Namo išsiuntusi nelaimė
Vadaktuose piligrimės oficialiai įveikė trečdalį Camino Lituano žygio. Merginos nakvojo Vadaktų bendruomenės namuose, kuriuose rado daugiau, nei tikėjosi. Čia laukė patogus stalas darbui, siaurokos, bet gana patogios lovos, virtuvė, modernus dušas, o visų svarbiausia – skalbimo mašina ir netgi džiovyklė. Už viską – vos 10 eurų nakvynės mokestis žmogui. Tačiau džiaugsmą dėl atpalaiduojančios aplinkos ir galimybės išsiskalbti visus drabužius greitai pakeitė Julijai nutikusi nelaimė, dėl kurios jai teko užbaigti žygį.
„Ant vienos kojos turiu labai didelę pūslę, kurią ilgą laiką ignoravau. Išgerdavau vaistų ir viskas, – pasakojo Julija. – Bet jau vakar vakare tas vaizdas mane tikrai labai išgąsdino. Galvoju, kad čia gali būti rimti reikalai. Tad važiuoju tvarkytis sveikatos, nes panašu, kad jau iki Kėdainių nebenueisiu.“
Julija neslėpė apmaudo, kad kelionę tenka užbaigti anksčiau laiko, tačiau įsėdusi į automobilį išvyko namo į Kėdainius. Čia vėliau atkeliavo ir Kornelija, tik ne automobiliu, o pėsčiomis.
Laukiniai gyvūnai ir Rasuolė iš Rūtakiemio
Bendruomenės namų šeimininkei palinkėjus sėkmės, Kornelija paliko Vadaktus ir kelionę tęsė jau viena. Mergina neslėpė, kad jos kojas puošia nemažai pūslių, tačiau pažymėjo, kad piligriminio žygio metu svarbu avėti patikimus, jau pranešiotus batus.
„Julijos atveju buvo taip, kad ji ėjo su ką tik pirktais nepranešiotais batais, dėl to ji turėjo problemų jau pačią pirmą dieną“, – dėmesį atkreipė Kornelija.
Žygiavimas nuo Vadaktų iki Paberžės vienai, be kompanijos, buvo ne tik nejauki, bet ir bauginanti patirtis. Teko susitikti su laukine gamta, kurios mergina dar niekada gyvenime nebuvo mačiusi iš taip arti – kelyje teko sutikti stirną, barsuką, išgirsti kitus už medžių krebždančius gyvius.
„Man yra nuoširdžiai baisu. Nežinau, kas dar čia gali iššokti“, – eidama miško taku būkštavo Kornelija. Kai kelias pagaliau vėl vedė per laukus, piligrimė džiaugėsi kaip niekad.
„Ironiška, kad prieš tai atrodė, jog laukais eiti nuobodu. Ne, duokit man laukų daugiau, bet miškų – ne. Jokių barsukų, stirnų, briedžių ar kitų gyvūnų, – sakė Kornelija. – Adrenalino buvo nemažai, savisaugos instinktai pajungti.“
Po visų gąsdinančių patirčių atkarpos Vadaktai–Paberžė šviesuliu tapo Rūtakiemio parduotuvėlėje sutikta Rasuolė, kuri iš karto atpažino Korneliją kaip piligrimę ir be galo svetingai priėmė. Pasiūlė kavos, paragino atsikvėpti specialiai piligrimams sukurtoje poilsio vietoje šalia parduotuvės.
„Sakė, piligrimai čia eina beveik kasdien. Anksčiau sėdėdavo ant pievutės, todėl parduotuvės savininkai nusprendė, kad reikia sukurti oficialią poilsiavietę. Pirmas klausimas atėjus buvo, ar norėčiau kavos arba arbatos. Maloniau būti negali, jautiesi kaip namuose“, – šypsojosi Kornelija.
Čia besidarbuojanti Rasuolė sakė mačiusi jau labai daug skirtingų piligrimų, su kuriais niekada nepraleidžia progos susipažinti. Net ir tada, kai visiškai nesupranta jų kalbos.
„Pavyzdžiui, iš Anglijos buvo. Jis telefone turi tą vertėją, tai jis man telefonu parodo“, – pasakojo Rasuolė.
Po kojomis pasimaišiusi gyvatė
Naktį Kornelija praleido šalia Paberžės bažnyčios įsikūrusioje klebonijoje. Mergina sakė, kad nebuvo pasiruošusi nakvoti tarp krikščioniškų relikvijų, tačiau poilsis gamtos apsuptyje šiek tiek atstatė pavargusį kūną, o nuotaiką praskaidrino ryte ją aplankiusi šeimyna.
Vis dėlto, nauja diena vėl pasitiko su laukinės gamtos išdaigomis. Vos įpusėjusi kelią, piligrimė buvo kaip reikiant išgąsdinta.
„Įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Vos neužmyniau ant gyvatės, – išgąsčio neslėpė Kornelija. – Nežinau, ar ten angis, ar žaltys, bet dabar labai baisu eiti. Gyvatės yra labai labai baisu.“
Nors ir gerokai įbauginta, tačiau mergina žygiavo toliau, kol pasiekė norėtą pamatyti Apytalaukio dvarą. Vis dėlto, realybė nelabai atitiko lūkesčių. 17 a. pr. pastatytas, nuo 1976 m. buvęs psichoneurologiniu internatu, o vėliau – ir Kėdainiu pensionatu, šis dvaras jau nuo 2007 m. yra visiškai apleistas. Neprižiūrimas dvaras Kornelijos visai nepradžiugino, tad kiek atsikvėpusi ji ėjo toliau.
Kelionė po miškus besileidžiant saulei buvo kraupoka, pripažino žygeivė. Aplinkui girdėjosi gyvūnai, o ir šiaip saugiai Kornelija nesijautė.
„Iš to adrenalino net pamiršau, kad kojas skauda, – sakė piligrimė. – Galiu pasakyti, kad labai nesaugu moteriai vienai eiti tokiomis atkarpomis. Laukuose būtų turbūt gerokai saugiau.“
Po tokio sudėtingo žygio jai jau nieko nebesinorėjo, net ir vakarienės. Tik pasiekti Julijos tėvų namus Kėdainiuose, šokti į dušą ir gerai išsimiegoti, o ryte keliauti į lietuviško prekybos centro „Norfa“ parduotuvę pasiimti pusryčių ir pasipildyti užkandžių atsargas. Tačiau apie tai ir naujus Camino Lituano nuotykius – jau kitoje laidoje.
Kiti beveik mėnesį trukusio žygio po Lietuvą nuotykiai ir išsamūs interviu su projekto svečiais – „Delfi TV“ laidų cikle „Camino Lituano – žygis, įkvėptas Lietuvos“.
Pažinti Lietuvą kviečia projekto mecenatas NORFA. Camino Lituano – žygis, įkvėptas Lietuvos.
