Užplūdo sveikinimų banga
Pirmą dieną po savo 80-ojo gimtadienio A. Sutkus vos spėja priiminėti svečius. „Šiandien jūs – jau treti“, – neslepia, atverdamas namų duris. Dar pro jas neįžengus akį traukia šalia namo išrikiuoti dešimt vienodų paršelių – pasirodo, tai jo žmonos Rimos, į kurią jis pats juokaudamas švelniai kreipiasi paršeliu, dovana. Pirmuosius devynis padovanojo jam pernai, per 79-ąjį gimtadienį, dar vieną – šiemet, ir nuo šiol ruošiasi kasmet dovanoti po dar vieną.
Dešimtąjį paršelį jubiliatui žmona įteikė parodos atidarymo renginyje. Tada, literatūros kritikui Valentinui Sventickui uždavus provokuojantį klausimą, ar jis myli savo žmoną, A. Sutkus patikino, kad labai, bet tuo pačiu pasinaudojo proga prisiminti prieš kelis dešimtmečius nutikusią istoriją.
„Šitą klausimą gavau dar prie sovietų, labai aukštų partinių vyrų būryje. Tada manęs paklausė: ar myli tu tarybų valdžią? Aš atsakiau kaip tame anekdote: truputį myliu, truputį bijau, truputį kitos norisi“, – prisiminė aštriu sąmoju garsėjantis menininkas, kurį tuomet perspėjo daugiau niekam niekur taip nejuokauti.
Šįkart šiuos A. Sutkaus žodžius palydėjo juokas ir žmonos Rimos įteikiama dovana. „Už tai, kad jam kitos norisi, aš jam padovanosiu paršą“, – šypsojosi ji.
Dabar šis paršelis kartu su kitais įkurdintas jaukiame namų kieme, kuriame prieš saulę taip pat šildosi katytė, o šeimininkus visur lydi bulterjerė Ursa. Net neprašyti abu augintiniai įsitaiso kartu su jais ant suoliuko, kur prisėdę Antanas su Rima ruošiasi fotografuotis. „Katytė bus šito kadro režisierė“, – juokiasi A. Sutkus.
Svarbiausia – neleisti archyvui dūlėti stalčiuose
Kai po trumpos fotosesijos grįžtame į namus, kartu su iš paskos atbidzenusia Ursa, A. Sutkus pakviečia prisėsti kambaryje, po kurį žvalgantis jautiesi lyg nagrinėdamas fotografijos istoriją. Lentynos, prikrautos knygų, albumų ir daugybė specialių stalčių, kuriuose sudėliotos temomis suskirstytos ar dar skirstomos jo paties darytos nuotraukos.
Nors A. Sutkus jau seniai pats nebefotografuoja, jo milžiniškas archyvas vis dar nėra iki galo sutvarkytas. „Mano archyvas – lyg koks Klondaikas, kur žmonės kasa žemėje rūdą ir ieško aukso. Aš einu į savo archyvą, mano Indrė (dukra – red. pastaba) su Rima plauna, ir žiūri, gal bus koks grynuolis, gal keli aukso gabaliukai, o gali kasti, kasti ir nieko nerasti. Dar tiek ir tiek yra, pilni stelažai dar nežiūrėtų dėžių“, – sako A. Sutkus, apgailestaudamas, kad tinkamai pasirūpinti archyvu jam nepakanka darbuotojų ir lėšų.
Menininkas svarsto, kad jei turėtų bent jau rinkodaros ir vadybos specialistus, kurie rūpintųsi jo kūrybos sklaida, jo archyvas būtų kur kas geriau įdarbintas. O jam dabar tai labai rūpi – kad archyvas gyventų, būtų pasiekiamas žmonėms, o ne tiesiog gulėtų stalčiuose.
„Pavyzdžiui, Vokietijoje fotografo Augusto Sanderio archyvas, kuris yra kur kas mažesnis nei mano, yra patalpintas keturių aukštų pastate Kiolne: yra laboratorijos, auditorijos, leidybos skyrius, per metus išleidžiama po keturias knygas tai vienu, tai kitu kampu – vienu žodžiu, yra dirbama. Pas mus norima gauti dovanų, dėti į stalčius ir nekišti nagų. O mano archyvas visą laiką gyvena, parodos keliauja po pasaulį, jos daro vardą ir man, ir Lietuvai. Daug šalių, kur padarai tą parodą, net nežino, kad tokia šalis kaip Lietuva iš viso egzistuoja“, – pasakoja fotografas, kurio parodos buvo rengiamos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, iki pat tolimosios Brazilijos.
Apskritai jis neslepia esantis nusivylęs požiūriu į menininkus Lietuvoje. „Sunku Lietuvoje būti lietuviu, sunku būti menininku ir padoriu žmogumi“, – atsidūsta jis, teigdamas, kad Lietuvoje rentos, premijos skiriamos sportininkams, o menininkų, net įvertintų nacionalinėmis premijomis, pensijos nebuvo indeksuotos nuo pat Nepriklausomybės pradžios, tad tie buvę visai solidūs 800 litų, dabar virtę 230 eurų, jam kelia tik liūdną šypseną.
Galbūt, kaip pasakytų cinikai, geras menininkas – alkanas menininkas? „Čia yra iš esmės, sakyčiau, nehumaniškas požiūris. Aš apskritai nenoriu, kad žmonės būtų alkani, nes sotūs žmonės revoliucijų nedaro. O revoliucijos yra žiaurios“, – pastebi A. Sutkus.
Istorijas leidžia kurti žiūrovams
Nematyti kadrai iš A. Sutkaus archyvų buvo pristatyti ir jo jubiliejaus dieną atidarytoje parodoje „Vilniaus (re)kolekcija“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Fotomenininkas prisipažino net kiek nustebęs, kad į šios parodos atidarymą susirinko tiek žmonių, kad visi norintys vos tilpo. Juk, atrodo, visi, kuriems įdomi A. Sutkaus kūryba, jau turėjo ja atsidžiaugti prieš kelis mėnesius vykusioje retrospektyvinėje parodoje „Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje – skaičiuojama, kad ji surinko net 32 tūkstančius lankytojų.
Tačiau žmonės toliau plūsta. Tiek vyresni, patys savo akimis matę tokį gyvenimą, koks užfiksuotas A. Sutkaus kadruose, tiek jaunimas, žiūrintis į juos kaip į keistą, jų nepažintą pasaulį. Ką jie visi randa tose nuotraukose, kas juos traukia?
„Turbūt bendražmogiškos vertybės, kurios yra dekaloge, kurios turbūt yra visose pasaulio religijose, ir tas krikščioniškasis Europos paveldas, kurio be reikalo išsižadėjo Europos Sąjungos Konstitucija“, – svarsto A. Sutkus.
Žiūrint į žmones A. Sutkaus nuotraukose, atrodo, galima susikurti visą jų gyvenimo istoriją. Būtent taip padarė ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, kuris, 2017 m. Berlyne, sakydamas kalbą A. Sutkui tapus dr. Ericho Salomono prizo laureatu, pasidalino savo sukurta istorija apie mergaitę, matomą A. Sutkaus 1965 m. padarytoje nuotraukoje „Žaislai“. Nors nuotraukos centre – tik mergaitė, viena ranka laikanti žaislus, o kita – batono gabalėlį ir įdėmiai žvelgianti į objektyvą, A. Gelūnas nusprendė, kad šį skanėstą mergaitė nugvelbė iš išvargusios mamos krepšio, sukūrė tiek mergaitės, tiek jos mamos, tiek draugės, kuriai mergaitė atgnybė batono gabalėlį portretą.
Kaip dažnai tokios žiūrovų sukurtos istorijos sutampa su realybe? „A. Gelūnas sukūrė, aš klausiausi ir patikėjau“, – kvatojasi A. Sutkus.
Po akimirksnio surimtėjęs jis priduria, kad tai, ką mato žiūrovas – jau nebe jo reikalas. „Mano tikslas – įspūdį, kokį gavau iš personažo, iš aplinkos, iš laikmečio, iš tos šviesotamsos, apšvietimo, iš visko, ką matau – padaryti negatyve, po to atspausdinti ir pateikti žiūrovui, o jis gali galvoti, ką nori: ten kokios 360 istorijų. Kaip nuotrauka „Pionierius“ – vieniems jis primena konclagerius, kitiems – panašus į Arlekiną, tretiems į dar ką nors“, – sako A. Sutkus.
Šiuolaikiniame mene gąsdina destrukcija
Dar vienas A. Sutkui dažnai klijuojamas epitetas – fotografas humanistas. Paklaustas, kodėl taip yra, jis tik gūžteli pečiais, kad gal tiesiog dėl to, kad su šiuolaikiniu menu, jo nuomone, ateina daug destrukcijos ir tokių dalykų, kurie nieko bendro su humanizmu neturi. „Nors dar jaunystėje, kai kalbėjome su Sartru, jis man buvo sakęs, kad egzistencializmas irgi yra humanizmas“, – prisimena A. Sutkus.
Beje, nors garsusis prancūzų rašytojas, egzistencialistas Jean-Paule Sartre garsėjo nelengvu charakteriu, A. Sutkus tikina, kad jam jokių keblumų bendraujant su juo nekilo. „Man buvo labai paprasta: mes politikos nelietėme, o aš domėjausi literatūra ir turėjau labai konkrečių klausimų apie Europos ir Amerikos literatūrą, ir man buvo labai įdomu su juo kalbėtis. Aš tik stebėjausi, kaip toks garsus žmogus su tokiu piemeniu randa bendrą kalbą“, – šypsosi fotografas.
Gali būti, kad jo turėtos literatūros žinios ir tapo raktu, leidusiu jam įamžinti garsųjį J.P. Sartre ir jo gyvenimo bendražygę Simone de Beauvoir. O už jas jis, paradoksalu, iš dalies gali būti dėkingas vaikystėje kankinusiai ligai.
„Aš gi turėjau tokį prakeiksmą sirgti tuberkulioze, o kai ja sergi, tenka daug lovoje gulėti, daug laiko leisti sanatorijose, tai aš, pusantrų metų būdamas Kulautuvoje, vieną pusmetį skyriau Europos literatūrai, antrą – Amerikos literatūrai, o kitą pusmetį jau Lietuvos ir viso pasaulio bendram kontekstui“, – prisimena A. Sutkus.
Tad viskas jo gyvenime susiklostė natūraliai, ir humanistiškas požiūris susiformavo lyg savaime. „Vargu, ar menininkas ir kūrėjui gali pasirinkti, kam atstovauti. Aš turiu tokį įtarimą, kad tikra kūryba pati pasirenka menininką ir ne nuo jo priklauso, ką jis padarys“, – svarsto jis.
„Kaip, pavyzdžiui, Sauka, – tęsia mintį A. Sutkus, rodydamas į ant sienos kabantį Šarūno Saukos paveikslą. – Argi jam priklauso tas talentas? Tai Dievo dovana, o Dievas dovanų kiekvienam nedalina, nes jei visi būtų talentingi, tada būtų išrinktasis tas, kuris talento neturi“.
O kodėl A. Sutkui atrodo, kad šiuolaikinis menas eina į destrukciją? „Aš nenoriu teoretizuoti, aš tiesiog nerandu tame sau jokios dvasinės atgaivos. Jis dabar visų pirma yra agresyvus, atmesdamas kitokią kūrybą. Pavyzdžiui, jei yra vamzdis ar blindažas, tai Vytis jau jiems prastai. Man atrodo, kad kiekvienam žanrui sava vieta. Tas šiuolaikinis menas galbūt labai gerai padeda komunikuoti jaunimo grupėms tarpusavyje, bet jis tinka turbūt ne visiems“, – kalba fotografas, pridurdamas, kad jo kūrybą apskritai sunku padėti į kurią nors lentynėlę: užsienyje kai kurie jo nuotraukas vertina kaip šiuolaikinį meną, tačiau, kita vertus, jas užfiksuotas praeitame amžiuje, jau galima vadinti istorine fotografija.
Tačiau šiuolaikinėje fotografijoje jis vis dar ranka sau įdomių autorių ir darbų. „Yra Berta Tilmantaitė, Artūras Morozovas, Tadas Kazakevičius, Vincas Aliesius toks ryškus, gal truputį taip pasityčioti nori iš žmogaus, bet man įdomu. Iš vyresnės kartos Algimantas Aleksandravičius labai daug dirba, Romualdas Požerskis. Tik jie gal neturi tų darbų kritinės masės. Man irgi buvo toks kūrybos laikotarpis, kai mes keturiese padarėme pirmąją parodą. 1967 m. Vilniuje, Dailės muziejuje, padarėme bendrą parodą: Naujikas, Kunčius, Rakauskas, Sutkus. Tai buvo didžiulis įvykis mums ir meno pasauliui: mums rūpėjo dirbti, daryti kuo daugiau fotografijų, kad jos eitų į užsienį“, – prisimena A. Sutkus.
Beje, tam, kad nuotraukos užsienį tikrai pasiektų, jie buvo sugalvoję sistemos apėjimą. „Buvo savotiškai įdomu tai, kad Lietuvoje tuo metu ką nors siunčiant reikėjo su glavlitu derinti, o nuvežus į Rygą galėdavai pašte išsiųsti laisvai, be jokių derinimų. Taip daug mūsų nuotraukų atsidūrė užsienyje, pradėjo gauti apdovanojimus“, – šypsosi fotografas.
Mažiausiai asmens – asmenukėse
Tačiau kokia visgi paslaptis, leidžianti A. Sutkui taip gerai nuotraukose atskleisti žmones? Fotografas tikina, kad visų pirma – reikia nebūti jiems abejingam. „Pats turi kažkuo jį sužadinti, kad žmogus atsiskleistų. Jei nori parodyti, kad moteris žavinga, įsimylėjusi, tai ji turi į tave žiūrėti įsimylėjusiu žvilgsniu, ir tu tą žvilgsnį darai. Gal praeis ta akimirka ir ji tai užmirš, bet kažkoks įsimylėjimo momentas turi būti, ir tada ta moteris bus labai graži. O jei tu nesukelsi jai jokių jausmų, ji ateis nuobodžiaudama, surūkys tris cigaretes ir išeis – nieko nepadarysi“, – aiškina menininkas.
O dabartinė asmenukių mada jam kelia tik šypseną. Gal jose ir nėra nieko blogo, bet jas apibūdinantis žodis, fotografo nuomone, labai netinkamas.
„Įsiamžinti kažkur su kompanija, kaip mes čia sėdėjome ant suolelio – visiškai neblogas dalykas, bet tose vadinamose asmenukėse asmens mažiausiai yra. Tai yra nuasmenintos asmenukės, kuriose savęs nematai. Čia daugiau asmenukės toje nuotraukoje, kur mes su Rima, Ursa, ir su katyte“, – kalba jis.
Pagal asmens atskleidimą jis vertina ir kitų fotografų darytus jo paties portretus: „Aš visiškai suprantu, kad tie, kurie mane fotografuoja, ne visi padaro individualias nuotraukas – kiti irgi padaro jas tokias lyg nuasmenintas. Atrodo, mano kurtkė, mano maikė, mano ramentai, akiniai, barzda – jie visi egzistuoja, bet manęs ten nėra, asmens ten yra mažiausia. O kažkas padaro, kad ir asmens gabalą ištraukia“.
O kalbant apskritai apie fotografiją, jam geras kadras – nebūtinai gražus. „Atsimenu, mano „Neringa“ kai išėjo, ją pardavinėjo „Draugystės“ knygyne tarp užsienio knygų. Lankauskas (rašytojas, dailininkas Romualdas Lankauskas – red. pastaba) žiūrėjo žiūrėjo ir sako: velnias, per daug gražu, įtartina, nepirksiu“, – juokiasi prisimindamas A. Sutkus.
Tad ir į spalvotą ir nespalvotą fotografiją jis žiūri, kaip į atliekančias skirtingas funkcijas. „Daug spalvotų knygų esu padaręs, bendras jų tiražas gal pusė milijono. Bet spalvota yra tokia daugiau taikomoji fotografija. Nespalvotoje jau sprendi egzistencines ir bendrąsias žmogaus problemas, o spalvotoje sprendi problemą lankykitės Šveicarijoje, Vokietijoje arba Lietuvoje, kuri bus gražesnė, kurią jų fotografai gražiau pateiks“, – pastebi A. Sutkus.
Antanas Sutkus – fotografas, gimęs 1939 m. birželio 27 dieną Kluoniškiuose, Kauno apskrityje. 1958-1964 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, nuo tada gyvena Vilniuje. 1960-1962 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, 1962-1969 m. - žurnalo „Tarybinė moteris“ fotoreporteriu.
1968 m. buvo Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo iniciatorius, 1969-1989 m. su pertraukomis vadovavo Lietuvos fotografijos meno draugijai, 1989-2009 m. su pertraukomis buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, 2009 m. jam suteiktas garbės pirmininko vardas.
2009 m. Antanas Sutkus įkūrė VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvą.
Svarbesni apdovanojimai:
1980 m. – Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas;
1983 m. – Lietuvos valstybinės premijos laureatas;
1997 m. – apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu;
1998 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos laureatas.
2001-2002 metų laikotarpiui paskirta Hasselblado fondo (Švedija) stipendija Antano Sutkaus fotografijų archyvo dokumentavimas ir archyvavimas.
2003 m. – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
2006 m. apdovanotas Lenkijos Respublikos prezidento auksiniu kryžiumi.
2009 m. apdovanotas Lietuvos tūkstantmečio žvaigždės garbės ženklu.
2011 m. nominuotas Deutsche Borze Fotografijos prizui už parodą „Atviru žvilgsniu“, fotografijos muziejuje „Le Chateu d`Eau“, Tulūza, Prancūzija.
2014 m. apdovanotas garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir ženklu medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
2015 m. nominuotas „Henri Cartier-Bressson foundation“ prizui.
2015 m. inauguruotas Vilniaus klubo garbės nariu.
2015 m. apdovanotas Prancūzijos Respublikos meno ir literatūros ordinu.
2017 m. apdovanotas Dr. Erich Salomon prizu (Vokietija)*.
(*Informacija iš leidinio „Antanas Sutkus. Tarp Ežerėlio miškų ir Zapyškio saulėtekių“. Autorė Jūratė Kuzmickaitė).
