Daugiau nei pusę tūkstantmečio siekiančio miestelio gyventojai stojo už dvaro išsaugojimą. Gelgaudiškio dvaro sodyba, kuri buvo apleista po 1979 m. įvykusio gaisro sparčiai nyko. 2000 m., kilus Gelgaudiškio bendruomenės iniciatyvai, dvaro rūmai pagaliau buvo pradėti restauruoti.
Miestelio bendruomenė susibūrusi į bendruomenės centrą „Atgaiva“ nuo 2003 m. pradžios ėmėsi iniciatyvos rengti planus dėl dvaro sodybos išsaugojimo ir panaudojimo bendruomenės poreikiams.
Nepaisant bendruomenės iniciatyvumo, Gelgaudiškio simbolis vis tiek buvo rengiamas privatizacijai. 2006 m. Gelgaudiškio bendruomenės surengė mažą referendumą dėl dvaro įsisavinimo.
Tik 2010 m. Šakių rajono savivaldybei tapus pastato savininku Gelgaudiškio bendruomenė tapo visaverčiu pastato šeimininku. Šiandien Gelgaudiškio dvaras ir parkas yra gausiai lankomas Sūduvos krašto perlas. Gelgaudiškio bendruomenė susigrąžino savo ilgaamžę ir turtingą istoriją.
Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės dabartinio Gelgaudiškio apylinkėse gyveno jau V–X a. Vėliau, kraštą puldinėjant kryžiuočiams, gyventojai paliko šias vietas. Kairysis Nemuno krantas tapo karo zona, kurią įdėmiai stebėjo lietuviai kariai iš anapus Nemuno stūksojusių pilių. Po Žalgirio mūšio padėtis pasikeitė – ėmė rinktis naujakuriai.
Vytauto Didžiojo bendražygis Jurgis Gedgaudas pastatė pilį Nemuno dešiniajame krante, o kairiajame – įkūrė palivarką, kuris ir imtas vadinti Gedigaudiškiu. Šį palivarką su didele giria 1504 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai.
Ilgainiui Gedgaudų pavardė užsimiršo ir Užnemunės gyventojai savo vietovę XVI a. pabaigoje praminė Gelgaudiškiu. Ir dešiniojo kranto Gelgaudai, ir Užnemunės Gelgaudiškis pirmąkart aiškiai įvardinti 1517 m. gruodžio 14 d. dokumente, kuriame aprašomas velionio Jono Sapiegos (1431–1517 m.) vaikų bylinėjimasis su pamote.
1566 m. Gelgaudiškio palivarkas buvo atimtas iš motininio dvaro globos ir atiteko Zapyškio dvaro savininkui Povilui Sapiegai (apie 1480–1579 m.). Šis 1579 m. Gelgaudiškio dvarą užrašė sūnui Andriui, kuris tuoj pat jį išnuomavo Kauno ir Telšių seniūnui Jonui Chodkevičiui. Iki XVI a. pabaigos Gelgaudiškyje istoriją jau kūrė trys didžiosios LDK giminės – Gedgaudai, Sapiegos ir Chodkevičiai.
Vėliau dvaro savininkai keitėsi gana dažnai. Motiejus Dembinskis buvo didikų Sapiegų žentas ir išgarsėjo Livonijos kare. Šį dvarą jis valdė 1584–1585 m. Toliau vienerius metus dvaro ir bažnyčios savininku buvo Gardino žemės teisėjas Grigalius Masalskis. 1586 m. dvarą nupirko žemininkas Kasparas Oziemblovskis. Tik XVIII a. čia įsikūrė Čartoriskiai.
1797 m. Gelgaudiškį iš kunigaikščio Adomo Čartoriskio nupirko Prūsijos baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. Gelgaudiškis priklausė keturioms Koidelių kartoms. Dvare ėmė vyrauti vokiška tvarka. Koideliai tapo stambiausiais Užnemunės žemvaldžiais.
Dabartinius mūrinius dvaro rūmus 1842–1846 m. pastatė Gustavas Koidelis. Dvaras buvo apsuptas 300 margų ploto parko. Dvarvietėje stovėjo daugiau kaip dešimt ūkinių pastatų, iš kurių didžiausiomis laikytos arklidės, maniežas ir sūrių gamykla.
Įdomu, kad sūriai iš vietinio pieno buvo gaminami pagal šveicarišką technologiją. Šiuos skanumynus pardavinėjo net Varšuvoje. Gelgaudiškio žirgai buvo labai paklausūs ir Rytprūsiuose. Jie laimėjo daug apdovanojimų Varšuvoje rengiamose lenktynėse.
Prūsijos baronų sėkmė neapsaugojo Gelgaudiškio dvaro nuo tolesnių „nuotykių“. Kai 1887 m. Rusijos caras Aleksandras III uždraudė užsieniečiams turėti dvarus Rusijos imperijos pasienio zonoje, Fransas Koidelis buvo priverstas dvarą parduoti.
1892 m. Gelgaudiškio dvarą už 80 tūkst. rublių nusipirko bendrovė, kurios savininkais buvo garsus Vilniaus bankininkas Juozas Montvila, gydytojas Jonas Svida, Aleksandras Baltutis ir Žemosios Panemunės dvarininkas Abdonas Zanas. Tuo metu dvarui priklausė 25 palivarkai. 1898 m. ši lietuvių – lenkų bendrovė dvarą pardavė didikams Komarams. Jie ir tapo paskutiniaisiais Gelgaudiškio dvarininkais.
1900 m. Medardas V. Komaras dvaro rūmus perstatė, išplėtė ir išpuošė. Taip pat buvo pertvarkytas ir parkas: gamtovaizdis išplėtotas, praturtintas retaisiais augalais – sidabriniais klevais, paprastaisiais ir pilkaisiais kaštonais, juodosiomis ir Veimuto pušimis, baltažiedėmis robinijomis, amerikinėmis liepomis.
Komarai toliau rūpinosi pelningu žemės ūkio verslu. Dvare taip pat veikė didžiausia visoje Užnemunėje plytinė, gaminusi plytas, koklius, buvo kasamos durpės. Siekdamas didesnės ūkinės veiklos efektyvumo, dvarininkas nutiesė siauruosius geležinkelius (vagonus traukė arkliai).
Istoriniuose dokumentuose rašoma, kad Komarai nemažai laiko praleisdavo ant rūmų stogo įrengtoje kalto metalo aikštelėje. Ten jų patogumui stovėjo stalelis metaline koja ir marmuro stalviršiu bei pora kėdžių. Ponia ant kelių pasidėdavo šunelį ir kartu su vyru stebėdavo dešiniąją Nemuno pakrantę ties Vytėnų pilimi.
Tarnai čia jų neturėjo blaškyti: Komarams apžvalgos aikštelėje nereikėjo jokios kavos, vyno ar vandens. Jie tik žiūrėjo į tolį ir tylėjo. Kartais panašia pramoga užsiimdavo ant vieno parko kalnelio – ten naudodavosi prie stovo pritvirtintu žiūronu.
Dvaras turėjo sukaupęs turtingą biblioteką. 1908 m. rugsėjo 7 d. pirmą kartą dvare vaidinta komedija „Užburtas kunigaikštis“ lietuviškai.
Po žemės reformos 1922 m. Komaro dvarą nupirko Amerikos lietuvių moterų vienuolija ir dvaro sodybą atidavė Lietuvių moterų globos komitetui, kuri čia įkūrė vaikų našlaičių prieglaudą. Nuo 1945 iki 1961 m. čia ir toliau buvo vaikų namai, o nuo 1966 m. – mokykla-internatas.
Šiandien po didelių Gelgaudiškio bendruomenės ir Šakių savivaldybės pastangų sovietinio paveldo čia nebeliko. Dvaras lankytoją pasitinka visu savo istoriniu klasicistiniu grožiu. Pagrindiniai klasicistinio stiliaus rūmai yra pailgo stačiakampio plano, vienaaukščiai, tačiau pakylėti ant aukštų pusrūsių. Juos pagyvina keturių kolonų (dvi iš jų keturkampės, o dvi – apvalios) portikas, viršuje užbaigtas frontonu.
Šiaurinės pusės portikas dar įspūdingesnis – jis dviejų pakopų ir turi daugiau kolonų. Bokštelį puošia geros kalvystės tvorelė. Pagrindinis dvaro parko akcentas – sidabrinių klevų alėja, kuri pakopomis leidžiasi Nemuno link.
Pats parkas skirstomas į du sektorius: senąjį (sudėtingos konfigūracijos) ir naujesnįjį. Įspūdingiausia parko dalis yra ąžuolynas. Parko paribiu prateka Šilupė, už kurios prasideda sengirė.
2016 m. Gelgaudiškis buvo paskelbtas vienas iš 10-ties Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių. Kartu šie metai buvo ir Bendruomenių metai. Gelgaudiškio bendruomenė atkūrė savo tapatybės pamatą – Gelgaudiškio dvarą ir toliau kuria Sūduvos krašto kultūrą.
Naudingos nuorodos
Gelgaudiškio dvaras (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.).
Ekskursijas būtina užsisakyti iš anksto.
Tel.: +370 605 82209, darbo dienomis 10–18 val. arba El.paštu: gelgaudiskiodvaras@gmail.com
Daugiau informacijos internetinėje svetainėje.
• Ant Nemuno kranto, prie sienos su Kaliningrado sritimi, Sudarge stūkso penkių piliakalnių kompleksas, menantis čia vykusias kovas su kryžiuočiais. Visi penki piliakalniai turi savo vardus: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Šis kovų su kryžiuočiais paminklas laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių istorine, archeologine ir kultūrine prasme.
Čia pat papėdėje – pilkai melsva Nemuno juosta. Jeigu diena giedri ir skaidri anapus Nemuno galima įsižiūrėti net už 30 kilometrų esančius Tauragės kaminus ar Ragainės ir Tilžės bokštus.
Viduramžiais čia stovėjo viena svarbiausių gynybinių pilių kovose su kryžiuočiais. Jų pulkai dažnai puldinėjo Sudargą. 1317 m. kryžiuočiams pavyko sudeginti Sudargo pilį, gynusią kelią į Lietuvą. Kautynėse didikas Sudargas žuvo, o jo šeimyna pateko į nelaisvę. Gyvenvietė buvo žvėriškai nusiaubta. Po šių įvykių pilis neatstatyta, tačiau pati gyvenvietė neišnyko.
Daugiau informacijos apie objektą rasite internetinėje svetainėje.
• Senovinė XIX a. pabaigos suvalkietiška etnografinė, autentiška kaimo turizmo sodyba, didelis kiemas ir sodas, klėtis su senoviniais ūkiniais pastatais, kluonas, pirtis, ežerėlis. Kiekvienas sodybos kampelis primins senus laikus, kai čia su savo papročiais ir kalba gyveno mūsų proseneliai. Likę senoviniai daiktai įrodys lietuvio darbštumą ir išradingumą.
Sodyboje įrengta parodomoji etnografinė ekspozicija, sodybos šeimininkė veda ekskursijas, pasakoja apie suvalkiečio gyvenimo būdą ir buitį. Taip pat vykdomos edukacinės programos, organizuojamos šventės su senovinėmis tradicijomis ir karieta. Šalia miškas ir Nemuno upė su penkiais Sudargo piliakalniais.
Sodyba įsikūrusi adresu Miško g. 4, Pervazninkų k., Sudargo sen., Šakių r.
Ekskursijos priimamos tik iš anksto susitarus tel. 8 686 10574.
Daugiau informacijos apie objektą rasite internetinėje svetainėje.
• Kidulių dvaras kadaise priklausė LDK iždininkui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Vėliau čia vienas paskui kitą gyveno net trys žemaičių vyskupai, o 1807 m., ruošdamasis Tilžėje pasirašyti pralaimėjimo sutartį su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu, gyveno Prūsijos karalius Vilhelmas III. Šiandien jaukus nedidelis dvaras restauruotas, jame puoselėjama kultūra: veikia biblioteka, vyksta įvairūs renginiai, vedamos edukacinės pamokos, įamžintas buvusios Kidulių plytinės paveldas – įrengta plytų ir koklių ekspozicija.
Galima išbandyti teatralizuotą ekskursiją, kurios metu pasakojama dvaro istorija, šokami istoriniai XIX a. šokiai su dvaro damomis, degustuojami vietinio vyndario Juozo Vilkenio vynai.
Dvaras įsikūręs adresu Nemuno g. 66, Kiduliai, Šakių r.
Ekskursijos priimamos tik iš anksto susitarus tel. 8 630 54045.
• Pervažiavus Nemuno tiltą, verta stabtelėti Kidulių kaime, nes čia galima susipažinti su įdomiu, iš kartos į kartą perduotu ir puoselėtu, lietuvišku paveldu – vyndaryste. Čia galima paragauti pienių vyno.
• Kidulių kaime yra įsikūrusi vyninė „Vilkenta“, kurioje gimsta šis ir dainininko Kąstyčio Kerbedžio apdainuotasis gėrimas. Juozas Vilkenis, šios kavinės ir vyno daryklos savininkas yra pasirengęs pakalbinti kiekvieną svečią ir jam papasakoti apie vyną. Galite ne tik paragauti pienių vyno, bet ir susipažinti su Juozo vyno filosofija.
Juozas gamina baltą pienių vyną, šešių rūšių uogų raudonąjį vyną, juodųjų serbentų raudonąjį vyną ir rožinį vyną su mėta.
Vyninė „Vilkenta“ įsikūrusi adresu Sodų g. 26, Kiduliai, Šakių r.
Grupės degustacijoms priimamos tik iš anksto susitarus tel. 8 656 54665 arba el. paštu info@vilkenta.lt
Daugiau informacijos apie objektą rasite čia.
• Šalia Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Tai – unikali vieta: vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Čia galima smagiai pabraidžioti ar pasivažinėti dviračiu. Automobilių eismas neseniai buvo uždraustas, siekiant sumažinti taršą.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Plokščiuose, Vaiguvos upelyje gulėjo didžiulis riedulys, ant kurio pasivaikščiojimų metu ilsėjosi ir rašė Vincas Kudirka. Pasakojama, kad ties didžiuoju akmeniu dažnai susikirsdavo Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio keliai, kai ji vienu metu viešėjo Plokščiuose. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, jog šiuos du artimos sielos žmones jungė romantiški ryšiai ir jausmai.
Pirmojo pasaulinio karo metais akmuo buvo susprogdintas. Iš jo Stulgių kaimo ūkininkas pasigamino girnas, kuriomis buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. Vėliau aliejinė buvo uždaryta, o girnos surastos ir į miestelį parvežtos tik po kelių dešimtmečių. Plokščių centre jos pastatytos 1970 m., kai miestelis šventė 300 metų jubiliejų. Iki šiol jis vadinamas V. Kudirkos akmeniu.
• Tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medžio skulptūromis puoštas takas veda žemyn į Didžiupio upelio slėnį, į legendomis apipintą Šventaduobę.
Pirmasis altorėlis ir koplytėlė buvo mediniai, pastatyti XIX a. Šie greitai supuvo, todėl tarpukaryje vietos ūkininko rūpesčiu Šventaduobė buvo atnaujinta – iš lauko riedulių išmūrytas altorėlis ir siena.
Čia galima paragauti šalia trykštančio šaltinio vandens. Sakoma, jis turi ypatingų galių. Vasarą Šventaduobėje vyksta religiniai ir kultūriniai renginiai.
• Pačiame miesto centre, ant Šakių ežero kranto stovi paminklas dr. Vincui Kudirkai. Jis pastatytas toje vietoje, kur kadaise, menkai šildomoje klėtelėje, ligonius priiminėjo V. Kudirka.
Šakiuose jis gyveno 1890–1895 m., o kadangi savo profesijos nemėgo, tai didžiąją laiko dalį ir energiją skyrė kūrybai, tautiniam sąjūdžiui ir kultūrinei veiklai. Kudirkos butas tapo spaudos platintojų susitikimo vieta, o sode prie namo buvo įrengta draudžiamų knygų slėptuvė, kurią papildydavo knygnešiai. Savo korespondencijose V. Kudirka Šakius vadino „Žydpile“, „Žydmiesčiu“, nes iki Antrojo pasaulinio karo čia gausiai gyveno žydai.
Dr. V. Kudirkos paminklas atidengtas 1998 m., minint „Tautiškos giesmės“ autoriaus140-ąsias gimimo metines. Paminklo autorius – skulptorius Stasys Žirgulis.
• Šakių dekanato muziejus turi surinkęs daug žinių apie savo krašto dvasininkų gyvenimą ir veiklą, galima apžiūrėti virš 5 tūkstančių eksponatų: katalikiškų ir istorinių knygų, senų nuotraukų, liturginių rūbų, įvairių devocionalijų.
Zanavykija yra vadinama „kunigų aruodu“ – iš čia kilę 4 vyskupai, 174 kunigai, nemažai jų užsiėmė visuomenine, švietėjiška, kultūrine veikla.
Muziejus įsikūręs Vasario 16-osios g. 9, Šakiuose, šalia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, parapijos namų mansardoje.
• Naujas ir modernus sporto kompleksas Šakiuose kviečia aktyviam laisvalaikiui: sporto salė, pritaikyta krepšiniui, tenisui, badmintonui ir kitiems sporto bei kultūriniams renginiams. Taip pat komplekse rasite treniruoklių salę, stalo tenisą ar biliardą, uždarą plaukimo baseiną, masažines sroves, sūkurinę vonią, baseinėlį vaikams, garinę pirtį ir sauną.
Baseinas Šakių JKSC įsikūręs adresu V. Kudirkos g. 64, Šakiai.
Daugiau informacijos apie objektą rasite internetiniame puslapyje.