Penktąją Camino Lituano naktį Kornelija kartu su žygio drauge Julija praleido Pakruojo rajone esančiame tikru urbanistikos paminklu vadinamame Rozalime. Tai – vienas geriausiai išlikusių medinių miestelių visoje Lietuvoje. Jaukūs namai ir nuostabi gamta piligrimes tiesiog užbūrė. Išaušus šeštajai dienai, Julija neslėpė – jaučiasi pavargusi, tačiau liko jau ne tiek ir daug.
„Kandangi mano kelionė truks tik 10 dienų, aš jau jaučiu, kad „persiverčiau“ į antrą pusę. Tik bijau savęs kažkaip neapgauti, kad jau nebedaug liko – tada gali būti tie kilometrai labai sunkūs. Neslėpsiu, nuovargis jaučiasi, bet tuo pačiu ateina vidinė stiprybė, kad jeigu jau tiek nuėjau, tai jau tikrai iki galo nueisiu“, – šypsojosi Julija.
Savo ruožtu Kornelija sakė besijaučianti, kad jau gyvena Camino Lituano ritmu. „Atrodo, natūralu atsibudus vis skirtingose vietose užsisegti mikrofoną, pasiruošti pusryčius ir eiti visko tyrinėti“, – teigė piligrimė.
Visomis prasmėmis sunkiausia diena
Visgi šeštoji žygio diena gerai nusiteikusioms piligrimėms pažėrė nemenkų iššūkių. Diena pasitaikė itin karšta – Julijai net teko ant galvos piltis vandenį.
„Man atrodo, kad ši diena yra pati sunkiausia visomis prasmėmis, – pripažino Julija. – Atrodo, kad tas sunkumas tėškėsi į mus. Yra karšta, o kelias ilgas ir nesibaigiantis. Mes tiesiog visą dieną ėjome tokiais lygiais laukais, į mus svilino saulė ir nebuvo jokio pavėsio.“
Nors Kornelijai vienu metu atrodė, kad šioji tuoj nualps, tačiau galiausiai žygeivės pasiekė Burbiškių dvarą.
„Šiandien buvo išskirtinai sunki diena“, – dūsavo Kornelija. Jai pritarė ir Julija, teigdama, kad tokiam alinančiam žygiui pasiruošusi nebuvo.
Dvare be jų buvo tik vienas apsaugos darbuotojas, tad niekieno netrukdomos galėjo ilsėtis šioje karališkoje vietoje bei vaikštinėti po parką, įsivaizduodamos esant šių rūmų savininkėmis. Poilsiui padėjo dar ir tai, kad įėjus į dvarą visiškai pradingsta internetas bei mobilusis ryšys. Taip Lietuvoje nutinka itin retai. Jausmas, pasak piligrimių – tarsi sugrįžus į 1853 metus, kai šis dvaras ir buvo pastatytas.
Luka Lesauskaitė: čia yra tikroji Lietuvos dvasia
Išaušus rytui piligrimės sulaukė trečiosios laidos viešnios – pilietiškumo ugdytojos Lukos Lesauskaitės ir jos šuns Morkos.
L. Lesauskaitė sakė labai gerbianti žmones, pasiryžtančius eiti Camino Lituano keliu. Pasak jos, pažinti savo kraštą yra viena stipriausių pilietiškumo išraiškų.
„Man, kaip istorikei, labai svarbus kampas yra Lietuvos pažinimas. Nebūtinai tų nugludintų gražių kampų, miestų ir objektų, bet pažinti gamtą ir bendruomenę, kažkokias galbūt netikėtas vietas – čia yra ta tikroji Lietuvos dvasia. Man atrodo, yra labai svarbu, kad tu kelionėje į save ir su savimi gali atrasti Lietuvą. Aš labai norėčiau skatinti žmones tai daryti, nes man atrodo, kad viena ryškiausių ir stipriausių pilietiškumo išraiškų yra pažinti savo kraštą, didžiuotis juo, atrasti. Ne tik keliauti į užsienį, kur mes esame linkę pabėgti, bet pamatyti, ką turime čia“, – kalbėjo L. Lesauskaitė.
Nors didžioji kelio su laidos viešnia dalis vedė per laukus, atkarpa Burbiškio dvaras–Vadaktai pažėrė malonių siurprizų ir tik dar kartą parodė, kokie geraširdžiai yra mūsų šalies žmonės. Viduryje atkarpos, Rokonių kaime, žygeivės priėjo specialiai piligrimams skirtą poilsiavietę po stogu. Joje viskas sukurta žygeivių patogumui: lauke įrengtas tualetas, o medinės būdelės viduje – vanduo, gaivieji gėrimai, įvairių rūšių saldainiai, sausainiai, net įjungtas šaldytuvas, kuriame – batonas, sviestas, dešra ir kitos gėrybės. Viskas absoliučiai nemokamai – tik imk ir vaišinkis.
Vis dėlto, sustojimo metu Julijai teko vaišintis ne tik gėrybėmis piligrimams, bet ir vaistais nuo skausmo – taip skaudėjo pėdas, kad jau darėsi sunku paeiti.
„Pilnai įsivaizduoju, ką jūs patiriate, – užjautė L. Lesauskaitė. – Pajutęs pirmą skausmą gali sėsti į automobilį ir viskas, bet čia turbūt ir yra, kaip tu su tuo susitvarkai, kaip tą priimi, išmoksti gyventi su skausmu ir eini toliau.“
Žmonės – didžioji Lietuvos vertybė
Taip pat laidos viešnia pastebėjo, kad mažesniuose miesteliuose, per kuriuos veda Camino Lituano kelias, slypi daug grožio. Tai – tikroji Lietuva, sakė pašnekovė.
„Man atrodo, gyvendami didmiesčiuose retai beužsukame į tuos mažesnius miestelius, į mažesnes bendruomenes, kurios kaip tik, sakyčiau, ir yra ta tikroji Lietuva. Čia tu atrasi nuo tarmės, kurią labai seniai girdėjai, kažkokio maisto, kurio galbūt nevalgei, kokių įdomybių išgirsi, – mintimis dalijosi L. Lesauskaitė. – Labai džiaugiuosi, kad lietuviai tikrai grįžta prie tų šaknų.“
Pasak jos, pabendravus su mažesnių miestelių gyventojais gali sužinoti daug įdomių dalykų apie savo šalį.
„Mes esame socialios būtybės, mums reikia bendravimo. Ir turbūt niekas kitas tau geriau nepapasakos apie tą vietą negu žmogus, kuris yra iš jos kilęs, kuris tuo gyvena ir kvėpuoja. Čia turbūt yra ta didžioji Lietuvos vertybė ir ją reikia puoselėti, branginti ir saugoti“, – pabrėžė L. Lesauskaitė.
Kiti beveik mėnesį trukusio žygio po Lietuvą nuotykiai ir išsamūs interviu su projekto svečiais – „Delfi TV“ laidų cikle „Camino Lituano – žygis, įkvėptas Lietuvos“.
Pažinti Lietuvą kviečia projekto mecenatas NORFA. Camino Lituano – žygis, įkvėptas Lietuvos.
