Seniausi kapai Lietuvoje egzistuoja tiek, kiek čia gyvena žmonės. Tūkstantmečius gyvuojantis rūpinimosi mirusiaisiais paprotys žymi nepaprastą tautos santykį su praeitimi ir tautiškumo genu – protėvių kapais. Projektą „Pilkapių dūšelės“ įkvėpė Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ sukurta muzikinė mitologinė drama „Dūšelės“, o ją savo ruožtu – seniausius baltų pasaulėvaizdžio archetipus išsaugojusios giesmės.

Baltų pasaulėvaizdis mus pasiekia ir per tautosaką – pasakas, senąsias dainas, užrašytus užkalbėjimus, padavimus. Anot muzikologės Aušros Žičkienės, pasiekti tą tolimą praeitį galime ir per mūsų muzikinį paveldą:

„Yra muzikinės medžiagos, išlikusios tikrai iš ikikrikščioniškų laikų – tai laidotuvių raudos. Ne tik laidotuvių, taip pat ir kitos raudos, vestuvių raudos. Tačiau būtent laidotuvių raudos nukelia į praeitį. Dėl to, kad jų muzikinė dalis nėra kaip nors susijusi su vėliau atėjusia krikščioniška muzika, kurią taip pat puikiausiai galime atpažinti iš muzikinės raiškos.

Aušra Žičkiene
© nanook.lt
Aušra Žičkiene

Laidotuvių raudos yra improvizacinės. Tai nėra daina su tam tikra posmų struktūra, kur yra dainos tekstas, po to nuolat besikartojantis koks nors priedainis refrenas, ir tokiu būdu daina sustyguojama į suveržtą struktūrą su tam tikru skiemenų skaičiumi eilutėje, su eilučių skaičiumi posme, su tam tikru siužetu“, – aiškina muzikologė.

Jos teigimu, mūsų dainos, visas mūsų dainų masyvas yra be galo įvairus. Ten galima atrasti ir mūsų baltiškąjį geną, kuris išliko dainose per tiek epochų, reformų ir pokyčių:

„Mūsų dainos rimčiau užrašinėti pradėtos tiktai XIX amžiuje. Faktiškai tai yra naujieji laikai. Bet net ir tokiuose vėlyvuose užrašymuose galime rasti daugybę dalykų, kurie iš tikrųjų yra žymiai senesni. Tyrinėtojai netgi kalba apie archetipus, kurie kuriančiam žmogui yra nesąmoningi, įgyjantys savo raišką. Ir vienas iš tokių archetipinių dalykų yra kalno motyvas dainose. Kalno motyvas yra daugelyje dainų.“

„Dūšelių“ koncertai vyko šalia senųjų pilkapynų
© nanook.lt
„Dūšelių“ koncertai vyko šalia senųjų pilkapynų

Dar vienos mūsų praeities pasaulėvaizdžio informacijos nešėjos, kad ir kaip būtų keista, yra katalikiškos giesmės. A. Žičkienės nuomone, šis įdomus fenomenas, kai pagoniški motyvai plinta per invazinės religijos giesmes, turi paaiškinimą:

„Katalikiškos giesmės yra labai aiškiai susijusios su rašytine tradicija: giesmynais, maldynais, liturginiais raštais. Atėjusi į Lietuvą katalikybė neraštingoje kaimo bendruomenėje galėjo plisti tiktai žodiniu, persakymo ir dainavimo būdu. Be abejo, to meto žmogus, išgirdęs visiškai svetimą muzikinę struktūrą, ją transformavo į sau artimą. Taip atsirado giesmių, kurios vėliau bažnyčios buvo nepripažintos ir nepateko į jokius patvirtintus giesmynus, maldynus. Bet jos cirkuliavo toje kaimo bendruomenėje. Ir nedidelė dalis jų išliko.“

Tose giesmėse ryškiai matoma senoji pasaulėžiūra. Muzikologė apgailestauja, kad senųjų giesmių labai mažai išlikę. „Po Antrojo pasaulinio karo senosios giesmės buvo išlikusios klaidžiojančių elgetų repertuare. Iš jų buvo galima labai daug ką sužinoti. Tai, kas nebuvo užrašyta.“ Tačiau sovietmečiu elgetų sluoksnis buvo panaikintas. Su jais, deja, išnyko ir senasis repertuaras.

„Daina gyva tol, kol ji skamba“, – sako muzikologė A. Žičkienė.

"> Grupė "Skylė"
© nanook.lt
Grupė "Skylė"

Viena tokių giesmių įkvėpė muzikantus Roką Radzevičių ir A. Smilgevičiūtę sukurti muzikinę mitologinę dramą „Dūšelės“, kuri kaba apie baltiškąjį pasaulėvaizdį, mirties sampratą.

„Mane suintrigavo viena A. Žičkienės paskaita apie laidotuvių muziką Vilniaus krašte. Vėliau ji man atnešė vieną užrašytą tekstą. Senovinės dainos žodžiai buvo atspausdinti popieriuje. Likau vienas su tuo tekstu ir per kelias minutes išgirdau melodiją. Ši daina buvo išlikusi be melodijos“, – prisimena R. Radzevičius.

„Nėr, kur dūšelei dėtis
Nėr, kur griešnykei dėtis
Ana puolė kelevertėn
Ten išbuvo trejus metus
Kai suėjo treji metai
Ir atėjo aniuolėliai
Ir pasakė kelkis dūšia
Kelkis dūšia negulėki
Eik dūšele bažnytėlėn
Bus ten visa giminėlė
Bus ten visa giminėlė
Eik dūšele bažnytėlėn.“

„Nusprendėme prikelti šį autentišką tekstą. Visa tai išsivystė į platesnį projektą. Pati tema sudėliojo istoriją. Ji tarsi ašis, įsukanti žmones, o šis bendravimas, atradimai, buvimas kartu mus visus praturtino“, – projekto pradžią prisimena R. Radzevičius ir A. Smilgevičiūtė.

„Dūšelių“ koncertai vyko įvairiose Lietuvos vietose, šalia senųjų pilkapynų. Taip pat projekto metu buvo organizuojamos paskaitos apie šį unikalų paveldą, jo lankymai. A. Smilgevičiūtė džiaugiasi, kad projektas atvedė šių dienų žmones į mums svarbias vietas, kurios parodė, kad gyvename vientisame pasaulyje.

www.DELFI.lt
komentarai