Negailestingi tėčio smūgiai, mėlynėmis nusėtas visas kūnas ir bemiegės naktys, kai kaime tenka ieškoti iš namų pabėgusios, smurto neišvėrusios mamos – tokias vaikystės dienas prisimena 31-erių Miglė (tikrieji vardas ir pavardė DELFI redakcijai žinomi). Kaip pati sako, pasitaikydavo ir gerų dienų, kai prabudus ryte namuose būdavo šilta ir kvepėdavo, tačiau viskas kardinaliai pasikeisdavo, vos tik tėvai išgerdavo alkoholio.

Dabar savo gyvenimą jau sukūrusi ir dviejų vaikų susilaukusi moteris po ilgos tylos ryžosi prabilti apie tai, ką ne vieną dešimtmetį nešiojosi viduje ir ko, kaip pati pripažįsta, niekada nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms.

Moters išpažintis šokiruojanti – ne kartą mačiusi tėvo sunkiai sužalotą mamą ir pati tapusi negailestingų nusikaltimų auka, Miglė sako, jog smurtautojui atleido ir esą net supranta jo elgesį.

Pašnekovė pripažįsta, kad toks požiūris greičiausiai susiformavo todėl, kad namuose niekuomet nematė darnaus gyvenimo ir sveikų suaugusiųjų santykių, o smurtas jos tėvų namuose buvo vienintelis problemų sprendimo būdas.

DELFI pabrėžia, kad bet koks smurtas prieš kitą asmenį nėra pateisinamas. Toks elgesys yra nusikaltimas, už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė.

Miglės pasakojimas yra straipsnių ciklo „Atimtieji: tikros istorijos“ dalis. Šiame dokumentiniame-socialiniame projekte itin jautri ir visuomenei aktuali socialinė problema atskleidžiama per lietuvių, augusių be biologinių tėvų, patyrimus.

Iki šiol jaučiasi prastesnė už kitus

Tariantis susitikti su Migle ji iš karto paprašė neatskleisti jos tapatybės. Sako, jei broliai ir seserys sužinotų, kad paviešino šeimos istoriją, ją greičiausiai pasmerktų.

„Kas paskatino mane čia ateiti? Aš esu prisižiūrėjusi daug vaikų iš tokių šeimų, mes patys esame šešiese, mūsų daug, esame labai skirtingi. Kas man labiausiai užkliūva, kad žmonės mus „nurašo“. Dėl to aš niekam ir nenoriu pasakoti, nes iš karto toks didžiulis minusas ir tada niekam neįdomu nei tavo pasiekimai, nei tavo išsilavinimas, nes tu vis tiek esi iš tokios nevykusios šeimos“, – mums pradėjus pokalbį sprendimą garsiai prabilti paaiškina Miglė.

Tačiau ilgiau tylėti, tikina ji, tiesiog nebegali, nes visos sukauptos emocijos ir patirtas skausmas lyg šešėlis lydi iki šiol.

Aš numirsiu su tuo jausmu. Ką aš pastebiu, kad, kai pradedu bendrauti su žmonėmis, visada nuleidžiu galvą. Aš vis tiek jaučiuosi prastesnė. Man visi žmonės atrodo ypatingi. Ateinu į naują kolektyvą, į kokį nors renginį, man visi atrodo tokie nerealūs, tokie gražūs. Va – iš geros šeimos“, – nusijuokia pašnekovė.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

Tėvas mušdavo visus

Moteris pasakoja, kad jos tėvai gyveno kaime. Kaip pati sako, tėtis buvo savadarbis, savarankiškai užsiimdavo statybos darbais, kartais staliaudavo, o mama beveik niekada nedirbdavo, sukdavosi namuose.

Pasak Miglės, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tėčiui ėmė stigti darbo ir pinigų: „Ir jie abu gėrė. Vienas gėrė dėl alkoholizmo: mamai tikrai buvo liga, o tėvas gėrė, nes visi vyrai geria. Nemačiau nė vieno statybininko, kuris negertų“, – kaip supranta šeimoje vykusio girtavimo priežastis, aiškina pašnekovė.

Kad šeimoje alkoholio liejosi gerokai per daug, ji teigia supratusi tik tada, kai suaugo. Vaikystėje, pamena moteris, tai buvo įprasta, atrodė, kad taip gyvena visos šeimos. Be to, tikina ji, tėvams išgėrus kartais atrodydavo, kad gyventi netgi lengviau: vaikams nereikėdavo dirbti namuose.

„Tas alkoholio vartojimas tada neatrodė toks baisus. Mums kartais netgi būdavo šventė – išgeria, litą duoda, laisvė, nieko daryti nereikia, nereikia tvarkytis, ravėti daržų, visiems gerai, visi laimingi. Atrodė, tokia euforija. Bet čia buvo geroji dalis. O blogoji, kad žmonės prisigeria, pergeria ir savęs nekontroliuoja. Buvo didžiulis smurtas. Ir vaikų atžvilgiu, ir mamos. Būdavo labai žiauru“, – sako pašnekovė, akimirkai nutyla ir nuleidžia galvą slėpdama akyse susikaupusias ašaras.

„Tik nenoriu čia apsiverkti“, – atsidususi sako Miglė.

„Kai pradėdavo gerti, tai trukdavo tikrai ne vieną dieną – dvi, tris. Prasidėdavo muštynės. Tėvas mušdavo mamą, mama bėgdavo pas mus slėptis, tada tėvas mušdavo ir mus. Gauni su kokia grandine. Aš niekada nesuprasiu savo mamos, kodėl ji bėgdavo skriausti savo vaikų. Ji norėdavo, kad mes ją užstotume, o išeidavo, kad likdavome dar labiau nuskriausti už ją“, – itin skaudžiais prisiminimais dalijasi moteris.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

Išsivežė tiesiai iš mokyklos

Miglė teigia, kad iš tėvų buvo atimta būdama pradinukė. Vaiko teisių specialistai atvyko į mokyklą, įsisodino į automobilį ir ją tiesiog išsivežė. Tuomet, dar devyniasdešimtųjų viduryje, pasakoja pašnekovė, niekas vaikams neaiškindavo, nei kur jie vežami, nei kiek laiko nematys savo tėvų. Tuo metu internate jau gyveno jos brolis bei sesuo, kurie, sako moteris, taip pat buvo iš tėvų atimti pradinėse klasėse.

„Man atrodo, kad sakė, jog ten bus geriau, nes ten yra tavo sesė, tavo brolis. Aišku, nenorėjau. Aš turbūt vienintelė iš visos šeimos, kuri daugiausia yra buvusi namuose. Visi kiti kažkaip išsivaikščiodavo, jiems tie namai tiek nerūpėjo. Man visą laiką buvo kažkoks noras ten būti, nesvarbu, kaip būtų“, – kalba Miglė.

Pati tą dieną ji sako atsimenanti lyg per rūką, tačiau pripažįsta, kad išsiskyrimas su tėvais atrodė kaip gyvenimo griūtis. Specialistams ją išsivežant, pasakoja moteris, mokykloje buvo ir jos mama. Matyt, svarsto, ją informavo mokyklos administracija.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

„Aš tikrai prisimenu, kai išvežė. Akyse stovi. Bliauni, žiūri per tą langą, rėki – mama, mama. Nepamirštama. Tuo momentu, aš manau, tai atrodė gyvenimo pabaiga“, – apie patirtą baimę ir nežinią atvirauja pašnekovė.

Vis dėlto dabar ji teigia suprantanti, kad paimti ją ir jos brolį bei seseris iš šeimos buvo teisingas sprendimas.

„Tai buvo kritinė riba, mes nebegalėjome ten gyventi“, – įsitikinusi ji. Pašnekovė aiškina, kad jos tėvams teisės į vaikus buvo ne atimtos, o apribotos, todėl savaitgalius, kai tėvai negirtuokliaudavo, galėdavo leisti namie. Kartu su tėvais, pamena ji, gyvendavo ir vasaromis, esą tokios buvo taisyklės – ne našlaičiams internate pasilikti tiesiog nebuvo galima, tam nebuvo skirta lėšų.

„Jeigu dabar reiktų atsukti laiką, aš tikrai nenorėčiau gyventi namuose, nes pamatai kitą pasaulį, pamatai gerų šeimų, pamatai, kaip jos gyvena. Tada pasirenki, kas tau geriau, – ar grįžti ten, kur nesvarbu, kokia mama, kur nešvaru, kur alkoholis ir muštynės, ar ten, kur gali laisvai bendrauti, žaisti, mokytis ir taip toliau. Nesakau, kad blogai atimti vaikus. Tai yra gerai, bet bendrauti su tėvais irgi reikia palikti galimybę, nes kitaip mes negalėsime atskirti gero nuo blogo. Tarkime, tu visą savaitę būni rojuje, grįžti savaitgalį ir pamatai, kad tai yra blogai“, – sako Miglė.

Mamą luošindavo nuolat

Nors Miglė, kaip pati sako, buvo kone vienintelė iš vaikų, kuri taip norėdavo grįžti namo, net ir trumpi pabuvimai čia dažniausiai baigdavosi tragiškai, nes tėvai neapsvaigę sugebėdavo išbūti vos dieną kitą.

Miglė atvirauja, kad tėčiui pradėjus smurtauti prieš mamą ši sprukdavo iš namų. Dažniausiai, prisimena pašnekovė, tai įvykdavo naktį.

„Būdavo atvejų, kai mama pabėga iš namų, o tėvas varo mus naktį jos ieškoti. Kaip pakėlė, kaip atsistojai – su maike, su trusikais, ir į lauką. Visi išbėgam naktį bliaudami. Visą naktį būdavom be miego. Jeigu nerasdavome, negrįždavome namo. Eidavome pas klasiokus, miegoti ant šieno į tvartą. Susirandi kokią būdą, kur nors miegi, kad tik negrįžtum namo, nes nori miego. O jeigu rasdavome, vis tiek baigdavosi muštynėmis“, – atsidūsta Miglė.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

Pašnekovė sako, kad jos mama dėl patirto smurto neturėjo nė vieno danties, jai ne kartą buvo sulaužyti šonkauliai, sukrėstos smegenys.

„Kritinis atvejis buvo, kai mama eilinį kartą pabėgo, nuėjo miegoti ant šieno. Tėvas išėjo ieškoti su šakėmis. Neprisimenu, ar (su mama – DELFI) buvau viena, ar buvo daugiau vaikų, bet esmė, kad jis ėjo per šieną ir badė šakėmis. Aš gulėjau šalia mamos ir jis pataikė jai į pilvą. Ten buvo žiauru“, – apie žvėrišką tėvo elgesį pasakoja Miglė.

Paklausta, kas vykdavo toliau, ar smurto nepastebėjo aplinkiniai, medikai, moteris tikina, kad tą naktį sužalota jos mama buvo tokia girta, kad nė nesuvokė situacijos rimtumo.

„Mano mama visą laiką bėgdavo. Bėgdavo ir bėgdavo. Ji prigėrus alkoholio nejausdavo to skausmo, tikrai nesuvokė, kad yra taip blogai, kad jos pilve skylės. Mes vėl pabėgome ir susiraitėme kažkokio kaimyno šuns būdoje. Pamenu, buvome dviese. Žinau, kad pramiegojome ir ryte ją išvežė į ligoninę“, – vieną didžiausių sukrėtimų prisimena ji.

Vaikus mušdavo už smulkmenas

Pašnekovė pripažįsta, kad ranką jos tėtis keldavo ne tik prieš savo sutuoktinę, bet ir prieš vaikus. Dažniausiai, sako ji, kliūdavo net už menkiausias smulkmenas. Nors, kaip teigia pati Miglė, tėtis negailestingai smurtaudavo, ji mano, kad taip neva atsispindėjo jo griežtas būdas, tačiau vaikus jis esą mylėjo. Tiesa, pašnekovė pripažįsta, kad tokiam suvokimui atsirasti įtaką taip pat galėjo padaryti namuose buvusi aplinka.

„Nebuvo taip, kad jis mus puldavo girtas. Vaikus jis labai mylėjo, bet buvo labai griežtas, labai reiklus, negalėjome atsikalbėti. Turi eiti ir daryti, jeigu ko nors nepadarydavai, gaudavai, bet tai nebuvo vaikiški smūgiai, tai buvo kumščiu į veidą, spyriai.

Gerai prisimenu, kad eilinį kartą, kai aš viena išėjau naktį ieškoti mamos, nuėjau pas klasiokę, kuri gyveno šalia. Likau pas ją miegoti, namo grįžau kitą dieną per pietus, kad (tėvas – DELFI) būtų išsiblaivęs. Kiek kaime buvo apkalbų, kad ta mano klasiokė turėjo utėlių, o mes buvome labai švarūs, atseit, labai tvarkingi. Atsimenu, kad grįžusi namo tiek gavau.

Dabar galvoju: Dieve, aš juk galėjau mirti. Į galvą spirtų ir dešimties metų vaikui užtektų. Atsimenu, apžiūrinėjau save – buvau visa mėlyna. Tada buvo vasara, niekas mūsų nematė, nežinojo. Atgyveni tai, atkenti. Kai tėvai negerdavo, niekas neidavo tikrinti. Užeina kartą per mėnesį – valgyti yra, namai švarūs“, – apie nutylėtą realybę atvirauja ji.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

Pasiteiravus, kaip niekas nepastebėjo tokio žiauraus ir nusikalstamo tėčio elgesio, kai fiziniai sužalojimai būdavo matomi plika akimi, Miglė sako, jog ji kartu su broliais ir seserimis apie patiriamus išgyvenimus niekam nieko niekada nepasakodavo.

„Kai esi vaikas, nieko negali padaryti, niekam negali pasiskųsti, nesuvoki, kas vyksta, nes tau toks grafikas įprastas – muštynės, išgertuvės, pamokos, valgyti nėra. Nesuvoki, kad čia blogai, galvoji, kad visi taip gyvena. Aš niekam to nesakau. Ir tada nesakydavau niekam, nes bijojau, kad atims iš tėvų visiškai, kad neleis parvažiuoti, o namo norėjosi. Tame internate gyvenimas irgi neatrodė rožėmis klotas“, – pasakoja pašnekovė.

Internate jautėsi kaip atskirame mieste

Internate Miglė su pertraukomis, kai galėdavo grįžti į tėvų namus, praleido penkerius metus. Nieko blogo apie šią įstaigą ji teigė negalinti pasakyti. Anot jos, čia jautėsi esanti tarp savų, nes visi buvo iš tokių pačių, problemų turinčių, šeimų.

„Mokykla buvo čia pat. Mes visi vienodi, visi iš tokių šeimų, visi lygūs. Buvo labai gera, kad turi su kuo pabendrauti apie tą patį. Viskas vyko viename rate – diskotekos, konkursai. Toks kaip didžiulis didžiulis miestas ir visi savi“, – su šypsena pasakoja moteris.

Pašnekovė prisimena, kad valstybinėje globos įstaigoje gyvenantiems vaikams tekdavo ir padirbėti: kartais – patarnauti bažnyčioje, kartais – padėti atlikti buities darbus personalo draugams ar giminaičiams privačiuose namuose: „Galiu drąsiai pasakyti, kad vis tiek tuos vaikus šiek tiek išnaudodavo. Bet mes visada važiuodavome kur nors pramogauti – koncertai, renginiai, parodos. Buvo labai platus veiklos ratas.“

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

Paklausta apie gyvenimo sąlygas, Miglė tikina, kad būtiniausių dalykų nei jai, nei jos broliui ar seserims niekada netrūkdavo. Tik, šypsosi, duodami drabužiai nebūdavo stilingi, kartais net netikdavo dydis, o ją pačią internate nukirpo trumpai dėl parazitų grėsmės.

„Sandėlyje drabužiai buvo pagal sąrašą. Ateini kartą per tris mėnesius su sąrašu ir gauni dvejas kojines, du megztinius, dvejas kelnes. Nebūtinai jie tau tinka, radai ir imi. Vaikščiojome tikrai nemadingi, negražūs, trumpai kirptais plaukais“, – apie gyvenimo sąlygas pasakoja ji.

Nors be tėvų augusi moteris apie globos įstaigą atsiliepia gražiais žodžiais, prasitaria, kad ir čia būta smurto. Tiesa, pati Miglė to neakcentuoja, nes, kaip pati sako, tuo metu vaikų teisių taip akylai niekas nesaugojo. Moteris įsitikinusi, kad jei vaikystėje būtų gavusi viską, ko užsinorėdavo, dabar savarankiškai gyventi nemokėtų.

„Mes augome truputį kitokiu laiku, įstatymai leido mus ir pabarti, ir pamušti, ir mums dirbti. Tikrai daug išmokome, palyginus su dabar išeinančiais (iš globos įstaigų – DELFI) vaikais. Bendrauju aš su tais vaikais – jie nieko nemoka. Nemoka suvaldyti pinigų, nemoka susirasti darbo, nemoka auginti vaikų. Jie kažko laukia – kažkas ateis ir nupirks batus. O mums taip nebuvo, mums reikėdavo iš labdarų, naujų drabužių mes niekada negaudavom.

Mes nebuvome našlaičiai. Mūsų tėvams buvo apribotos teisės, tad mums ne viskas priklausė, ką galėjo turėti našlaičiai. Būtinų daiktų visada turėdavome, bet naujo niekada negaudavome. Taip pat ir pinigų, kišenpinigių, kaip kiti gaudavo iš valstybės, – mums tikrai šito niekas neduodavo. Kad ir vaikų namuose, internate, mes matėme daug juodo. Gaudavome ir lupti, ir barti, ir dirbti reikėdavo.“

Perkėlė į globos namus šalia namų

Po penkerių metų, kaip teigia Miglė, buvo vykdoma globos įstaigų pertvarka, todėl ją kartu su broliu ir seserimis iš internato perkėlė į vaikų namus, buvusius visai šalia tėvų gyvenamosios vietos. Tokiu pasikeitimu, pamena moteris, net džiaugėsi, tikėjosi, kad bet kada galės lankytis namuose.

„Ir galėjai?“ – teiraujuosi pašnekovės.

„Nubėgdavau per pertraukas, po mokyklos, bet paskui tai atsisuko prieš mane pačią. Aš iš tos vaikiškos laimės po pietų bėgdavau namo, mama visada duodavo valgyti, jeigu turėdavo. O ji, atėjusi į tuos globos namus, pasakė: ką, jūs mano vaikui valgyti neduodate?

Čia buvo pinigų klausimas. Kai mus atėmė, atėmė ir pašalpas, o tai buvo katastrofa, nes nebuvo už ką gerti. Pašalpa buvo vienintelis mamos pajamų šaltinis. Tėvas tai dirbdavo, o mama gaudavo pinigų parduotuvėje maistui (už kažkiek lėšų galėdavo apsipirkti, grynaisiais paramos neišmokėdavo – DELFI). Ne visada maisto duodavo, duodavo ir alkoholio. Arba duodavo maisto, o ji tą maistą kaime iškeisdavo į alkoholį, pilstuką. Mūsų namuose nebuvo nieko – nei naujos patalynės, nei naujų rankšluosčių, nei kokių nors vazų. Viskas buvo ištampyta. Viskas iki paskutinio daikto“, – apie mamos priklausomybę atvirauja pašnekovė.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock nuotr.

Liūdniausia, sako Miglė, buvo tada, kai mama į alkoholį iškeitė jos per krikštynas gautus auksinius auskarus. Pakrikštyta Miglė buvo internate, o papuošalus dovanų gavo nuo savo krikštatėvių – auklėtojos dukros ir vieno vyresnio internate gyvenusio vaiko. „Parsivežiau auskarus namo. Padariau didelę klaidą. Jų nebeliko. Viską išnešė“, – su liūdesiu balse kalba moteris.

Miglė pasakoja, kad iš karto baigusi mokyklą išvyko gyventi ir studijuoti į Vilnių. Kaip pati sako, savarankišką gyvenimą pradėjo beveik su nuliu kišenėje. Gavo tik 2000 litų, bet ši išmoka buvo išskirtinė ir ją, pamena, gavo tik su globos įstaigos direktoriaus pagalba.

Mamą pasiėmė iš gatvės ir po mėnesio vėl paliko gatvėje

Kaip teigia pašnekovė, jai jau įsitvirtinus sostinėje, tėvai nustojo gyventi kartu. Kur gyveno mama, Miglė nežino iki šiol, tačiau sako, kad grįžusi į gimtąjį kaimą mamą vis sutikdavo besiblaškančią gatvėmis.

„Atrodė, kad sugebėsiu ją pakeisti, – duosiu, kur gyventi, duosiu apsirengti, duosiu tokių dalykų, kurių ji niekada nemačiusi. Ėjome į restoranus, ėjome į kirpyklą, kino teatrą, koncertą. Atrodė, jai viską duosi ir viskas bus gerai, jai tik to ir trūksta. Pasirodo, ne“, – kalba Miglė.

Galiausiai, be užuolankų kalba moteris, sukrovė savo mamos daiktus ir vėl paliko ją gatvėje. Nors pati ne kartą matė, kaip smurtaujantis tėtis mamą išveja iš namų, Miglė sako galiausiai pati pasielgusi taip pat. Kitaip, tikina ji, negalėjo.

„Man užteko mėnesį pagyventi su ja, galvojau – išprotėsiu. Tai buvo toks manipuliavimas, toks melas. Negauna alkoholio, jai prasideda kažkoks vidinis sukilimas. Aš lygiai taip pat sukroviau daiktus ir išvežiau ją atgal į kaimą. Palikau su daiktais ant kelio“, – atvirauja pašnekovė.

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Shutterstock

Paklausta, ar nebandė mamai pasiūlyti gydytis nuo priklausomybės, Miglė atsako: „Aš kaime mačiau ne vieną žmogų, kuris gydėsi. Nė vienam nepadėjo, tad netikiu tais dalykais. Turi uždaryti žmogų, visiškai izoliuoti nuo gyvenimo, kad jis nustotų gerti. Išeis ir vėl bus tas pats, nes jis nemato kito kelio. Čia nepagydoma, manau.“

Vis dėlto kvalifikuotų, su priklausomybės ligomis dirbančių medikų teigimu, priklausomybė nuo alkoholio yra išgydoma, tačiau gydymas nėra lengvas, jo metu galimi atkryčiai. Psichiatrai pabrėžia, kad dažnai po priklausomybe slypi rimtos emocinės traumos, psichikos sutrikimai, kurie ir paskatina alkoholio vartojimą. Kaip teigia specialistai, išsiaiškinus tikrąsias alkoholio vartojimo priežastis, žmogui dažnai pavyksta atsisakyti ir priklausomybę sukeliančių medžiagų.

Smurtavusiam tėvui atleido

Dar labiau Miglės pasakojime sukrečia moters prisipažinimas, kad nuolat mamą ir vaikus mušusiam tėvui ji ne tik atleido, bet, kaip pati sako, dabar net pateisina tokį jo elgesį. Tiesa, pašnekovė teigia suprantanti, kad smurtas yra nusikaltimas, o tokį jos požiūrį galėjo suformuoti vaikystėje patirtos psichologinės traumos.

„Kai užaugau, aš jį visiškai pateisinau – suprantu, už ką mama gaudavo. Taip, smurtas yra blogai, bet aš su ja bendraudavau ir galvodavau: jeigu būčiau vyras, aš jai tikrai trenkčiau. Matyt, todėl, kad aš taip mačiusi. Man atrodo, kad tai vienintelis sprendimo būdas“, – atvirai apie savo jausmus kalba moteris.

Miglė tikina, kad su tėčiu bendravo iki jo mirties, o mamai išsikrausčius jis esą tapo visai kitu žmogumi.

„Kai jau gyvenau Vilniuje, kiekvieną savaitgalį po paskaitų, po darbo važinėdavau namo. Viską pirkdavau, tempdavau. Aš pamačiau, kad tai yra visiškai kitas žmogus, nes neliko nervų, neliko jokio streso, neliko vargo. Mes pradėjome viską kaupti, viską pirkti. Taip, jis išgerdavo, bet jau nebuvo priežasties nei nervintis, nei stresuoti, nei smurtauti“, – tėtį gynė ji.

DELFI primena, kad smurtas teisės požiūriu yra baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis nusikaltimas, kurį reikia nutraukti ir už kurį asmenys yra baudžiami kriminalinėmis bausmėmis. Nesvarbu, asmuo buvo girtas ar blaivus, supykęs ar ne.

Psichikos sveikatos specialistai, kalbėdami apie smurto artimoje aplinkoje problemą, pabrėžia, kad, jei vaikas auga smurtinėje aplinkoje, jis įpranta matyti iškreiptą šeimos modelį, kuris ugdo destruktyvų bendravimo supratimą. Toks vaikas gali susidurti su problemomis spręsdamas konfliktus ir valdydamas emocijas, nes šeimoje to neišmoko. Taip pat gali būti, kad smurtinėje aplinkoje užaugęs vaikas pasirinks smurtautojo arba aukos elgesio modelius, o tai tolimesniame gyvenime gali kišti koją mezgant lygiavertiškus santykius.

Kad šeimoje matytas smurtas ir toksiški santykiai padarė poveikį tolesniam gyvenimui, Miglė neabejoja, tačiau tikina, kad, kiek moka ir sugeba, iš užburto smurto rato stengiasi vaduotis pati. Moteris pripažįsta, kad ir vėliau, draugaudama su vaikinu, yra patyrusi smurtą.

„Atsimenu, turėjau vaikiną, jis man trenkė vieną kartą. Aš tada dar pagalvojau – negali būti. Nesuvokiau. Bet, kai gavau antrą kartą, iš karto išsiskyriau. Nenoriu taip gyventi. Kai esi iš blogos šeimos, tavo aplinka tokia, tu ir vaikiną susirandi panašios būklės, panašiai užaugusį, ir jis atsineša savo (patirtis ir traumas – DELFI). Tarkim, tu atsineši įpratimą rėkti, jis – muštis, ir namuose atsiranda dar viena tokia pati šeima. Aš to tikrai nenorėjau“, – tikina Miglė.

Susiduria su sunkumais savo šeimoje

Anot pašnekovės, dabar ji su savo sutuoktiniu ir vaikais gyvena darniai. Tik, pripažįsta, santykius šeimoje megzti turint tokį praeities bagažą – nelengva užduotis.

„Aš turiu tėvo charakterį. Esu labai priekabi, reikli. Jeigu ne pagal mane, labai ilgai pykstu. Aš šeimoje esu puolėjas. Vis puolu ir puolu, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Kartais galvoju: Dieve, kokia aš bloga. Turbūt man pasisekė, kad gavau tokį ramų vyrą, kuris nereaguoja. Jis nesuvokia, kad aš ant jo rėkiu, kad aš jį taip įžeidinėju. Žiūri į viską pro pirštus. Ačiū Dievui, nes kitas su manim turbūt būtų išsiskyręs.

Pora
© Shutterstock nuotr.
Pora

Tikrai atsinešiau įprotį pulti – tu ne ten padėjai lėkštę, ne taip išplovei, ne taip pažiūrėjai. Tą mano tėvas turėjo, ir tai yra žiauru. Man gaila savo vaikų, nes, kai jie paaugs, aš būsiu labai reikli. Bet visą laiką stengiuosi atsiprašyti, stengiuosi užglaistyti. Net ir vaiką, jei kartais garsiau pabaru, paskui apkabinu, nes pati suvokiu, ką blogai darau.

Su vyru santykiai nėra tobuli. Atrodo, nieko blogo žmogus nedaro, bet tu jo vis tiek nekenti, nes taip įpratusi“, – atvirai apie kylančius sunkumus kalba moteris.

Miglė neslepia, kad jai emocinį ryšį sudėtinga kurti ir su dviem savo vaikais. Greičiausiai, svarsto, taip yra todėl, kad pati šiltų santykių su savo mama neturėjo.

„Man atrodė, kad aš niekada neturėsiu vaikų, bet susirandi tą savo žmogų. Reikia šeimos? Reikia. Reikia vestuvių? Reikia. Ir vaikai – taip pat. Vis tiek laikas eina, reikia tų vaikų. Aš tikrai nejaučiau poreikio būti mama ir nesakau, kad buvo lengva, bet labai labai rimtai į viską žiūriu. Aš nemoku megzti ryšio ir rodyti meilės. Kiekvieną kartą apkabindama vaiką lipu per save, bet žinau, kad reikia, nes kitaip vaikas užaugs, kaip pati užaugau“, – širdį lieja pašnekovė.

Apie savo praeitį ir patirtą siaubą Miglė sako iki šiol niekam nepasakojanti. Pasiteiravus, ar jos istorijos nežino net sutuoktinis, moteris atsako lakoniškai: „Tiek tikrai nežino. Žino, kad tėvai pagerdavo.“

Iki šiol naktį krūpčioja

Miglė atvirauja, kad vaikystės patyrimas jos gyvenime paliko ryškių randų, o ji pati neretai iki šiol naktį prabunda sukaustyta didelės baimės.

„Net ir dabar, kai kažkas labai įsiaudrina, atrodo, kad trenks. Net ir naktį, jeigu kas nors nukrinta, atrodo, kad ateis tave mušti. Visą vaikystę taip, tai ir iki dabar liko. Automatiškai bijai. Širdis pradeda daužytis, bet turi nusiraminti – čia gi tavo gyvenimas, niekas nebeateis.“

Trisdešimt metų apie patirtas kančias tylėjusi moteris ryžosi sukrečiančiai išpažinčiai: aš to niekam iki šiol nepasakojau
© Vida Press

Paklausta, kada pati suprato, jog tėvų santykiai nebuvo sveiki, Miglė tikina, kad šis suvokimas atėjo tik suaugus, o su kai kuriais vaikystės išgyvenimais ji nėra susitaikiusi iki šiol.

„Greičiausiai, normalus suvokimas ateina, kai sukuri savo šeimą ir matai, ką tu darai ir ką darydavo tavo tėvai. Ta aura mane persekios visą gyvenimą. Tai visada persekioja, už tavęs visą laiką yra kažkoks šleifas. Gal pati dar nevisiškai suvokiu, kad iš tiesų taip viskas buvo. Atmetu. Viskas kaip per filmą.

Kartais galvoju, kaip aš dar galiu šypsotis, kaip dar galiu juoktis, jeigu taip užaugau. Kaip aš iš viso galiu džiaugtis, kai dvidešimt metų nežinojau, kas yra gyvenimas. Nelabai suprantu. Visą laiką bėgi nuo tų minčių, nuo prisiminimų“, – pokalbį užbaigia ji.

DELFI tęsia projektą, kuriame itin jautri ir visuomenei aktuali socialinė problema atsiskleidžia lietuvių, augusių be biologinių tėvų, istorijose.

Baimė kalbėti apie vaikystėje patirtus išgyvenimus ir problemas dažnai tampa stigma, persekiojančia visą gyvenimą. Jeigu ir jūs buvote paimti ar palikti tėvų, pasidalykite savo istorija. Galbūt ji padrąsins su panašiais išgyvenimais susidūrusius ar vis dar susiduriančius nesigėdyti savo patirčių ir rasti tam tikrų problemų sprendimus. Susiekite su mumis el. paštu piliečiai@delfi.lt, temos laukelyje parašę „Augau be tėvų“.


www.DELFI.lt
73