Šiais laikais ne problema svečius lietuviškais patiekalais nustebinti ir tarkos į rankas bijančioms paimti šeimininkėms. Dideliuose šaldytuvuose gausu šaldytų gaminių ir pusgaminių, o kad tokių gaminių asortimentas stipriai išsiplėtęs ir plečiasi vis labiau – neneigia ir prekybos centrų atstovai.
Vis dėlto prieš 20 ar daugiau metų tokio gausaus pasirinkimo nebuvo, šaldytuvuose paprastai buvo galima rasti įprastų šaldytų produktų – žuvies, daržovių ir pan. DELFI aiškinosi, kada daugmaž pasaulyje ir Lietuvoje išpopuliarėjo šaldyti gaminiai bei pusgaminiai, kokie jie buvo, kuo apskritai skiriasi šie produktai ir kaip keitėsi rinka.
Pirmieji – koldūnai
Kalbinti šaldymo įmonių atstovai vieningai sako atsimenantys, kad bene pirmas šaldytas pusgaminis Lietuvoje buvo koldūnai su mėsa, tačiau tiksliai pasakyti, kada jie atsirado – sunku.
„Lietuvoj buvo koldūnai ir Sovietų Sąjungoj, ir aš vis tiek sieju, kad tam, kad Lietuvoje valgom juos, įtakos turėjo Sibiras, nes mes iš ten žinom juos, iš tų kraštų atkeliavo“, – sako „Liutukas“ direktorė Valdemara Rita Kazlauskienė.
Įmonės „Vilniaus paukštynas“ paukštininkystės perdirbimo tarnybai vadovaujanti Antastazija Ablingienė pasakoja, kad prieš 40 metų mūsų šalies parduotuvėse buvo galima rasti tik šaldytų viščiukų, kurie kartu su visais subproduktais buvo parduodami nefasuoti, o didesni pokyčiai prasidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai rekonstruotas išpjaustymo cechas.
„1990 m. pastatytas pats pirmasis išpjaustymo cechas Lietuvoje atvėrė naujas galimybes – sumontuota moderni išpjaustymo linija leido vištieną pjaustyti dalimis, išpjauti filė, tačiau mėsa buvo parduodama vis dar šaldyta.
Išskirtine naujove tapo po metų rinkoje pasirodę pirmieji atvėsintos mėsos gaminiai. Tik nedideliais kiekiais gaminamą paukštienos krūtinėlę, ketvirčius bei filė, naudodami rankinį įvyniojimo aparatą, darbuotojai supakuodavo ant padėkliukų geltonuose induose ir aptraukdavo plėvele. Tuomet pakuotės su mėsa keliaudavo į dėžes, kuriose visos kartu būdavo užšaldomos. Kiekviena paukštienos dalis atskirai šaldyti pradėta ne taip seniai – prieš aštuonerius metus“, – pasakoja A. Ablingienė.
Vytauto Didžiojo universiteto docentas istoriko Kastyčio Antanaičio teigimu, šaldyti maisto gaminiai egzistavo ir Sovietų Sąjungoje, tiesa, deficito laikais, kai trūko paprasčiausių produktų, užšaldytas maistas buvo prieinamas ne visiems, dažniausiai tik Leningrado, Maskvos ar kitų respublikos centrų gyventojams, todėl jis nesistebi, kad kai kurie žmonės galėjo užšaldyto maisto tais laikais ir nepamatyti.
„Tokio gausumo ir specialiai užšaldymui gaminto maisto kaip dabar nebuvo, bet šaldytas maistas buvo. Kiek iš vaikystės atsimenu, buvo šaldytos fri bulvės, tada jų niekas dar nekepė aliejuje, tiesiog pasikepdavo keptuvėje. Jos atvažiuodavo iš Lenkijos ir Demokratinės Vokietijos Respublikos.
Koldūnai buvo, taip pat ir šaldyti. Taip pat šaldyta žuvis, mėsa labai dažnai būdavo. Dažniausiai visi šaldyti produktai nebūdavo pakuoti, tiesiog gabale ir kiek vietoje atpjaudavo ir duodavo, tiek gaudavo. Aišku, žmogus gyvenantis Joniškyje ar kitame nutolusiame rajone galėjo matyti labai mažai tų užšaldytų pusfabrikačių“, – pasakoja istorikas.
Atsiradus pirmiesiems šaldytiems gaminiams ir pusgaminiams jau nepriklausomoje Lietuvoje, šaldytų produktų rinka netrukus ėmė plėstis, gamintojai pradėjo siūlyti ir kitų gaminių.
„Naujovė buvo – įdarų įvairovė – bulvės, varškė, grybai. Tačiau mes tokius koldūnus jau turim vadinti virtiniais, jei ne su mėsa. Paskui ėjo asortimento plėtra, žiūrėjimas į rinką, ką namie žmonės gaminasi, kaip kokiam krašte ką mėgsta. Po to prasidėjo bulviniai patiekalai – cepelinai, žemaitiški blynai, paskui blyneliai, lietiniai su įvairiais įdarais. Ir taip vyko ta plėtra, tokiu keliu“, – pasakoja V. R. Kazlauskienė.
Tuo tarpu „Drakšo“ įmonės savininkas Gintaras Drakšas, veiklą pradėjęs 1996 metais, savo produkciją pradėjo nuo bulvių kukulių.
„Taip išėjo, mes iš pradžių atsidarėm cechą gaminti bulvių traškučius. Ir turėjom bulvių skutimo įrangą, tie bulvių traškučiai mums neišėjo, tada nutarėm, kad kažką reikia daryti, nes buvo išnuomotos patalpos, suremontuotos, gautas leidimas gamybai, ir pagalvojom, pažiūrėjom parduotuvėse, kad yra šaldyti lenkiški bulvių kukuliai, ir pabandėm savo gaminti. Ir gana neblogai sekėsi. Nusipirkom pora „Snaigės“ šaldiklių, taip ir pradėjom. Buvo gana didelė paklausa“, – prisimena.
Išpopuliarėjo karo metais
K. Antanaitis sako, kad pirmasis gerai žinomas bandymas šaldyti mėsą – klasikinis pasakojimas apie XVII a. mokslininką ir mistiką Francį Baconą, kuris sniegu bandė šaldyti vištą, tačiau proceso metu pats persišaldė, susirgo plaučiu uždegimu ir mirė.
„Jau tada puikiai žinojo, kad mėsa ant ledo užšaldyta išsilaiko ilgą laiką, bet su ledu buvo problemos. Tam tikrus šaldytuvus turėjo Sibiro tautelės, jie tiesiog užtvenkdavo upelį, iškasdavo duobę, sudėdavo ten sumedžiotus elnius, užversdavo akmeninis ir vėl paleisdavo tekėti upę ar upelį ir amžino įšalo sąlygomis ta mėsa išlikdavo dešimtmečius.
Lediniai šaldytuvai jau XIX a. viduryje egzistavo Lietuvoje, Vilniuje, o vėliau Kaune. Tiesa, tai buvo daugiau naudojama ne tiek maisto pramonei, o medicinai, alkoholiui šaldyti. Tie šaldytuvai gana specifiniai, ledo lytį į žemę įkasa, pjuvenomis užverčia, o kada reikia, tada išima“, – pasakoja K. Antanaitis.
Pirmoji chemija paremta greita maisto šaldymo technologija 1929 metais buvo sukurta amerikiečio išradėjo Clarenco Birdseye‘aus, o ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jo įkurta įmonė pradėjo bandymus tiekti rinkai įvairią užšaldytą mėsą, daržoves, vaisius ir kitus produktus.
„O pirmieji Lietuvoje šaldytuvus tarpukariu pastatė maisto susivienijimas, jie buvo įrengti prie geležinkelio stoties, vėliau ir prie skerdyklų. Tuo metu tai buvo didelis techninis stebuklas, net laikraščiai rašė, kad kai į Kauną žmonės atvažiuoja, ekskursijas reikėtų vesti ne vien po senamiestį ar bažnyčias, bet vežti į šaldytuvus.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje šaldytuvai pastatomi ir virsta pramonės sensacija, nes ten buvo šaldomas ir sviestas, ir grietinė, ir vaisiai bei daržovės užaugintos Lietuvoje, kad jos liktų žiemai“, – pasakoja istorikas.
Vis dėlto proveržis šaldymo srityje pasiektas Antrojo pasaulinio karo metais, kai maistas buvo griežtai normuojamas, taip pat reikėjo kaupti ir dideles jo atsargas, todėl buvo ieškomą būdų, kaip maistą kuo ilgiau išlaikyti valgomą.
„Ta visa maisto kaupimo pramonė sukuriama per Antrąjį pasaulinį karą ir po to ji niekur nedingsta. Pasidarė aišku, kad transportuoti šaldytą maistą yra labai patogu, jis negenda, tada tai įgavo nemenką komercinę prasmę. Konservai ar šaldytas maistas vėliau buvo pardavinėjamas gana sėkmingai.
Šaltasis karas taip pat prisidėjo, nes visos valstybės kaupė maisto rezervus, sistema buvo sukurta ir gana sėkmingai išliko iki šių laikų. Bet dabar tai ne valstybių reikalas, o gryna komercija. Be abejo, tai atsirado ne iš gero gyvenimo, kas norės valgyti šaldyta mėsą, kai galima šviežią. Ir skoninės savybės kitokios, ir vitaminai, mineralai dingsta, tai atsirado daugiau iš bėdos“, – teigia K. Antanaitis.
Vėliau įmonė pradėjo tiekti kukulius su įvairiais įdarais, tada žemaitiškus blynus. Dar vėliau – koldūnus, cepelinus, kibinus, balandėlius.
Įmantriausi patiekalai
Šiandien parduotuvėse galima atrasti ir kur kas įmantresnių šaldytų patiekalų, pavyzdžiui, vakaruose populiarių vištienos kepsnelių, vadinamų chicken nuggets, pilno raumens vištienos kepsnių. Svarbu suprasti, kad šaldytą gaminį nuo pusgaminio skiria jų paruošimo būdas.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė – valstybinė maisto produktų inspektorė Viktorija Septilkienė nurodo, kad šaldyti gaminiai – tai jau paruošti vartoti ir sušaldyti maisto produktai, kuriuos prieš vartojimą tereikia atšildyti arba atšildyti ir pašildyti, pavyzdžiui, užšaldyta pica, kuri prieš vartojimą atšildoma ir pašildoma, užšaldytas tortas, kuris prieš vartojimą atšildomas.
Tuo tarpu, pusgaminis – ne visai baigtas gaminys t. y. produktas, kurį prieš vartojimą reikia termiškai apdoroti t. y. virti ar kepti, pavyzdžiui, koldūnai, cepelinai.
Apie šių maisto produktų skirtumą paaiškina ir V. Bandzaitienė. „Yra šaldytų produktų kategorija, kur yra paruoštas maistas, kurį įsidedi į mikrobangę ar orkaitę – ir iš karto tik pašildęs gali valgyti, – apie šaldytus gaminius, anglų kalboje priskiriamus kategorijai „ready to go“ pasakoja ji. – Ir yra tokie kaip pvz. šaldyti koldūnai. Juos tu turi virti, ta prasme, tai nėra paruoštas maistas valgyti, tu negali dėti į mikrobangę ar tiesiog padėti kambario temperatūroje, kol jis tau atsileis, ir tada valgyti“, – apie pusgaminius, angliškai priskiriamus „Ready to cook“ kategorijai pasakoja moteris.
Užšaldytų maisto produktų ženklinime gamintojas nurodo jų paruošimo vartoti būdus ar vartojimo sąlygas.
Apskritai šaldymas – vienas seniausių konservavimo būdų, anot V. Bandzaitienės, turintis daug privalumų: „Tai labai geras konservavimo būdas, kai nesugadinami nei vitaminai, nei mineralinės medžiagos. Pagal naujas technologijas viskas vyksta labai greitai, užšaldoma momentaliai, todėl tų vitaminų netenkama labai mažai.“
Lietuviams nepatiko
„Taip, jie yra labai populiarūs – ir cepelinai, ir žemaitiški blynai – ypatingai daug jų parduodam. Tik cepelinus reikia mokėt išsivirti, pati mėgstu, pati verduosi, bet cepelinas turi tą problemą – išsileisti, paprastai kalbant. Todėl verdant reikia daug vandens, nes cepelinas – toks didelis šalčio gabalas, daug vandens reikia, bet kas įprato, tas verda ir valgo“, – sako V. R. Kazlauskienė.
Šaldytų gaminių ir pusgaminių populiarėjimui, asortimento augimui įtaką turi besikeičiantis gyvenimo būdas, kai ilgai sukiotis virtuvėje ne kiekvienas sau gali leisti. Visgi, gamintojams siūlant vis daugiau gaminių, jie atskleidžia, kad kai kurios naujovės lietuviams visai nepatiko.
Tuo tarpu G. Drakšas prisimena, kad lietuviai labai įtariai vertino įmonės pasiūlytus žemaičių blynus su kopūstais, grybais. Be to, jis atskleidžia, kad jie renkasi tradiciškesniu skonius: „Blynelius su obuoliais darėm, su bananais, grybais... Su grybais dar taip visai tiko, bet vis tiek paskui atsisakė visi. O su mėsa, varške – perka ir dabar“, – sako jis.