„Vaikystėje, kai nuvažiuodavau pas senelį į kaimą Zarasų rajone, eidavome į bažnyčią. Ten matydavau, kad kai kurie vaikai – basi ir apiplyšę. Senelis sakydavo: „Pereik per kaimą ir gerai apsidairyk. Jeigu kaimo žmogus neturi sodo, daržo ar gyvulių ūkio, jis negali nieko parduoti. Tai iš kur jis gali paimti pinigų, kad nupirktų vaikams drabužių“. Tai – pradžių pradžia, elementarus dėsnis, bylojantis, kad norint kažką turėti, pirmiausia reikia pagaminti, parduoti arba apsikeisti“, – tvirtina buvęs pirmosios Vyriausybės pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius.

Šio žmogaus biografija – kaip reta turtinga. Sovietmečiu jis vadovavo slapta karine gamykla laikytam susivienijimui „Vilma“, su bendražygiais įkūrė Lietuvos pramonininkų konfederaciją (LPK) ir buvo pirmasis jos prezidentas, nuo nulio sukūrė kompaniją „Bennet Distributors“, kurią vėliau sėkmingai pardavė užsienio investuotojams. Be to, jis yra Turtėjimo akademijos steigėjas ir M. Romerio universiteto profesorius.

Pirmajai Vyriausybei tekusį rimtą išbandymą – Rusijos paskelbtą ekonominę blokadą Lietuvai jis šiandien drąsiai lygina su pandemijos sukelta krize.

Apie „Vilmą“

Iki Kovo 11-osios – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – Rimvydas Jasinavičius vadovavo „Vilmos“ susivienijimui.

„Praktiškai visa mano profesinė veikla iki Nepriklausomybės buvo susijusi su informacijos registravimo aparatūros gamybos susivienijimu „Vilma“, kuri anksčiau vadinosi Lietuvos valstybine prietaisų gamykla. Į ją dirbti atėjau vos baigęs mokyklą, 1961 metais. Pradėjau nuo mokinio – šaltkalvio surinkėjo. Paraleliai įstojau į Kauno politechnikos institutą, Vilniaus filialo vakarinį skyrių. Porą metų dienomis dirbdamas, vakarais – besimokydamas, pradėjau savo karjerą“, – jaunystės laikus prisiminė pašnekovas.

Baigęs institutą jis buvo paskirtas asistentu į Radijo technologijos katedrą. Taip pat įstojo į aspirantūrą Maskvoje. Jo mokslinis darbas buvo susijęs magnetiniais įrašymais ir „Vilmos“ produkcijos profiliu.

Apsigynęs disertaciją jis grįžo dirbti į „Vilmą“ ir tapo vienu iš mokslinio skyriaus – magnetinių galvučių padalinio vadovu.

Ten dirbdamas toliau kilo profesinės karjeros laiptais. Tapo komplekso, vėliau – konstruktorių biuro vadovu, viso susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi. Galop, 90-ųjų pradžioje buvo paskirtas generaliniu direktoriumi.

Jasinavičius – trečias iš kairės. A. Sinevičiau archyvo nuotr.
Jasinavičius – trečias iš kairės. A. Sinevičiau archyvo nuotr.

„Mano karjera klostėsi laiptelis po laiptelio. Esu tikras, kad taip ir turėtų būti. Kas yra vadybinis darbas? Tai yra tam tikrų organizacijų, žmonių, sistemų valdymas. Galiu pateikti bet kokį pavyzdį. Tarkime, lėktuvus. Jie – sudėtinga sistema. Juk didelio lainerio valdymui nesodina nepatyrusio piloto. Iš pradžių duoda pasipraktikuoti su sklandytuvais, paskui – su keliaviečiais lėktuvais ir t. t. Tik po to, kai jis įgauna praktinės patirties, praskraido atitinkamą kiekį valandų, jam palaipsniui patikimas vis didesnės aviacinės mašinos valdymas. Taip turėtų būti ir organizacijų valdyme“, – asmenine patirtimi dalijasi pašnekovas.

Jis teigia, kad jo bazinis – inžinerinis išsilavinimas – iš pradžių leido pabūti elektriku, paskui – ryšių, ir netgi, kosminių ryšių inžinieriumi.

„Besimokant Maskvos Elektrotechnikos ryšių instituto aspirantūroje, vienas iš jo padalinių buvo Sovietų Sąjungos ryšių su kosminiais objektais – įvairiais palydovais, mėnuleigiais, skyrius. Ruošiant disertaciją, praktinė jos dalis buvo susijusi su kosmine technika, elektros ryšių panaudojimu tuose kosminiuose objektuose“, – teigė pašnekovas.

Apie išradimus

R. Jasinavičius – beveik kelių šimtų išradimų autorius. Pasak pašnekovo, visi jie vienaip ar kitaip buvo tiesiogiai susiję su praktine veikla „Vilmos“ susivienijime.

„Mano mokslinė kvalifikacija buvo magnetinių įrašų arba informacijos kaupimo įrenginių gamybos problemų sprendimas. Dirbant „Vilmos“ susivienijimo magnetinių galvučių skyriuje, kai tik susidurdavau su bet kokia informacijos registravimo kokybės problema, turėjau rasti sprendimą. Ir kiekvieną jį galima buvo apiforminti kaip išradimą arba patentą.

Kai tu susiduri su problema ir surandi inovatyvų jos sprendimo būdą, kokio kiti dar nebuvo suradę, tai ir susidaro pagrindas tuos išradimus įteisinti, gauti patentų organizacijos patvirtinimą. Visi praktiški išradimai buvo susiję su magnetizmu, informacijos kaupimu, jos tankiu bei panaudojimu įvairiose srityse“, – apie išradimų kilmę pasakojo R. Jasinavičius.

Rimvydas Jasinavičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Rimvydas Jasinavičius

Vienas svarbiausių „Vilmos“ gaminių – juodųjų dėžių – skirtų visiems skraidantiems ir kitiems sudėtingomis sąlygomis judantiems objektams, kūrimas ir gamyba. Reikėjo sukurti tokias, kad jos sukauptų kuo daugiau informacijos, taip pat būtų apsaugotos ir išliktų įvairių galimų katastrofų metu.

Vilniuje, Žirmūnų gatvėje veikusi gamykla buvo laikoma karinės pramonės bastionu, turėjo Sovietų Sąjungoje panašioms įmonėms suteiktą slaptąjį – pašto dėžutės numerį.

„Negalima teigti, kad „Vilma“ gamino tik karinei pramonei. Tai buvo gaminiai, kurie buvo susiję su informacijos registravimu. Buityje tai buvo magnetofonai, susisiekimo pramonėje – dispečeriniai punktai. O štai, juodosios dėžės buvo skirtos ne tik civiliniams, bet ir kariniams lėktuvams“, – neslėpė pašnekovas.

Apie keliones

Gyvenant uždaroje sovietinėje sistemoje, techninio eksperto vardą turinčiam R. Jasinavičiui, teko sovietiniam žmogui anuomet sunkiai įsivaizduojama laimė pabuvoti daugelyje užsienio valstybių, savo akimis išvysti visai kitokio pasaulio konstrukciją. Ne vieną idėją jis parsivežė į Lietuvą, tačiau gūdaus sovietmečio sąlygomis kitiems jos atrodydavo utopinės.

„Mokslas Maskvoje, aspirantūroje, disertacijos rašymas, o svarbiausia – kai kurių mano mokslinių pastebėjimų praktinis diegimas kosminiuose ryšiuose sudarė galimybę susipažinti su pačiais pažangiausiais tuo metu Sovietų Sąjungoje buvusiais technologiniais pasiekimais.

Jau tęsiant mokslinę veiklą, susikūrė mano, kaip ryškaus techninio eksperto įvaizdis. SSRS Mokslo ir technikos komitetas burdavo įvairių sričių techninius ekspertus, kurie galėjo įvertinti sovietų technologinius pasiekimus ir kartu organizuodavo jiems daugybę pažintinių komandiruočių į įvairias išsivysčiusias šalis“, – pasakojo buvęs pramonės ministras.

Pašnekovas suskaičiavo, kad sovietiniais laikais vien kapitalistinėse valstybėse jis apsilankė apie 30 kartų. O į vadinamas socialistinio lagerio šalis vykdavo vos ne kas ketvirtį. Jis prisiminė anuomet populiarų juokelį, kuris skambėjo maždaug taip: „Višta ne paukštis, o Lenkija – ne užsienis“ („Kurica nė ptica, a Polša – nė zagranica“).

Jau 1974 metais jau teko kelis kartus lankytis įvairiose Vakarų Vokietijos gamyklose ir susipažinti su jų diegiamomis radijo aparatūroje technologijomis. Buvo ne viena išvyka į Japoniją, Pietų Korėją, Singapūrą, Prancūziją, JAV. Technologijų eksperto statusas buvo visuomeninis darbas, kurį reikėdavo įtvirtinti atitinkamais rezultatais savo profesinio darbo vietose.

Rimvydas Jasinavičius
© DELFI / Kiril Čachovskij
Rimvydas Jasinavičius

„Dar sovietų laikais turėjau laimę susipažinti ne tik su pačiais pažangiausiais technologiniais pasiekimais informacijos registravimo ir kitokiose srityse, bet kartu – ir su tų sistemų valdymo technologijomis. Teko net aštuonis kartus lankytis Japonijoje. Susitikimų metu gaudavome vizitines korteles, tad, vienu metu suskaičiavau, kad jų esu gavęs per tūkstantį. Vadinasi, susipažinau ir bendravau su daugiau nei tūkstančiu radijo bei magnetizmo ekspertų“, – tuometes išvykas prisiminė pašnekovas.

R. Jasinavičiaus teigimu, tos kelionės į išsivysčiusias šalis ir grįžimas į komunistų valdomą Lietuvą priminė apsilankymą kino teatre.

„Pasižiūri, kaip viskas gražiai atrodo ekrane, bet iš jo išeini ir grįžti į kasdienį gyvenimą. Todėl grįžęs didelio diskomforto nejaučiau. Tik mąstydavau, kokią patirtį mums reikėtų iš kiekvienos šalies paimti ir pritaikyti Lietuvoje. Grįžęs daug pasakodavau, ypač – apie techninius pasiekimus. Aišku, daugeliui klausantis buvo sunku patikėti. Sakydavo, kad mane ten tiesiog apmulkino“.

Pašnekovas prisiminė, kad vienos savo viešnagės Japonijoje metu, gal apie 1982-uosius, jis pamatė plokščią, ant sienos kabantį televizorių, kurio storis tebuvo apie 5 centimetrus.

„Grįžau į Lietuvą ir, kaip buvo rekomenduojama, papasakojau, ką mačiau ir sužinojau, – surinkau įvairius specialistus, televizorius ir kineskopus gaminančių fabrikų vadovus. Kai aš apie tai papasakojau, man sakė: „Klausyk, tave japonai visiškai apgavo. Televizorius buvo įmontuotas į sieną, bet juk negali būti, kad 5 centimetrų storyje būtų atlenkiamas elektrinis spindulys. Tai tiesiog neįmanoma“, – prisimindamas, kokiu technologiniu šuoliu jau tuomet pasižymėjo Japonija, juokėsi pašnekovas.

Tais pačiais metais „Sony“ kompanijoje jis išvydo optinius garso, o nuvykęs po poros metų – optinius vaizdo diskus, kurie savo dydžiu priminė vinilines plokšteles. Bet į tą diską jau tilpdavo vienas filmas. Toks diskas anuomet kainavo beprotiškus pinigus – apie 500 dolerių.

Jis juokiasi prisiminęs, kad 1974-aisiais, atvykęs į Vakarų Vokietiją, pamatė reklamą, kurioje buvo parašyta: „Gerbiamieji, pirkite vaizdo magnetofonus, nes jie yra tiek ištobulinti, kad jų kaina sumažėjo iki automobilio kainos.“

„Tuo metu norint užsidirbti automobiliui, reikėjo taupyti maždaug 10-15 metų, vadinasi, antra tiek – vaizdo magnetofonui“, – juokėsi pašnekovas.

Apie šeimą


Buvęs pramonės ministras ir LPK prezidentas teigia, kad žinių troškimą įskiepijo šeima.

„Mano tėvas gimė kaime, daugiavaikėje, trylikos vaikų šeimoje. Iš jų išgyveno aštuoni. Jis buvo penktas vaikas ir vienintelis iš tos šeimos tarpukario laikais baigė gimnaziją bei Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakulteto ekonomijos skyrių.

Tėvas tapo diplomuotu ekonomistu, bet atėjo komunistai, o jis nebuvo partijų narys, tad, niekur negalėjo gauti atitinkamo darbo, išskyrus buhalterio.

Jasinavičius – antras iš kairės. A. Sinevičiau archyvo nuotr.
Jasinavičius – antras iš kairės. A. Sinevičiau archyvo nuotr.

Aš karo metais gimiau Kaune, o tėtis po karo buvo paskirtas į Vilnių, dabartinėje Juozapavičiaus (anuomet – M. Melninkaitės g.) buvusio Medienos ir baldų gamyklos (vėliau – „Beržo“) direktoriumi. Taip visa šeima atsidūrėme Vilniuje. Bet jis nepriklausė partijai, todėl ilgai jo ten nelaikė. Vėliau vėl įvairiose įmonėse dirbo buhalteriu.

Mama nedirbo, buvome trys vaikai, todėl iš vieno tėvo atlyginimo buvo sunku gyventi. Tad, vos baigęs mokyklą, beje, aukso medaliu, pirmiausia, nuėjau dirbti. Tačiau tėvas visą laiką mane skatino produktyviam darbui. Sakė: „Sūnau, visada prisimink, kad Dievas, išvarydamas Adomą iš rojaus, jam pasakė: „Dirbk, žmogau, aš tau padėsiu, bet nieko neduosiu“. Tai aš tai ir suvokiau, kad man gal kažkas ir padės, bet niekas nieko neduos. Tai mano veikla buvo – darbas ir nuolatinis mokymasis“, – pasakojo pašnekovas.

Apie pirmąją Vyriausybę

Su pirmajai Vyriausybei vadovavusia Kazimiera Prunskiene pašnekovas susipažino dar 1989 m. rudenį, kai ji buvo paskirta Ekonomikos reformų programų rengimo vadove.

R. Jasinavičius tuo metu jau buvo išrinktas Lietuvos pramonininkų asociacijos (dabartinė LPK) prezidentu, o K. Prunskienė pakvietė jį dalyvauti tų programų rengimuose.

„Susitikdavome porą kartų per savaitę, diskutuodavome, svarstėme kaip reikėtų pertvarkyti Lietuvos ekonomiką, jos valdymo struktūrą, kokios turi būti ekonomikos vystymo strategijos, kokie turi būti struktūriniai vienetai. Beveik keturis mėnesius trukusių įvairių diskusijų metu suradome daug bendro, vertinant esamą padėtį, trūkumus ir problemas, taip pat – kaip jas būtų galima išspręsti. Be to, buvo aptarta galima nauja Vyriausybės struktūra ir net svarstyti kai kurie variantai, kas galėtų užimti ministrų postus“, – pažinties pradžią su būsimąja premjere prisiminė jis.

Svajojo Lietuvą paversti naujuoju Singapūru: daugelis tik palingavo galvomis – tai visiška utopija
© ELTA

R. Jasinavičiui iš pradžių buvo numatytas Ekonomikos ir pramonės vicepremjero postas.

„Kai po Kovo 11-osios Kazimiera tapo premjere, buvo aktyviai aptariamos kandidatūros. Tuomet Algirdą Brazauską buvo stengiamasi išstumti iš valstybės vadovų rato, tad, Kazimiera ir sako: „Negalime A. Brazausko su jo įtaka ir patyrimu palikti už borto. Kaip tu manai, kur jį būtų galima panaudoti?“. Tai aš ir pasiūliau: „Gal jo per daug neįžeistume, jei pasiūlytume vicepremjero vietą“.

Taip ir nutiko. O pats Rimvydas 2000-ųjų kovo 23 dieną buvo paskirtas pramonės ministru.

Apie blokadą

„Mes buvome be galo užimti visais einamaisiais reikalais, – pirmąsias dienas po Kovo 11-osios prisiminė pirmosios vyriausybės ministras. – Viskas buvo nauja. Man reikėjo suformuoti ministeriją, sudaryti visiškai kitokią, naują struktūrą. Juk iki tol Lietuvos pramonė buvo labai išskaidyta. Įmonės priklausė net 18-ai įvairių sąjunginių ministerijų, be to, egzistavo dar įvairūs komitetai, kurie irgi buvo valdomi iš Maskvos. Lietuvoje buvo tik vietinės bei neaukšto technologinio lygio – Baldų ir miško pramonės, Lengvosios ir vietinės Buitinio, Komunalinio ūkio – pramonės ministerijos. Centralizuotam koordinavimui reikėjo apjungti tuo metu veikusių beveik 700 įmonių, kuriose dirbo apie 0,5 mln. darbuotojų. Tai mes naujoje Lietuvos pramonės ministerijoje tuo ir buvome užsiėmę“.

Apie pusmetį pramonės ministro būstinė buvo Ministrų taryboje – dabartinėje Užsienio reikalų ministerijoje. Ten vyko ir pagrindiniai susitikimai su kitais ministrais bei įmonių vadovais.

R. Jasinavičius juokėsi, kad tuometėmis sąlygomis teko dirbti vos ne dviem pamainomis: vieni baigia darbus, kiti – pradeda.

Laima Andrikienė, Kazimira Prunskienė ir Gediminas Vagnorius
© ELTA
Laima Andrikienė, Kazimira Prunskienė ir Gediminas Vagnorius

Prisimindamas blokados laikotarpį pašnekovas sako, kad politinei valdžiai Maskvoje nepatiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas – ji tokiu būdu ketino Lietuvą parklupdyti.

„Dabar galima drąsiai teigti, kad įvyko tam tikra ekonominė krizė, pasikeitė pramonės produkcijos gamybos ir paskirstymo sistema. Sakyčiau, kad panašu į tai, kas vyksta dabar.

Kita vertus, dar sovietiniais laikais visos įmonės ir jų vadovai turėjo patirties gyventi įvairaus deficito sąlygomis, bendrauti su įvairaus tiekimo šaltiniais. Tai iš dalies mums ir padėjo. Blokados metu patys įmonių vadovai važiuodavo pas buvusius tiekėjus ir tardavosi.

Politiniame lygyje sudarėme lengvatines sąlygas keisti vienus išteklius į kitus. Tarkime, tie, kurie gamina sviestą, galėjo jį naudoti kaip priemonę atitinkamiems mainams į dujas, metalus, medvilnę.

Padėjo ir tai, kad buvo daug sąjunginio pavaldumo įmonių, tarkime, toji pati „Vilma“. Sovietų Sąjunga negalėjo nutraukti „Vilmos“ produkcijos gamybos, nes pati būtų likusi be juodųjų dėžių ar dispečerinių centrų. Todėl tiekimas jai nebuvo suvaržytas. Mes kvietėme šių sąjunginio pavaldumo įmonių vadovus ir sakėme: „Naudokitės situacija, kad jums tiekimas nesuvaržytas, stenkitės gauti daugiau, negu reikia, kad galėtumėte dalintis su kitomis šalies įmonėmis,“ – apie blokados laikų nepriteklių ir mainus pasakojo pašnekovas.

Apie Singapūro modelį

Lankydamasis Singapūre, R. Jasinavičius susižavėjo toje valstybėje naudojamu ekonomikos vystymo modeliu, kurį, būdamas ministru, užsimojo pritaikyti nepriklausomoje Lietuvoje.

„Kas mane ypatingai sudomino? Lietuvai Singapūrą būtų galima panaudoti kaip istorinį pavyzdį. Kai Singapūras atsiskyrė ir išsilaisvino iš kolonijos, jų valstybė pagal teritoriją ir gyventojų skaičių buvo panaši į Lietuvą. Visa jos ekonomika tuomet rėmėsi kiaulių ir vištų auginimu, nebuvo jokios pramonės. Išsikovoję nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, jie pradėjo strateginio vystymosi kelią, kuris buvo padalintas į kelis, 15-os metų etapus.

Pirmasis etapas – visuotinis ekonomikos pervedimas iš agrokomplekso į pramoninį, antrasis – pradėti gaminti aukščiausios pridėtinės vertės produkciją, vystant technologinio lygio pramonę ir trečiasis – iškelti tą pramonę į kitas šalis, tiekiant jai vadybinę ir finansinę pagalbą.

Ir ką gi, ta šalis, 1964 metais dar buvusi žemiausiose pozicijose, jau 2000-iaisiais pateko į pirmąjį gerovės valstybių dešimtuką. Tie etapai mane labai žavėjo ir aš pradėjau siūlyti tokį modelį rinktis Lietuvai, – sukurti 15-os metų strategiją“, – iki šiol Singapūro pasirinktu modeliu žavisi pašnekovas.

Svajojo Lietuvą paversti naujuoju Singapūru: daugelis tik palingavo galvomis – tai visiška utopija
© ELTA

Vis dėlto, R. Jasinavičius kaip dabar prisimena: Vyriausybės nariai tik paklausė, palingavo galvas, į tokią idėją vieni pažiūrėjo skeptiškai, kiti – palaikė gryniausia utopija.

„Ir ko norėti. Iš tos Vyriausybės komandos mažai kas iki tol buvo išvykęs į užsienį. Jie vadovavosi tuo, ką buvo patyrę savo gyvenime“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis iki šiol apgailestauja, kad Lietuva prarado puikią galimybę turėti ilgalaikę strategiją, kuri būtų padėjusi tapti regiono lydere.

R. Jasinavičius atskleidė, kad netgi jo pasirinkta naujai kuriamos Pramonės ministerijos struktūra daugeliui pasirodė neįprasta.

Ją kurdamas jis vadovavosi Japonijos Pramonės ir užsienio prekybos ministerijos patirtimi. Ji buvo visiškai kitokia, nei kitose ministerijose.

„Iki tol egzistavo hierarchinė struktūra, panaši į piramidę: ministras – viršuje, tada žemiau – jo pavaduotojai, kurie veikė kaip tam tikrų grupių įmonių vadai.

Mes padarėme, kad keturi viceministrai vadovo ne įmonėms, o buvo atsakingi už atitinkamas įmonių veiklos kryptis. Tarkime, naujosios technologijos ir jų diegimas visose pramonės įmonėse teko Raimondui Barcevičiui, naujų ekonominių metodų ir vadybos taikymas – Vaclovui Šleinotai, vietinės pramonės ir eksporto produkcijos vystymas – Romualdui Valiukevičiui“, – vardijo buvęs ministras.

Taigi, R. Jasinavičius sugriovė iki tol įprastą piramidę ir sukūrė rato principu veikusią struktūrą. Ministerija tapo veiklų koordinavimo centru, o ne koordinuojančiu viršininku ar vadu.

Apie pramonę

Trečioji – Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė – nutarė atsisakyti Lietuvos pramonės valstybinio koordinavimo ir paleisti ją į bendrą konkurencinę rinką.

„Buvo nuspręsta, kad pramonė – neva, necharakteringas, neperspektyvus šiuolaikinei valstybei ekonominis baras, todėl nevertas turėti valstybės strateginės paramos. Prieš tai kategoriškai pasisakė A. Brazauskas. Jau tapęs premjeru jis bandė kažką keisti, bet juodas darbas šalies pramonėje jau buvo padarytas.

Didžiausia Lietuvos nepriklausomos valstybės padaryta klaida yra ta, kad buvo panaikintas svarbiausio ekonomikos baro – pramonės valstybinis reguliavimas ir strateginis koordinavimas. Nedera pamiršti, kad pramonė visada gamina produkciją, kurios privalumas – eksportas. Tai valstybei padeda uždirbti pinigų, todėl, kad bet kokią produkciją, pagamintą, tarkime, Balbieriškyje, galima parduoti bet kurioje pasaulio valstybėje – Naujoje Zelandijoje, Australijoje, Čilėje ar net toje pačioje Kinijoje. Tokiu būdu šalis gali užsitikrinti pajamas.

Netinkamas požiūris, kad Lietuvai nereikia pramonės, pakaks tik paslaugų – juk ir paslaugos reikalauja savų išteklių. Patys kažką padarome ir patys tai sunaudojame, negaudami pajamų iš kitų valstybių, – pramonę, kaip teigiamo šalies prekybos balanso ramstį, įvardijo R. Jasinavičius.

Reikėjo trisdešimt metų ir koronaviruso pandemijos, kad reikiamos kompetencijos neturintys politikai suvoktų, jog bet kokia šalis, kaip kiekviena šeima, kiekvienas ūkis gali užsidirbti pinigus tik tuomet, kai kažką viduje pagamina ir tą parduoda už savo šeimos ar ūkio ribų. O tai ir yra eksportas. Jeigu mes kažką padarome ir patys suvalgome – pinigų neužsidirbsime. Tai yra elementaru.

Svajojo Lietuvą paversti naujuoju Singapūru: daugelis tik palingavo galvomis – tai visiška utopija
© ELTA

Dar vaikystėje, kai nuvažiuodavau pas senelį į kaimą, eidavome į bažnyčią. Ten matydavau, kad kai kurie vaikai būdavo basi, apiplyšę. Senelis sakydavo: „Pereik per kaimą ir pasižiūrėk. Jeigu kaimo žmogus neturi sodo, daržo ar gyvulių ūkio ir negali nieko parduoti, tai iš kur jis gali turėti pinigų nupirkti vaikams drabužių“. Tai – pradžių pradžia, elementarus dėsnis, – norint kažką turėti, pirmiausia, reikia pagaminti, parduoti arba apsikeisti“, – gyvenimo patikrintus principus dėstė pašnekovas.

Apie pridėtinę vertę

Teodoras Schultzas, Nobelio premijos, kurią gavo už valstybių gyvenimo kokybės ir, ypač, skurdo ekonomikos, tyrimus, laureatas sakė: „Šalis, kuri neišlavino savo gyventojų gebėjimų susikurti savo veiklą iš darbo, susikurti pakankamai pridėtinės vertės ekonomikoje, gyvena ir gyvens skurde“. R. Jasinavičiaus įsitikinimu, pagrindinis rodiklis, į kurį turime žiūrėti, norėdami negyventi skurde, yra darbu sukuriama pridėtinė vertė.

„O kur jūs girdėjote bet kokio šalies vadovo kalboje, kad tai – pagrindinis mūsų valstybės rodiklis ir tikslas? – klausia pašnekovas. – Nenoriu, kad atrodytų, kad giriuosi, bet pridėtinės vertės terminą pradėjau vartoti gal prieš dvidešimt metų. Kalbėjau apie tai, iš ko ji susideda, ir kad būtent ji turi būti pagrindiniu visų veiklų vertinimo kriterijumi. Daugelis žiūrėjo skeptiškai: „Kuo čia dėta toji pridėtinė vertė?“ Bet juk verslas yra pridėtinės vertės užkūrimo mechanizmas.

Pirmiausia, jei mes norime kažką valgyti, valgis turi būti pagamintas. Kai jis bus pagamintas, atitinkamai, pirmiausia, turi būti maitinami tie, kurie dalyvavo jo gaminime. Taigi, pagrindinis bet kokios veiklos tikslas ir rezultatas būtent sukurta pridėtinė vertė.

T. y., jeigu mes sodiname bulves, o rudenį nuimame derlių, pridėtinė vertė yra skirtumas tarp pasodintų ir nukastų bulvių. Ir tiktai tą skirtumą galime naudoti valgymui, kitoms reikmėms, nes, pirmiausia, reikia atstatyti sėklą, palikti kitų metų derliui ir gyventi tik iš pridėtinės vertės. Paskui ji naudojama visose veiklos ir gyvenimo srityse.“

Apie „Bennet Distributors“

Kalbėdamas apie pridėtinę vertę ir jos svarbą, R. Jasinavičius pasitelkė savo sukurtos kompanijos „Bennet Distributors“ pavyzdį.

„Pas mus dirbo 400 darbuotojų ir per metus sukurdavome pridėtinės vertės maždaug už 100 mln. litų. Kur tie pinigai buvo panaudojami? 60 mln. litų atitekdavo mokesčiams, 25 mln. – darbuotojų algoms, 10 mln. – tolesnės bendrovės veiklos palaikymui, vystymui ir plėtrai, o tik 5 mln. litų atitekdavo akcininkams, kaip investicinės grąžos užmokestis. Taigi matote, kas iš to gavo didžiausią naudą – valstybė, mokesčių mokėtojai. Sumokėti mokesčiai buvo naudojami švietimui, sveikatos apsaugai, viešosios tvarkos palaikymui. O tiems, daugelio komentatorių įvardinamiems „blogiečiams, išnaudotojams, kapitalistams“ liko tik 5 procentai. Tai, ar dora rėkti, kad jiems teko per daug, jog reikia atimti?“, – klausė verslininkas.

Jis patikino, kad, „Bennet Distributors“ įkūrė tuomet, kai netekęs valstybinio darbo, neturėjo jokio pajamų šaltinio. Iš pradžių ieškojo panašaus darbo į ankstesnį, tačiau į „Vilmą“ atgal nepriėmė. Ir su kitais darbais nutiko panašiai, nes, pašnekovo žodžiais, jo kandidatūra politinėse struktūrose palaikymo nesulaukdavo.

„Tai primena mano tėčio gyvenimą, tik santvarkos pasikeitė“, – gyvenimiškąją patirtį palygino verslininkas.

Taigi, reikėjo kažko griebtis. „Bennet Distributors“ iš pradžių buvo vieno žmogaus įmonė. R. Jasinavičius teigė buvęs ir pirkėjas, ir pardavėjas, ir vežėjas. Pasak pašnekovo, įmonę sukūrė nieko neprivatizuodamas, nevogdamas ir jokiomis ankstyvesnėmis pažintimis ar tarpininkavimu nesinaudodamas.

Po dvylikos metų, kartu su į verslą įsiliejusiu verslo partneriu Benu Gudeliu, nutarė ją parduoti.

„Pagal klasikinę teoriją, bet koks verslas turi praeiti natūralius vystymosi etapus. Jis sukuriamas, išvystomas ir, kai jau visi procesai yra standartizuoti, jį galima parduoti bei toliau naudotis tuo uždarbiu, kuris gautas iš pardavimų. Verslą mes pardavėme vienai Kipre registruotai užsienio bendrovei“,– neslėpė pašnekovas.

Apie Turtėjimo akademiją

Pardavęs verslą, pašnekovas teigė pirmiausia norėjęs pailsėti. Su šeima porą metų keliavo, ilsėjosi, bet atėjo metas, kai vėl kilo noras imtis veiklos. Tuomet pradėjo savo patirtimi dalintis su studentais, aktyviai dalyvauti LPK, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų ir darbdavių konfederacijos, Pramonės ir prekybos rūmų veikloje.

Tuomet kilo mintis kompensuoti tai, ko trūksta visai švietimo sistemai.

„Švietimo sistema suteikia ne pilnavertį, tik akademinį ir, iš dalies, profesinį išsilavinimą. Bet jokiu būdu neišlavina finansinio išprusimo. Jaunimas ruošiamas samdomam darbui, jis turi daug dirbti, tą uždarbį dalijasi su šeima, darbdaviu, įvairiais, įskaitant bankus, rėmėjais. Todėl jie turi daug dirbti ir sunkiai gyventi. Norint pataisyti savo padėtį, užsitikrinti geresnę gyvenimo kokybę, reikia naudotis finansinio išprusimo taisyklėmis, dėsniais ir teisingomis investicijomis. To mokyklose nemoko, todėl mes nutarėme įkurti Turtėjimo akademiją, kurioje mokome, kaip suvaldyti gaunamas pajamas, kaip jas paskirstyti, kaip naudoti jau kitaip paskirstytas. Ir ką dar padaryti, kad iš gaunamų pajamų dar būtų galimai sėkmingai investuoti ir savo gyvenimą pagerinti iš investicinės grąžos“, – Turtėjimo akademijos misiją įvardijo jos įkūrėjas.

Anot jo, dar vienas finansinis dėsnis byloja, kad to, ką žmogus gauna veltui, jis nemoka tinkamai įvertinti, todėl studijos šioje akademijoje – mokamos.

Apie dabartinę krizę

Prabilęs apie dabartinę, koronaviruso sukeltą krizę pašnekovas pusiau juokais pasiūlė absoliučiai visiems politikams, kurie yra valdžioje ar ketina ten pakliūti, išklausyti Turtėjimo akademijos kursą ir sutvirtinti savo kompetencijos pagrindus pagal tuos dėsnius, kurie yra ten dėstomi:

„Todėl, kad viskas mūsų visatoje vyksta pagal atitinkamus dėsnius. Jeigu tų dėsnių nežinai, yra didelė tikimybė, kad tu juos pažeisi“, – įsitikinęs pašnekovas.

Antra blogybė, pasak verslininko, kai dėsnius lyg ir žinai, bet galvoji, kad tu esi gudresnis už visatą ir dėsnius, todėl arogantiškai sieki juos paneigti.

Jo nuomone, daugelis mūsų politikų serga ta antrąja liga. Niekada neturėję jokio elementaraus patyrimo ir sėkmingų rezultatų mažų savo sistemų valdyme, jie dabar patenka į didelės ir sudėtingos sistemos valdymo struktūrą, o jau tada, nieko nepaisydami, pradeda fantazuoti ir eksperimentuoti. Tuomet jie tiesiog pasmerkti daryti neišvengiamas klaidas. Klaidas, už kurias sumoka ne jie patys, bet neatsakingai juos išrinkę žmonės.


www.DELFI.lt
86