

Aidanas įvardijo, kad labiausiai nuo krizės nukentėjo tie, kurie prieš ją prisipirko prabangių automobilių ir namų, o vėliau nebebuvo, kaip juos išlaikyti.

„Jiems buvo sunku, kai jie buvo įpratę kas savaitę uždirbti po 3-4 šimtus eurų“, – teigė Aidanas ir pabrėžė, kad tuo metu sunku buvo visiems.

Beje, vėliau, kai ekonomika atsigavo, nebeliko tokių, kurie negalėjo gauti darbo, nebent patys nenorėjo dirbti.

Įsidrąsinęs prakalbo lietuviškai

Lietuviškai pasisveikinęs Aidanas nusprendė pokalbį tęsti angliškai, tačiau kiek vėliau įsidrąsino ir pademonstravo lietuvių kalbos žinias.

„Labas rytas, mano drauge, – nusišypsojo Aidanas, ištaręs lietuvišką frazę ir pažėrė ir dažniausiai vartojamų žodžių. – Labas rytas, labas vakaras, laba diena, kaip tavo vardas, kaip tau sekasi, kai gyveni, viskas gerai.“

Airis, kuriam teko išmokti lietuvių kalbos, prisimena, kuo išsiskyrė pirmoji – 2000-ųjų – emigracijos banga
© DELFI / Kiril Čachovskij

Beje, airis patikino, kad geriausiai žino automobilių detalių pavadinimus. „Priekinės stabdžių kaladėlės arba galinės stabdžių kaladėlės, tepalo filtras, o jei paklausia kainos, tai galiu pasakyti, kad dešinio ir kairio priekinių valytuvų kaina skirtinga: kairys valytuvas kainuoja aštuoniolika penkiasdešimt, o dešinys – keturiolika penkiasdešimt“, – pokalbius parduotuvėje vardijo Aidanas.

Daugiau lietuviškai kalbančio Aidano žinių – vaizdo įraše:

Aidanas pasakojo, kad į jo parduotuvę ateina įvairių lietuvių. Yra ir tokių, kurie kalba tik lietuviškai, o jei Aidanas nesupranta, jam pačiam ir tenka suprasti, ko klientai iš tikrųjų nori.

„Kartais pasiklystu ir reikia žodžių paieškoti žodynėlyje“, – nusijuokia airis, kuris mielai lankosi ir lietuviškose šventėse, kurias rengia Monaghane įsikūrusi lietuvių bendruomenė.

Lietuviškai išmokęs Monaghano airis Aidanas:


www.DELFI.lt
42