×

Monstras šalia mūsų. Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai

18. liepos 2017 ,
Buivydžiai © DELFI / Domantas Pipas

Viena mokykla, vienas darželis, kapinaitės, bažnyčia, dvi nedidelės parduotuvės ir beveik 300 gyventojų. Atrodytų įprastas nedidelio Lietuvos miestelio portretas, kuriame gyvenimas teka sava vaga. Tačiau vandenis drumsčia visai netoli bokštus aukštyn keliantis didysis monstras – Astravo atominė elektrinė.

DELFI tęsia projektą „Astravas. Monstras šalia mūsų“, kuriame nusprendė nuodugniau pasidomėti, kas per monstras kyla šalia mūsų ir kokių pasekmių jis gali sukelti. Šį kartą – reportažas iš Lietuvos-Baltarusijos pasienyje įsikūrusio Buivydžių miestelio.

Ties Nemenčine nusukus į dešinę ir pavažiavus apie 20 km Baltarusijos sienos link, ant kalvos ties Varapniškėmis iš po miškų išnyra du Astravo atominės elektrinės reaktoriai. Vaizdas užgniaužia kvapą, įžvelgti bokštus nereikia nei žiūronų, nei specialios technikos – horizontą aiškiai praskrodžia du pilki kauburėliai.

Astravo atominė elektrinė
© DELFI / Domantas Pipas

Pavažiavus dar porą kilometrų asfaltuotu keliu pasitinka užrašas „Pasienio ruožas“, kiek tolėliau – arčiausiai sienos esantis miestelis – Buivydžiai.

Šalia atominio monstro gyvenimas verda įprastu ritmu: mokyklos kamuolį spardo vaikai, vietiniai gyventojai pasislėpę nuo saulės kaitros stotelėje laukia autobuso, senyva moteris laisto gėlynus.

Buivydžiai
© DELFI / Domantas Pipas

Buivydžių gyventojai atviri: miega ramiai, o su elektrinės statybomis pašonėje jau susigyveno. Galvą kvaršina savos problemos, kurios atrodo didesnės, nei šalia kylantis didžiulis atominis monstras.

Kylančios kainos ir savos bėdos nustelbia baimę

Buivydžių miestelis – itin mažas, visą galima apžingsniuoti vos pler 5 minutes. Šalia centrinės miestelio aikštės viena prie kitos įsikūrusios dvi parduotuvėlės. Užėjus į vieną akis užkliūna už didelės įvairovės – čia yra ir daržovių, ir dešrelių, indų, kapinių žvakių ar dirbtinių gėlių.

„Nekelia baimės. Čia mano nuomonė, – pareiškia tuščioje parduotuvėlėje dokumentus įnirtingai tvarkiusi pardavėja. – O, kai Ignalinos atominė veikė, buvo baisu? Nebaisu. O tuo metu aš laukiausi dukros.“

Užsukus į kitą, mažesnę kaimynystėje esančią parduotuvėlę pardavėja Lilija buvo kiek kalbesnė: „Ai, kažkaip nebaisu. Gal dar nesuvokiame to, – nusijuokia. Spėjome apsiprasti, o kur dėsies, niekur nesidėsi, reikia gyventi.“

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Moteris linksėdama galvą pridūrė: „Yra didesnių problemų, kainos labai didelės... Nieko nepadarysi, kaip stovi ji – taip ir stovės.“

Išėję iš parduotuvės sutinkame į ją traukiančius vietinius gyventojus.

Stabtelėjęs vyriškis didžiuojasi: iš čia kilęs, čia augęs, gyvenimą nugyvenęs. „Nebaisu. Padaryta tai padaryta, ir niekas jau nieko nebepadarys, – atvirauja. – Buvo gi netoli mūsiškė atominė Visagine. Tai čia kažko baisaus irgi nėra.“

Nebaisu. Padaryta tai padaryta, ir niekas jau nieko nebepadarys. Buvo gi netoli mūsiškė atominė Visagine. Tai čia kažko baisaus irgi nėra.
Buivydžių miestelio gyventojas

Nors vien 2016 metais Astravą sukaustė keli incidentai, kai liepą per reaktoriaus statymo bandymus 330 tonų reaktorius nukrito iš 2-4 metrų aukščio, po mėnesio statybų aikštelėje žuvo darbininkas, o incidentų būta ir daugiau, pats statybų procesas įtarimų jam nekelia: „Nu, žinot, kažkaip abejonių nėra dėl kokybės. Miegam ramiai.“

Šalia vyriškio einanti jauna moteris priduria: „Išvis dėmesio nekreipiu. Dabar ne tas galvoje, yra didesnių problemų. Pati viena auginu dukrą, – ranka rodo į klusniai stabtelėjusią ant dviratuko važinėjusią mergaitę, – tėvo žūtis tragiška sukrėtė. Sunkus gyvenimas. Va ten, toje pusėje, – moja ranka, – prieš tris metus sudegė tėvas kartu su namu.

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Moters balsas pradeda drebėti: „Septintą valandą vakaro nuvažiavau namo, o antrą valandą nakties jau važiavau atpažinti kūno. Buvo siaubinga.“

Tačiau netrukus moters nuotaika kiek praskaidrėja: „Bet šiandien buvo paskutinis skambutis pas dukrytę, vis tiek yra kuo pasidžiaugti. Labai laiminga esu, mokytojai giria labai.“

Paklausus, ar patinka mokykloje, mažoji įnirtingai linksi galvą: „Taip, patinka“.

„Dabar eis į trečią klasę. Per savo egzaminą gavo pirmą dešimtuką, kadangi antroje klasėje jau būna egzaminai dabar. Dviratukas buvo jai dovana“, – didžiuojasi mama.

Pirštais baksnoja į ne vieną dešimtmetį veikusią Ignalinos atominę elektrinę

Jaunai mamai nukulniavus į parduotuvę, pro nedidelę baltą bažnytėlę patraukiame autobusų stotelės link. Ten pamažu renkasi žmonės, orą skrodžia lenkiški balsai. Miestelyje lenkų kalba – įprastas ausiai dalykas, kad čia vyrauja lenkų tautinė bendrija, rodo ir dvikalbės lentelės ant namų.

„15:05 autobusas važiuos į Nemenčinę“, – praneša man viena moteris. Tačiau kalbėti ji nenori – ne, ne - tik numoja ranka.

Užtat ant suolelio pavėsyje įsitaisęs vyriškis kur kas kalbesnis. Buivydžiuose aplankęs kapines, kur palaidoti jo tėvai, kol laukia autobuso į Arvydus, vyras iškloja viską, ką mano.

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

„Astravas? O ko mes nosį kišame ten? Pas mus daug yra darbų, kuriuos čia turime daryti, o ne nosį į užsienį kišti. Nereikia kišti, kur nereikia. Ką mes darysime? Rėksime? Kas mūsų klausys? Niekas“, – įnirtingai dėsto jis.

Vyriškis teigia, kad daugiau baimės jam kelia NATO pajėgų telkimas Lietuvoje: „Privežė iš Vokietijos kažkokių karinių geležinių branitransportiorų, va tada man pasidarė baisu. Pradėjome ruoštis karui. Mes juk to karo nenorime“, – piktinasi.

Privežė iš Vokietijos kažkokių karinių geležinių branitransportiorų, va tada man pasidarė baisu. Pradėjome ruoštis karui. Mes juk to karo nenorime.
Buivydžių miestelio gyventojas

Paklaustas, ar nebijo Černobylio likimo, vyras įsiplieskia: „Rizika buvo Visaginas, o kodėl mes tylėjome tiek metų. O Fukušima? Mūsų negąsdina? Jau 21 amžius, turime galvoti apie kitą energiją, kodėl nepastatome daugiau alternatyvių energijos šaltinių, jeigu taip bijome tų atominių.“

Akies krašteliu visą laiką mus stebėjusi moteris iš tolo nusišypso, pamačiusi, kad pastebėjome lenkiškus užrašus ant jos namo: „Lenkiškas užrašas čia buvo ir bus, nes čia mano mamos, amžiną atilsį. Čia namas jos, o mes Vilniuje gyvenome, dabar jau čia, nes mama kaip susirgo, taip devynis mėnesius lovoje gulėjo, reikėjo atsikraustyti. Aš čia gimiau, tai mano močiutės ir senelio namas. Grynai lenkiškų šaknų“, – meiliai nusišypso gėlynus laistanti moteris.

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Užsukusi žarnelę, ji sutinka pasišnekučiuoti: „Aišku, kad baisu, bet ką padarysi – nieko nepadarysi. O ką mūsų Ignalina, ne geresnė? Kiek laiko, kiek milijardų pinigų – kur? Kodėl ji neuždaroma iki galo? Nesąmonė čia yra išvis, tie mūsų politikai ne į tą pusę vairuoja. Na ką žmonės gali padaryti, gi nieko.“

Moteris pripažįsta: jausmas važiuojant nuo kalvos, kai reaktoriai aiškiai išnyra horizonte, – baugus, tačiau gyventojai jau spėjo susitaikyti: „Nieko nepadarysime. Lukašenka yra tikras diktatorius.“

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Į kiemą įžengusi moters marti neslepia, kad naujienų apie atominę neseka ir ja išvis nesidomi: „Nieko nepakeisi, ir nėra ko galvos čia sukt“, – pasako jau ne kartą girdėtą frazę.

Apie Astrave kilusius incidentus: „Pikti liežuviai plaka“

Vaikščiodami po apylinkes atkeliavome prie vienintelių čia įsikūrusių kapinaičių. Prie tvoros atokvėpio akimirkai stabtelėję darbininkai nuo saulės slepiasi pavėsyje.

Šalia į tvorą dalgį atrėmęs Valentinas sako, kad atominės bokštai matomi jau kokius pusę metų. Visgi didesnį rūpestį jam kelia ne pačios elektrinės statybos, o tai, kad ją ruošiamasi aušinti Neries vandeniu: „Nebaisu, bet ką su upe daryti... Būna taip, kad vandens mažai, nusekusi Neris, tai dabar visaip gali būti.“

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Vyriškį neramina, kad upė taps dar labiau užteršta, nors joje nesimaudo ir dabar: „Kokia ji jau dabar nešvari, tai kas bus – išvis neaišku“, – trūkčioja pečiais.

Vyras tvirtina, kad incidentai jo negąsdina: „Jeigu ten viską gerai padarys – ko čia gąsdintis.“ Jis neseka ir naujienų.

Šalia kapinių vandenį į kanistrus pylę dar keli darbininkai, išgirdę, kad teiraujasi žurnalistai, tuoj pasišalino palikę drąsiausiąjį: „Kol nedirba – tol negąsdina. Savo uždarėme, o kaimyno bijome – tai reikėjo savo palikti. Nelabai rūpi, tai baltarusių reikalas daugiau. Nieko nebepakeisime vis tiek.“

Ruslanu prisistatęs jaunas vyriškis, išgirdęs klausimą apie incidentus, nė nemirkteli: „Čia pikti liežuviai plaka, ir tiek.“

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Palikus vyrus darbuotis, užkalbinome netoliese įnirtingai malkas skaldžiusius vyrus. Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą Jurijus rusiškai atkirto: „Aš daugiau bijau, kada mūsų elektrinę pradės išrinkinėti, kur jie tas atliekas dės. Čia tai viskas bus tvarkoje, o pas mus Lietuvoje, kai pradės viską išrinkinėti, net neabejoju, kad daugiau zarazos pradės eiti. Ten vis tiek reikia, kad avarija įvyktų, o čia ir be avarijos visko gali būti.“

Astravo atominė nerimo jam nekelia: „Dabar nauja technika, Černobylis gali ir nepasikartoti. O jeigu ką – viskas priklausys nuo vėjo. Įsivaizduokite, jei Ignalinos atominė būtų sprogusi, ką vėjas nepasiektų iki čia? Pasiektų. Man dalampački“, – neslėpdamas toliau nuėjo skaldyti malkų.

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
© DELFI / Domantas Pipas

Paskutinė stotelė miestelyje – nedidelė naujai sutvarkyta seniūnija. Vilniaus rajono Buivydžių seniūnijos seniūnas Marjanas Narunecas juokiasi: „Gyvename, dirbame, neblogai pas mus, ane? Atvažiuoja tokie ponai, – rodo į mus, – tai tikrai neblogai gyvename.“

Jis didžiuojasi: seniūnu dirba jau 17 metų, o Buivydžiuose praleido 28 gyvenimo metus.

Seniūnas atskleidžia, kad baimės nuojautų miestelyje netvyro, apie elektrinę išvis mažai kas kalba, ją labiau primena atvažiavę žurnalistai.

„Buvo mūsų atominė – nebijojome, tai šitos dabar irgi nebijome“, – pareiškia.

<span style="color: #ff0000;">Monstras šalia mūsų.</span> Astravo AE pašonėje gyvenantys Buivydžių gyventojai miega ramiai
Marjanas Narunecas
© DELFI / Domantas Pipas

Paklaustas apie incidentus, M. Narunecas nelepia: „Neturime kontaktų su Baltarusija, nieko nežinome.“ Pažymėjus, kad apie tai rašė lietuviška spauda, M. Narunecas numojo ranka: „Turime darbo, gyvename savo gyvenimą. Dirba žmonės, kai kurie važiuoja į Vilnių, Nemenčinę dirbti. Žemės darbai populiarūs, vienas mūsų fermeris 800 hektarų žemės turi – geras fermeris. Turime savų problemų: reikia kelią remontuoti, asfaltuoti“, – sako seniūnas.

Informacinis burbulas

Išgirdęs įspūdžius iš Buivydžių, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad gali būti, kad tokios gyventojų nuotaikos vyrauja, nes dauguma jų gali gyventi informaciniame burbule.

„Kažkokiam paprastame Lietuvos kaime, regione dominuoja ne užsienio politikos temos, o, aišku, ekonominiai iššūkiai. Neturėtų stebinti, kad tikriausia skiriasi aktualumas tam tikrų temų. Žmonės, kurie sunkiai suduria galą su galu, kurie turi spręsti išgyvenimo kaime, regione klausimus, manau, kai kuriais atvejais ir neigiamai, ir priešiškai interpretuos globalios politikos temas.

Žmonės, kurie sunkiai suduria galą su galu, kurie turi spręsti išgyvenimo kaime, regione klausimus, manau, kad kai kuriais atvejais ir neigiamai, ir priešiškai interpretuos globalios politikos temas.
Nerijus Maliukevičius

Bet iš kitos pusės, būtų labai įdomu pasižiūrėti, kokiame televiziniame pasaulyje jie gyvena. Prie Baltarusijos sienos, spėčiau, kad yra puiki skaitmeninės Baltarusijos televizijų aprėptis, ir, manau, kad jie tą savo pasaulėvaizdį susikuria tikrai ne iš Lietuvos žiniasklaidos“, – sako jis.

Nerijus Maliukevičius
Nerijus Maliukevičius
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Be to, jis atkreipė dėmesį, kad pasienio ruožuose, ypatingai Rytų Lietuvoje, gyvena tautinėms bendrijoms priklausantys žmonės arba tie, kurie sumišę dėl savo identiteto: „Identiteto ir tautybės klausimas yra atskira ir gili tema, nes jie nesupranta, ar yra lenkai, ar baltarusiai, ar lietuviai – jis persipynęs. Bet taip – tai etninis iššūkis mums, bet jie yra mūsų tėvynainiai, kuriais turime rūpintis.

Šiais regionais turėtų rūpintis mūsų politikai, ir ne vien tokiu metu, kai suaktualėja vienos ar kitos atominės elektrinės statymas, o apskritai. Rytų Lietuva ir Šalčininkų kraštas yra iššūkis. Vis tik reikia rūpintis baziniais tų žmonių poreikiais, jei norime supratimo, palaikymo iš jų“, – pažymėjo N. Maliukevičius.

www.DELFI.lt
89