Apklausos rodo, jog Lietuvoje veikiančia užstato sistema naudojasi 9 iš 10 šalies gyventojų. DELFI gyventojų paklausė, kaip jiems sekėsi prisitaikyti prie naujos sistemos bei kokie yra jų naudojimosi užstato sistema įpročiai.

Gyventojai papasakojo, kokių pakuočių sukaupia daugiausiai

Šįkart lankėmės Varėnoje, o joje sutiktų gyventojų paklausėme, kaip jie vertina šalyje veikiančią užstato sistemą. „Neblogai vertinu. Surenki, priduodi, perki naują“, – sako mieste sutiktas Stasys, teigiantis, jog priduoti surinktos taros keliauja kas savaitę. Pridavęs per šį laiką susikaupusius butelius, jis nueina į parduotuvę, kurioje gautą užstato čekį panaudoja naujiems pirkiniams. Vyras suvartotų gėrimų butelius kaupia balkone, krepšyje. Dažniausiai jame atsiduria plastikiniai buteliai nuo giros, mineralinio vandens ir alaus, stiklo pakuočių būna mažai.

Varėnoje sutiktas Lukas teigia, jog užstato sistema pradėjo naudotis neiškart – prireikė maždaug 3 mėnesių nuo sistemos veikimo pradžios, kol vyras priprato prie naujos tvarkos. „Esu patenkintas šia sistema. Manau, puikiai veikia. Greita, patogu“, – sako jis. Pasiteiravus, kur vyras laiko tarą, kol nuneša jos priduoti, Lukas atsako, jog tam turi specialią dėžutę koridoriuje, spintoje. Daugiausiai joje susikaupia mineralinio vandens butelių ir alaus skardinių. Gavęs čekį už priduotą tarą, vyras jį laiko piniginėje ir panaudoja kito apsipirkimo metu.

Plastiko pakuotė
© DELFI / Josvydas Elinskas
Plastiko pakuotė

Varėniškis Atas prisipažįsta, jog užstato sistema naudojasi labai retai. Keletas Varėnoje sutiktų gyventojų atsakė, jog užstato sistema dar nėkart nesinaudojo.

Tiesa, daugumos gyventojų įpročiai sutampa: taros kaupimui gyventojai skiria krepšį, laikomą balkone, koridoriuje ar sandėliuke. Visi varėniškiai pastebi, jog daugiausiai susikaupia plastiko pakuočių, o grįžtančią užstato sumą visi kalbinti gyventojai panaudoja kito apsipirkimo metu.

Paaiškino, ką gali reikšti nedalyvavimas sistemoje: šie žmonės aplinka rūpinasi kitaip

Kai kurie gyventojai prisipažįsta, jog dar nė karto nesinaudojo užstato sistema. Kodėl taip yra? Apie tai, dėl kokių priežasčių galimai ne visi gyventojai įsitraukė į sistemą ir ką reikėtų daryti, kad tai pasikeistų, paklausėme VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovo Gintaro Varno.

„Mūsų apklausos rodo, kad užstato sistema naudojasi 9 iš 10 Lietuvos gyventojų. Dalis žmonių negrąžina pakuočių, nes tą darbą patiki savo vaikams, kurie taip gauna papildomų kišenpinigių. Taip, yra ir tokių šeimų, kurios užstato sistema visai nesinaudoja, tačiau tai nereiškia, kad jos nesirūpina aplinka. Juk šalia užstato veikia ir konteinerinė sistema – per ją gyventojai išrūšiuoja nemažai užstato sistemoje dalyvaujančių pakuočių. Be to, kai kuriais atvejais žmones sukauptas pakuotes palieka šalia konteinerių, kad jas galėtų priduoti kiti“, – komentuoja jis.

Na, o dabar trumpai atsikvėpkite ir pažaiskite:

G. Varno manymu, neverta tikėtis, kad į užstato sistemą įsitrauks 100 proc. gyventojų. Anot jo, visada bus tokių, kuriems bus priimtinesni kitokie būdai.

„Svarbu ne tai, kad visi dalyvautų užstato sistemoje, bet kad visi rūšiuotų atliekas. Norint to pasiekti, reikia nuolat skatinti aplinkosauginio sąmoningumo augimą, kam tiek mes, tiek kitos šalies pakuočių tvarkymo organizacijos skiriame nemažai pastangų“, – sako G. Varnas.

USAD vadovas sureaguoja ir į gyventojų pastebėjimą, jog daugiausia jų namuose susikaupia plastiko pakuočių. Tai, jog PET – populiariausia vienkartinės gėrimų pakuotės rūšis, rodo ir bendra surenkamų pakuočių statistika.

„Iš pernai mūsų surinktų 581 mln. gėrimų pakuočių, 342 mln. buvo PET, 211 mln. – metalinės, 28 mln. – stiklinės pakuotės. Tiesa, nuo 2016 m., kai Lietuvoje startavo užstato sistema, PET pakuotės nemažai pasikeitė – jos kasmet lengvėja, mat gamintojams pavyksta tokį patį butelį pagaminti iš vis mažesnio plastiko kiekio, vis mažėja ir kamšteliai, auga perdirbto plastiko dalis pakuotėse. Įdomu, kad patys gyventojai geriausiai grąžina metalines gėrimų pakuotes. PET butelių grąžinimo procentas nežymiai mažesnis, o stiklo pakuočių grąžinimo procentas santykinai žemiausias“, – pastebi G. Varnas.

Taromatas
© DELFI / Domantas Pipas
Taromatas

Gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių prasideda dar nuo auklėjimo vaikystėje

Paskatinimo trūkumas arba konkrečių kliūčių buvimas – į šiuos du aspektus atkreipia dėmesį psichologė Alina Martinkutė-Vorobej, kalbėdama apie gyventojus, kurie pakuočių užstato sistemai dar nėkart negrąžino.

„Žmonės, aktyviai besinaudojantys užstato sistema, greičiausiai, yra motyvuojami piniginės grąžos ar ekologinio sąmoningumo. Taip pat yra dalis žmonių, kuriems yra įdomios naujovės ir jie mielai jomis naudojasi. Tie, kurie nesinaudoja užstato sistema, galima manyti, neturi nei vidinių stimulų, tokių kaip prasmės pajautimas, smagumas naudojantis naujovėmis, nei išorinių stimulų, pavyzdžiui, pinigų grąža.

Taip pat, tikėtina, užstato sistema pasyvesnių naudotojų yra suprantama kaip savaime nepatraukli ir sukelianti nepatogumų, nes, pavyzdžiui, reikia atskirai kaupti tarą, vežti ją grąžinti, užtrukti ją priduodant į taromatą. O juk patogiau ir paprasčiau ją tiesiog išmesti kartu su buitinėmis atliekomis arba plastiko atliekomis, jei yra netoliese konteineris. Be to, yra žmonių, kurie apskritai linkę sunkiau priimti naujoves, priešintis joms bei kurti apie ją baubus. Tai atrodo sudėtinga, nepatogu, nereikalinga, kol patys nepabando ir nepatiria naujovių naudos“, – aiškina psichologė.

Taros supirkimas
© DELFI / Josvydas Elinskas
Taros supirkimas


Apklausti gyventojai taip pat minėjo, jog sistema pradėjo naudotis neiškart, kai tik ji pradėjo veikti: vieniems prireikė 3 mėnesių, kitiems ir daugiau. O nuo ko priklauso tai, kaip greitai prisitaikome prie naujovių, pakeičiame savo įpročius?

Psichologės teigimu, įtakos tam, kaip greitai mes priimamame ir pritaikome naujoves, turi daug veiksnių.

„Naujoves lengviau priima žmonės, kurie apskritai yra lankstesni, atviresni įvairiam patyrimui. Tai yra smalsūs, drąsūs žmonės, kurie mano, jog pasaulis nestovi vietoje, kad kaita yra reikalinga ir kurie nebijo besikeičiančių aplinkybių bei mato prasmę ugdytis naujus įpročius. Reagavimo į naujoves modelius mes jau formuojamės vaikystėje, jei tėvai pastiprino mūsų tyrinėjantį elgesį, jei skatino išeiti iš komforto zonos, rizikuoti, domėtis aplinka. Tokiu atveju mes, suaugę, į naujoves įprastai žiūrime smalsiai. Bet jei mes augame aplinkoje, kuri mus mokė rinktis tai, kas pažįstama, vengti to, kas neįprasta ir nauja, tikėtina, kad, kai suaugsime, mes vis dar turėsime įprotį įtariai žiūrėti į viską, kas „kėsinasi” į mums įprastą pasaulio suvokimą ar gyvenimo būdą“, – aiškina ji.

A. Martinkutė-Vorobej pabrėžia, jog iš principo žmogaus elgesys yra inertiškas. Tai reiškia, jog mes turime susiformavę tam tikrus įpročius, kuriuos kasdienybėje vienaip ar kitaip atkartojame.

„Tam, kad žmogus pakeistų susiformavusį elgsenos modelį, jis turi, pirmiausia, sąmoningai nuspręsti, kad jam reikia ar jam naudinga keisti savo elgesį, ir vėliau sąmoningai save skatinti elgtis kitaip nei įprasta. Pakeisti sau įprastą elgseną yra apskritai vienas didžiausių žmogaus iššūkių. Ir jį įveikti padeda ne tik paties žmogaus sąmoningumas, pasikeitimo prasmės matymas, bet ir artimų žmonių palaikymas, panašaus „naujo“ elgesio paplitimas artimiausioje aplinkoje bei nuolatinis, nuoseklus pageidautino elgesio skatinimas viešoje erdvėje“, – teigia psichologė.


www.DELFI.lt
11