Europoje mąstant apie ateitį nuolat atsigręžiama į praeitį, todėl Europa kupina renesansų, istorizmo ir paveldo. Čia modernybė ir modernizacija yra tęsinys ir tradicijos permąstymas. Todėl Europa yra gyvoji istorija.
Europos istorija visų pirma stebina ilgalaikiu tęstinumu. Frankų valdovas Karolis Didysis apie 800-uosius metus pirmą kartą po Romos imperijos žlugimo lotyniškoje Europoje sukūrė vieningą politinę organizaciją. Šioje imperijoje atpažįstami XX a. Europos politinės struktūros kontūrai: 1951 m. įsteigta Anglių ir plieno bendrija – būsimos Europos Unijos branduolys (Vokietija, Prancūzija, Italija ir Beneliukso šalys) – formavosi toje pačioje geografinėje erdvėje, kurią apėmė Karolio valstybė. Kontaktai su Frankų imperija paskatino skandinavų ir slavų valstybių kūrimo procesus. Neatsitiktinai slavų kalbose, o per jas ir lietuvių kalboje monarchui prigijo Karolio – karaliaus vardas.
Europos tapsmas Karolingų imperijos laikais nesibaigė. X-XI a. buvo lemtingi Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos raidai. Iš pradžių Čekijos, po to Lenkijos, Danijos, Rusios, o apie 1000-uosius metus ir Švedijos bei Vengrijos – krikštas reiškė „jaunosios Europos“ gimimą. Ši atsirandanti krikščioniškų karalysčių bendrija buvo ekspansyvi, tačiau kartu ir atvira naujiems politiniams dariniams. Mindaugo karalystė – paskutinė krikščioniška karalystė Europoje – užbaigė lotyniškosios vakarietiškos Europos formavimosi procesą.
Po vėlyvųjų Viduramžių krikščioniška Europa geografiškai iš esmės nekito. XIX ir XX a. istoriniai kataklizmai lėmė įvairius pokyčius, bet galiausiai XX a. pabaigoje viskas vėl stojo į savo „viduramžiškas“ vietas. Todėl galima dukart kalbėti apie „naująją Europą“: jaunosios Europos gimimas Viduramžiais ir Europos Unijos plėtra į rytus XX a. pabaigoje. Toks Europos geopolitinis stabilumas yra pamatas, suteikiantis pasitikėjimo.
Europinė tapatybė Viduramžiais?
Pagrįstas klausimas, ar europinė tapatybė yra galima, o jei taip, ar ji neslopins tradicinių tapatybės formų. Ikimodernių laikų tapatybės studijos padeda suprasti, kad tapatumas, kaip ir patriotizmas, yra istoriškai kintantis dalykas ir kad bendruomenes visų pirma sieja ne tiek ekonominiai ryšiai, kiek bendros vertybės ir įvaizdžiai.
Viduramžių Europoje iš Romos laikų perimtas lotyniškas terminas „patria“ užėmė vis svarbesnę vietą žmonių savimonėje. Lietuvos politinėje raštijoje tokia „tėvynės“ samprata pirmąkart nuskamba 1429 m. Vytauto laiške Vokiečių ordino magistrui. Didysis kunigaikštis pabrėžė norą priimti karūną „mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų tėvynėje“. Vėlyvaisiais Viduramžiais, susidūrus su kitos civilizacijos ekspansija (kryžiaus žygių pabaiga, turkų Osmanų) atsirado dar viena „patria“ – šįkart krikščioniškos Europos – samprata. XIII-XIV a. sandūroje prancūzų teisininkas Pierre Dubois ir italų poetas Dante Alighieri projektavo krikščioniškų valstybių taiką ir sąjungą. Enėjo Silvijaus Pikolominio (būsimo popiežiaus Pijaus II) veikale „Apie Europą“ (XV a. vidurys) su Europa siejamos sąvokos tėvynė, mūsų namai, mūsų žemė. Tuo pat metu raštijoje plinta ir žodis Europaeus.
Pierfrancesco Giambullari 1566 m. Venecijoje išleido veikalą „Historia dell'Europa“, kuris simboliškai pradedamas nuo Karolio Didžiojo vainikavimo imperatoriumi ir kuriame ryški kultūrinė–politinė skirtis tarp „civilizuotos“ Europos ir „barbariškos“ aplinkos.
Tačiau Europos kaip imperijos, arba vieno monarcho valdomos Europos idėja vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Europai buvo svetima. Teritorinių valstybių tapsmo ir prasidedančių „nacijų varžybų“ laikais Europa veikiau įsivaizduota kaip monarchijų darinys, kaip tai XVI a. viduryje žemėlapyje pavaizdavo vokietis Johannesas Putschas Europą – „Europa kaip krikščioniška respublika“, kurios kūną sudaro suma monarchijų, tarp jų Lietuva.
Lietuva ir europinė integracija, arba kodėl Europos Sąjungą turėtumėm vadinti Europos Unija
Turint omenyje kintančios tapatybės ir istoriškai pasikartojančių iššūkių raidą, galime ramiai žvelgti į dabartinę Lietuvos situaciją Europoje. Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kurios piliečiai sudaro politinę tautą. Kartu Lietuva priklauso platesnei politinei bendrijai – Europos Unijai, nežinau, kodėl ją vis dar vadiname „Sąjunga“ – ar Sovietų Sąjungos paveldas mums artimesnis už Lenkijos ir Lietuvos unijos istoriją? Galime įžvelgti šių dienų struktūrinį panašumą su LDK ar Abiejų Tautų Respublikos (bet ne Sovietų Sąjungos) laikais, kai politinė tapatybė laisvo pasirinkimo keliu plėtojosi keliais lygmenimis. Liublino unija, kurios jubiliejų šiemet pažymime, Lenkiją ir Lietuvą sujungė ne į vieną valstybę, o į vieną politinį „kūną“, Respubliką, kuri buvo suprantama kaip piliečių (žinoma, tuomet tik kilmingųjų) bendrija – santvarkos, teisių, vertybių. Respublika netapo unitarine valstybe, bet sukūrė vidinį laisvų gyventojų vieningumą.
Ar tai kryptis, kurlink turėtų eiti Europos Unija – „daugelio tautų/valstybių Respublika“? Ar tai Lietuvai palankiausias kelias – kultūros, gerovės, saugumo prasme? Jei Europos Uniją ir toliau vaizduosime kaip Briuselio reikalus, tai, žinoma, ji liks tokia tarsi tolima ir žmonių gyvenimus mažai įtakojanti struktūra. Todėl reikia priartinti europinę politiką, primenant pasiekimus (kurie vis naujoms kartoms europiečių tapę tarsi savaime suprantamais dalykais) – visų pirma ilgalaikė taika. Europos monarchijos nuo vėlyvųjų Viduramžių nuolat inicijuodavo karus, kurių tikslus sunku suvokti. Siekta pabrėžti suverenią galią ir dominavimą, didžiuliai finansiniai resursai ir žmonių gyvybės nuo Trisdešimties iki II pasaulinio karo buvo aukojamos karo žygiams, kurie galiausiai niekur nevesdavo. Europos vienijimo idėjos pralaimėjimas grėstų šiai taikai ir stabilumui.
O jau toliau seka kiti pasiekimai – laisvas žmonių ir prekių (bet ir idėjų) judėjimas, teisingumo užtikrinimas. Su mobilaus tinklo atlaisvinimu prisidėjo komunikacinis lūžis – vienas tų biurokratinių sprendimų, kuris ne tik efektyviai keičia kasdienį gyvenimą, bet ir neišvengiamai paveiks EU ateitį. Dar galima prisiminti Europos sveikatos draudimo kortelę ir kitus veiksmus, kurie primena, kad tik praktinis veiksmas išjudina identitetą. Kiekvieną kartą laisvai kirsdami sieną vakarų ar šiaurės kryptimi, mes konkretizuojame Europą ir šis mobilumas tirpdo baimę ir nepasitikėjimą. Žinoma, atsisveikindami su sienomis vienur, mes dar ryškiau tas sienas išgyvename ten, kur prasideda kontrolė ir ribojimas, bet kaip tik buvusiuose ar esamuose pasieniuose suprantame kiek nuvalkiotos metaforos „Europa be sienų“ prasmę.
Technologijos ir mobilumas dar kartą istorijoje, bet šįkart neįtikėtinu mastu, priartino Europos šalių gyventojus, kuomet universitetinės studijos ir darbinės komandiruotės, migracija ir mišrios santuokos, patogios turistinės kelionės ir dar patogesni medijų produktai seniai paliko socialinės ar kūrybinės aukštuomenės lygmenį ir tapo kasdienybės reiškiniu. Kaip tai būna visada, žmonės tapo europiečiais anksčiau, nei patys tai aiškiai suvokė ar jiems paaiškino tyrinėtojai.
Tačiau tapatybei reikia teorinio apibendrinimo. 2000-ųjų pradžioje, euro pasirodymo priešaušriu, žymus vokiečių istorikas Jörnas Rüsenas Vilniaus universitete retoriškai klausė – „kas taps dvasiniu euru“. Jei mes norime Europos kaip kažko daugiau už geografinį ir ekonominį vienetą, reikia Europos idėjos, reikia europinio pasakojimo. Be abejo, šis pasakojimas turi prasidėti istorija, kuri kaip ir kiti „didieji naratyvai“ politinei bendrijai atskleistų jos šaknis. Kartu pasakojimas turi atriboti, parodyti kas yra „ne-Europa“ arba kuo Europa yra kitokia. Europos kaip išskirtinės bendruomenės supratimas užkoduotas jos vėliavoje su 12 žvaigždžių, užsimenant apie judėjišką-krikščionišką šio skaičiaus tradiciją. Lietuva turi prisidėti prie tokio naratyvo kūrimo, pasakodama apie savo europietiškumą.
Tam egzistuoja geros prielaidos. Apklausos stabiliai patvirtina, kad lietuviai yra neįtikėtinai proeuropietiški. Vargu ar šį entuziazmą palaiko europinės subvencijos, manyčiau, kad veikiau instinktyvus vesternizacijos ilgesys, o galbūt ir tai, kad tokia tapatybė tradiciškai yra stipresnė pasienio ir konfliktų regionuose. Istorinė patirtis čia suteikia užtikrintumo – priklausymas platesnei bendrijai savaime negresia tautinei tapatybei, nes tapatybių derinimas yra natūralus dalykas. Tautiniam tapatumui gresia ne „europinės tapatybės ekspansija“, o banalaus tautiškumo brukimas kitaip pasaulį ir save suvokiančiai naujai kartai. Tapatybė yra individualus dalykas, žmogus galiausiai pasirenka, kurioms bendruomenėms jis priklauso ir šis pasirinkimas kone visuomet sudėtinis – šeima, giminė, korporacija, regionas, valstybė...
„Daugelio valstybių Respublika“?
Europai reikia naujo impulso. Ar iš savo istorinės patirties negalėtumėm pasiūlyti Europai savotišką modelį „Gegužės 3-ios konstitucijos“, kuri išlaisvina ir integruoja piliečius, nenaikindama suverenių politijų. Tačiau šios, tarp jų ir Lietuva, turi atskleisti savo individualias stiprybes, išskirtines kompetencijas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Lietuva galėtų produktyviai prisiminti ir plėtoti atvirumo idėją. Šiuo atveju „Gedimino laiškai“ yra tikrai tinkamas simbolinis motyvas. Visi žino, kad didysis kunigaikštis Gediminas kvietė „pirklius ir amatininkus“, mažiau žinoma tai, kad jis įsipareigojo užtikrinti jiems teisingą ir laisvą gyvenimą. Bet atvirumas, žinoma, ne vien imigracija.
Atvirumas gali pozityvia prasme apversti Lietuvos kaip probleminės „pasienio teritorijos“ įvaizdį. Istoriškai pasienis yra ne tik grėsmės vieta, bet ir ekonominis bei kultūrinis šansas. Idėjinės lyderystės vieta Lietuvai, kur visa tai, kas susiję su Europa gali būti išverčiama baltarusiams, ukrainiečiams, rusams ir ... lenkams.
Europos idėja ir europinė integracija išgyvena naują savo raidos etapą – galbūt net slenkstinę situaciją. Lietuva į šią diskusiją turi įnešti savo indėlį. Ir čia galime pasinaudoti „vėluojančio pranašumu“ – lietuviai kaip „vėluojantys europiečiai“ gali geriau pamatyti, ko stokoja europinis projektas. Ar galime pasiūlyti Gegužės 3 d. Konstitucijos idėją kaip provaizdį Europai – vieningas politinis darinys į išorę ir vidinė šalių įvairovė (kultūrų, kalbų, patirčių) – „daugelio valstybių Respublika“?
